Makronas tiesia ranką Putinui ir remia Grybauskaitę prie sienos

Autorius: Rimas Naujelis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-09-03 13:38:21, skaitė 1806, komentavo 6

To ir reikėjo tikėtis. Lietuvos politinio elito siaubui, Vakarų Europa pripažino neįsivaizduojanti savo ateities be Rusijos

Šią mintį beveik tuo pačiu metu ir beveik tais pačiais žodžiais išsakė ne tik faktinis Vakarų Europos lyderis Emanuelis Makronas, bet ir auganti Vokietijos politinė žvaigždė, jos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. Šis galingas duetas ir turėtų nulemti ES ateitį, nepaisant Baltijos šalių vadovų nuomonės.

Rugpjūčio pabaigoje kalbėdamas su Prancūzijos ambasadoriais, Makronas tiesiai šviesiai įvardijo Rusiją "strategine Europos Sąjungos partnere". (Truputį skiriasi nuo "teroristinės valstybės" sąvokos, ar ne?) Tokiais atvejais improvizacijų nebūna, Makrono kalba buvo paruošta iš anksto. Ir tai — nepaisant Ukrainos klausimo. Beje, ši šalis su savo pačių susikurtomis problemomis vis mažiau domina Europą.

Vytautas Landsbergis, kuris visada turėjo jautrią muzikinę ir geopolitinę klausą, neveltui ėmė skambinti visais pavojaus varpais. Jis tuoj sureagavo pagiežingu straipsniuku viename piktame propagandiniame portale, kurio esmė paprasta. Esą kai kurię "minkštieji" Vakarų Europos politikieriai pasiruošę vėl pulti į Rusijos glėbį, parsiduoti. Esą jau ir atitinkama alternatyvioji ideologija paruošta, belieka tik finaliniai veiksmai.

Senelis iš esmės teisus. Tik ne ideologija paruošta ir ne politikai "suminkštėjo", o veikia geopolitiniai ir sveiko proto dėsniai. Vakarų Europa nebegali ilgainiui išspręsti savo saugumo ir ekonominių  problemų be Rusijos. Be tokios didelės kaimynės. Ir tai natūralu. Kas mokėsi istorijos, tas viską puikiai supranta.

Beje, būtent apie istoriją ir kalbėjo Makronas, pabrėždamas, kad Rusijos istorija plėtojosi kartu su Europos istorija, kaip vienas procesas. Tą patį jis pasakė ir apie  Turkiją (tuo pačiu teigdamas, jog kooperuojantis su šiomis šalimis įmanoma pasiekti taiką Sirijoje).

Kaip ryškiai šie Makrono teiginiai prieštarauja Lietuvoje vyraujančiai ir nuo faktų visiškai atitrūkusiai ideologijai, kurios pagalba demonizuojama Rusija. Lietuvos politiniam "elitui" jau tapo tiesiog gero tono ženklu priešinti Europos ir Rusijos istoriją, priešinti jų interesus, jų mentalitetus bei ateities vizijas. Esą Rusijoję viešpatauja despotija, kuri neįsipaišo į Europos paveikslą. 

Ne, Rusija — ne despotė; ir ji puikiai įsipaišo, jei to norima. Makronas kreipėsi ne tik į Prancūzijos ambasadorius, bet tarytum ir į Lietuvos valdančiuosius: "Mes turime priimti tai, kad bus plačioji Europa, platesnė net už Europos Sąjungą". Negana to, Makronas  tolsta nuo Amerikos, sakydamas, kad nebegalima vien tik jai patikėti Europos saugumo, ir kad europiečiai patys turi jį garantuoti.

Tai — jau visiškas atlantizmo dogmų atsisakymas. Atlantizmo doktrina skelbė, kad JAV ir Europa yra amžinai susijusios saugumo prasme. Bet ką belieka daryti Europos lyderiams, jei pati Amerika Donaldo Trampo asmenyje pirmoji nusisuka nuo Europos ir laužo bendradarbiavimo normas?

Makroną stebintys Vakarų analitikai, tiesa, perspėja, kad jo žodžiai ir veiksmai dažnai nesutampa. Tačiau politikoje viskas prasideda nuo žodžių. Svarbūs žodžiai jau ištarti. Ir ne vien Makrono lūpomis. Jam paantrino Vokietijos diplomatijos vadovas Maasas.

Daliai Grybauskaitei turėjo pasišiaušti plaukai ir išpilti šaltas prakaitas, skaitant rugpjūčio pabaigoje Vokietijoje pasirodžiusį Maaso programinį straipsnį. Juk tai erezija po erezijos! "Europos ir Amerikos vertybės sutampa vis rečiau", — rašo jis. "Kai Amerika peržengia ribas, mes turime sudaryti atsvarą". "Mes neleisime lipti per mūsų galvas ir mūsų sąskaita. Teisingai darėme, gindami Europos kampanijas nuo sankcijų". (Turimos omeny JAV sankcijos už bendradarbiavimą su Iranu). "Suvereni, stipri Europa yra mano esminis tikslas".

Ir tai — tik dalis Maaso citatų. Bet ir jų pakanka, kad suprastum: Europos politikų galvose vyksta tikras vertybių perkainojimas. Dešimtmečius trukusi meilė ir ištikimybė Vašingtonui tirpsta it sniegas šiltą pavasario dieną. Atkreipkite dėmesį, kad taip kalba aukščiausieji Prancūzijos ir Vokietijos pareigūnai, kuriuos tarsi turėtų varžyti protokolas ir atsargumas. Tad ką tuomet galvoja jų pavaldiniai, nevaržomi panašių pančių?

Linui Linkevičiui, Daliai Grybauskaitei ir daugeliui naujojo Lietuvos elito atstovų  ateina didelių išbandymų metas, tarsi kokiais 1989-aisiais. Vėl griūva dogmatizuota konstrukcija, prie kurios jie ir tada, ir dabar buvo puikiai prisitaikę ir darę savas karjeras.

Darė jas per daug nesukdami sau galvos dėl tokių "menkniekių", kaip asmeninis padorumas, kaip orus, savarankiškas mąstymas. Todėl dabar jiems belieka menkas pasirinkimas: arba vėl prisitaikyti prie naųjųjų realijų, arba pripažinti klydus. Tačiau būsima mūsų politinio elito taktika jau nebe tokia svarbi. Kokia ji bebūtų, nuo jos mažai kas priklausys. Vakarų Europa palaipsniui suartės su Rusija. Joms trukdys Vašingtonas, bet jis silpsta, todėl ilgainiui tikrai atsiras "plačioji Europa". Ir mes nuo jos niekur nedingsime.

Sveiki atvykę į naująją geopolitinę realybę.