Liberalai mėgsta kritikuoti Mahometą, bet nebandykite liesti Serenos Williams

Autorius: mInfo.lt Šaltinis: https://minfo.lt/pasaulis/stra... 2018-09-18 13:12:56, skaitė 754, komentavo 1

„JAV Open“ teniso turnyro žiūrovai galėjo išvysti finalinę kovą tarp Serenos Williams ir Naomi Osaka, kuri baigėsi ne tik japonės N. Osaka pergale, bet ir tenisininkės S. Williams pykčio protrūkiu. Ji apkaltino rungtynių teisėją seksizmu bei rasizmu.

Galbūt S. Williams (36) suvokė, kad jos ilgai trukęs karaliavimas – 23 pergalės „Grand Slam“ turnyre per ilgai trukusią ir be galo pelningą karjerą – buvo greit užtemdytas jaunos (20) uzurpuotojos N.Osaka. O galbūt ji tik atsikratė užplūdusio įtūžio. Kaip bebūtų amerikiečių teniso žvaigždė pasistengė ir išliejo visą savo širdį, deja, didžioji dalis veiksmo vyko už aikštelės ribų.      

Prieš aptardami įvykius, kurie įvyko už teniso aikštelės ribų, svarbu suprasti, kas tiksliai atsitiko „US Open“ finale.
Nors daugelis tikėjosi, kad amerikietė sutriuškins jaunąją Osaką, kuri prieš Williams tėra kūdikis su sauskelnėmis, tačiau japonė staigiai įsiveržė į priekį ir iš esmės leido Williams padaryti visą darbą už ją. 

Po to kai Williams buvo nubausta, nes pavadino rungtynių teisėją Karlosą Ramosą „vagiu“, ji sukaupė visą pyktį ir žinias, kad pataisytų savo padėtį. Tenisininkei teko girdėti, kad daugelis vyrų tenisininkų yra pasielgę daug blogiau, tačiau nesusilaukė tokių pasekmių. Kitais žodžiais tariant, Ramosas – po akmeniu gyvenantis seksistas, kuris išlindo į dienos šviesą, kad sustabdytų moteriškumo progresą.   

Po rungtynių Serena davė interviu, kuriame sakė: „Aš esu čia, kovoju už moterų teises, už moterų lygybę ir už daug kitų dalykų... aš suvokiau, jog tai buvo seksistinė pastaba [kalbėjo apie nuobaudą, kurią jai skyrė Ramosas]. 

Galima būti išgirsti tylius Oprah Winfrey įžymiosios kalbos, pasakytos „Golden Globes“ apdovanojimų ceremonijoje, atgarsius. Tai buvo tinkama žinutė pristatyta netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.  
Bet štai dabar sostą praradusi amerikietė lošia lyčių lygybės korta, o ne tenisą ir vaizduoja esanti visų užguitų moterų balsas. Tačiau net neabejoju, kad Williams yra girdėjusi apie Džoną McEnroę, buvusį Amerikiečių teniso žvaigždę, apie kurio temperamento protrūkius teniso kortuose jau sklando legendos. Pavyzdžiui, 1990-aisiai šis skardžiabalsis buvo išmestas iš „Australian Open“ turnyro – ne šiaip nubaustas – už tai, kad žodžiais įžeidė teisėja, panašiai kaip Williams. 

Vyras, kritikuojantis Serenos elgesį, gali pasirodyti kaip šovinistas, todėl būtų teisingiau atkreipti dėmesį į šią Martinos Navratilovos, vienos iš geriausių visų laikų moterų tenisininkių,  (61) citatą.   
„Aš nemanau, kad gera mintis yra taikyti principą „jei vyrui pavyko su tuo pabėgti, tai moteriai turi irgi pavykti“,- Navratilova rašė „New York Times“ laikraštyje komentuodama Williams protrūkį rungtynių metu. „Manau, kad svarbu užduoti sau klausimą: koks yra tinkamiausias elgesys, parodantis pagarbą mūsų sportui ir priešininkui?“  

Čekijoje gimusi amerikietė tęsė komentarą „mes negalime vertinti savęs pagal  poelgius,  kuriuos galėtume įvykdyti ir nesusilauktume pasekmių... tai toks elgesys, kurio neturėtų būti žaidimo aikštelėje.“

Eureka! Navratilova – kuri pakilo iš praėjusios eros, kai politinio korektiškumas, „dorybės skelbimas“ ir „kova už socialinį teisingumą“ tebuvo vienkartiniai įvykiai – labai taikliai apibūdino Williams išsišokimą. Vietoje to, kad ieškotume pasiteisinimų, kodėl, pavyzdžiui, pralošėte teniso mačą ar prezidento rinkimus, žmonės turėtų pažvelgt į save. Tokia žinutė visgi nuskandintų liberalų laivą, kuris laikosi idėjos, kad visas pasaulis yra padalintas į engėjus ir užguituosius. Tačiau liberalai dar vis nepastebi, kad jie patys panašėja į engėjus.  

Grįžkime prie Serenos pykčio protrūkio. Melburne įsikūręs „Herald Sun“ paskelbė Marko Knighto karikatūrą, kurioje amerikiečių teniso žvaigždę vaizduojama galingai šokinėjanti ant savo raketės, praverta burna ir piestu stovinčiais plaukais. Tai nebuvo malonus ar subtilus piešinys, bet tokiomis aplinkybėmis tai neturėtų stebinti.    

Liberalų pasipiktinimų nereikėjo laukti ilgai. Karikatūra susilaukė be galo daug kritikos, žmonės ją vadino rasistine ir įžeidžiančia. Prireiktų šimtų lapų, kad sutilptų visi komentarai, bet vienas jų piešinį vadino „vizualiniu imperializmu“, kuris pasireiškė tuo, kad „juodas groteskas atrodė priimtinas.“ 

Nesvarbu, jog Serenos Williams elgesys buvo „groteskiškas“, kuris įkvėpė menininką nupiešti nemalonų akiai piešinį. Karikatūra tą ir reiškia, kai artistas bando perteikti įvykio esmę per vaizdą. Taip, kartais vaizdiniai būna žiaurūs. 

Bet dabar atrodo, kad net karikatūras yra per daug rizikinga piešti. Mūsų drąsiame naujame pasaulyje egzistuoja PC minčių policija, kuri privalo patekti į giliausias mūsų minčių kerteles ir išsiaiškinti tikrąją mūsų kurtų meno kūrinių mintį, net jei tai tik karikatūra. Kritikos ironija neturėtų dingti, bet visgi dingo; humoras nėra kairiųjų geriausia savybė.  

Įvykių stebėtojai greitai suprato, kad yra taikomi dvigubi standartai.
Daug liberalų gynė satyrinio Prancūzų žurnalo „Charlie Hebdo“ teises skelbti Profeto Mahometo karikatūras, o tai daugelis musulmonų laiko šventvagyste. Nepaisant to, jų pagrindinis argumentas buvo, kad menininkas turėtų turėti laivę kurti ir nebūtų cenzūruojamas niekieno, net religijos. 

Tokia ta nuostabi kairiųjų logika: visiškai normalu – tyčiotis iš Mahometo, bet ne visai normalu – tyčiotis iš apgailėtino teniso žvaigždės elgesio kortuose per „US Open“ turnyrą. O žmonės dar stebisi, kodėl rinkėjai  bėga nuo demokratų. Liberalai kažkodėl galvoja, kad jie yra atvirų pažiūrų ir pažangūs visame kame, bet realybė ta, jog jų tolerancijos laipsnis nepakyla aukščiau nei jų asmeninė įsitikinimo sistema, kuri, tiesą sakant, voliojasi purve. Bet kas, kas pasiūlo į pasaulį pažvelgti kitaip yra nušvilpiami ir pasmerkti iki tokio lygio, jog koledžų studentų miesteliai yra padegami. Paradoksalu, kad save vadinantys „progresyvai“ yra pačios blogiausios rūšies konservatoriai. Hipokritai būtų geresnis žodis.   

Džiugu, kad „the Herald Sun“ nesėdi sudėję rankų. Visai neseniai jie išleido laikraščio numerį, ant kurio viršelio pavaizduota daug individų, pieštų Marko Knighto per pastaruosius metus. Tai privalu akcentuoti.

Labai svarbu matyti šiuos pasipriešinimus netolerancijai, nes kitaip gali dingti ne tik karikatūros. Ilgainiui gali dingti mūsų laisvė reikšti save ir demokratinės institucijos, kokias mes žinome šiandien.

Juk kartais ateina metas, kuomet atrodo, kad tik humoras gali padėti ištverti ir kovoti su netolerancija, kuri užtemdė gražų demokratijos vaizdą.