Nida Vasiliauskaitė. Prezidentinės eilės

Autorius: Nida Vasiliauskaitė Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ring... 2018-09-27 11:42:44, skaitė 654, komentavo 6

Ar turi prezidentas/ė būti išsilavinęs žmogus?

„Išsilavinęs“ reiškia ne „su diplomu“, ne neblogai išmanantis kokią nors specifinę praktinę sritį (buhalteriją, namų ūkio tvarkymą, automobilių remontą, vairavimo kategorijų skirtumus, Seimo kanceliariją, maisto papildus, ES teisės aktus, programavimą, alaus gamybą arba mezgimą), o paveldėtojas ir dalininkas to, kas senoviškai vadinama „aukštąja kultūra“ (menai, literatūra, filosofija, istorija, klasikinės kalbos...).

Išsilavinimas – kas „žmogiškai materijai“ suteikia formą, kas stichišką gamtinį padarą pertvarko į save kultivuojantį mąstymo subjektą.

Gražu būtų, tačiau teoriškai prezidentui tas nebūtina, o praktiškai (šiuolaikinėje demokratijoje) nutinka vis rečiau. Todėl kritikuoti kandidatus dėl išsilavinimo stokos nėra nei labai teisinga, nei prasminga: ne tam jie keliami ir renkami, ne tarp jų išsilavinusių individų ieškotina, ne ten pastarieji dažniausiai eina.

Jei ne naujausios rinkimų kampanijos ypatybės: viena kandidatė abejones nebent valstybės priešams paliekančiu tonu pristatoma kaip akivaizdžiai pranašesnė už likusias ir likusius (oro pripūstūs kostiumus, marionetes, eurobiurokratus, gatvės rėksnius arba tiesiog pamišėlius) ne kuo kitu, o intelektualumu ir išsilavinimu.

Pagaliau turime už ką balsuoti nerausdami, štai žmogus, vertas pjedestalo, TIKRAS, GYVAS (raktiniai žodžiai, į kuriuos viešieji ryšiai, pagirtinai pajutę laiko dvasią, patarė produktą įpakuoti). Ji tai jau tikrai gėdos nepadarys.

Gaudeamus igitur? Tokios kandidatės ar kandidato norėčiau, tokią veikiausiai palaikyčiau ir aš. Jei tik ji būtų tokia. Jei bent iš tolo, per saugų atstumą panėšėtų. – Bet o kodėl nėra? Ko trūksta šiai pagirtai tarp konservatorių ekonomistei, jau išbandžiusiai save pakankamai aukštose pareigose?

Na, kaip čia mandagiau pasakius: reikėtų arba iškart skubiai atšaukti tą reklaminės kampanijos dalį, kuri akcentuoja išsilavinimą ir niekina dėl jo stokos kitus, ir kukliai droviai imti prisistatinėti vien „gera buhaltere“ ir „gera dukra“ (abi kvalifikacijos būtent prezidentei visiškai neaktualios, bet gal kam patiks), arba pulti skubiai skaityti savo antrą (vienos – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ – mažoka), trečią, penktą, penkiasdešimt aštuntą gyvenime knygą (o tada įvyks kažkas sunkiai prognozuojamo; galbūt, pvz., atsiras įprotis prieš kalbant ir rašant pagalvoti).

Dar kartą: kokiu pagrindu aš taip? Kaip drįstu „protų ir širdžių kandidatei“ inkriminuoti bemaž neraštingumą?

Gerai, ką, kaip ir kiek skaitė, tegul papasakoja ji pati pernykščiame video interviu. Be Šveiko nuotykių, gerokai pasikasius pakaušį, prisiminti pavyksta dar kelias vaikystės knygas ir „Meistrą ir Margaritą“ (knyga puiki, bet I. Šimonytė ją pamini, lažinuosi, todėl ir tik todėl, kad tai knyga, kurią, dėl politinių priežasčių, visi šiek tiek skaitė devyniasdešimtaisiais, ir todėl, kad nelabai prisimena ką nors kito: jei prisimintų, tikrai nuo mūsų neslėptų).

Tipiškas atsikalbėjimas „apie knygas“ žmogaus, kuris sukasi, kaip išmanydamas, kad pasakytų „ką nors“, nes, kaip išvis nedalyvaujantis skaitymo (išskyrus dokumentus ir naujienas) kultūroje, pateko į bėdą. Vyresnė karta tokiais atvejais neretai parodo į E. Hemingvėjų (net gaila jo, vargšo – nenusipelnė būti šlubių ramentu). Jei taip pasamprotautų koks „ūsuotas bebras“ arba „valstietis“, teisingas protingas jaunimas kvapo neatgautų memų varžybose (ar keista, kad jie gina saviškę, dengia, užuot viešinę, jos gėdą ir ieško krislų svetimose akyse?

Ne. Keista tas, kad, užuot suradę joje ką nors išties pagirtino, giria ją tiksliai už tą patį, už ką kitus be gailesčio ir pagrįstai išjuoktų, IR, tuo pačiu metu, pozuoja tarsi nuo savo politinių nedraugų skirtųsi ne kuo kitu, o… sąžiningumu).

Beje, Šveiko aktualumas konservatorių kandidatei, savo ruožtu, irgi gana įdomus: suprantama, jei ši knyga brangi ir reikšminga anarchistui (Jaroslavas Hašekas, priminsiu, buvo anarchistas), leftistui arba liberalui, bet ką manyti, jei konservatoriui ir idėjiniam buhalteriui (pastarasis turėtų gerbti formalią hierarchiją, rangus, griežtas taisykles, karinę drausmę, skaičiukus ir tikėti Dievo duotos pasaulio tvarkos teisingumu)?

Tada arba pastarasis ten slapčiomis atsigavinėja nuo savo viešojo „aš“ (konservatoriaus-buhalterio), arba meluoja apie vieną iš dviejų (savo konservatizmą arba savo žavėjimąsi Šveiku), arba nieko tame Šveike nesuprato, tik šiaip linksma buvo (juokingai parašyta, nu).

Ar čia smerkiu I. Šimonytę, kad ne tą knygą mėgsta? Ne pagal savo tapatybę? Toks bruožas galėtų būti išties gyvasties rodiklis ir kaip toks, simpatiškas, sveikintinas, bet kadangi minėto problemiškumo kandidatė niekur nefiksuoja ir neišsiduoda apie jį ką nors žinanti, veikiausiai čia ne tas atvejis, o įvardintasis aukščiau.

Jį (kaip ir kitus spėjimus) patvirtina tai, ką pasilikau pabaigai: poezija! Taip, I. Šimonytė išbandė save ir kaip poetę. Ne būdama šešerių ar šešiolikos, o prieš pusmetį. Štai jis, kūrinys (užrašė, pamatė, kad geras, ir išdidžiai paskelbė):

And a very good morning to you!

Šaukiu aš Tautą,
Koldūnu užguitą
Ir blaškomą, it liotčikas rytuos.
Į kremliaus šunkelį, į naują buitį
Kur iš po vakar neskaudės galvos.

Šaukiu budulį burtis prie budulio
Ir gyvą zombį prie gyvo pirmuonies
Kad į kolorado patalus sugulus
Prigožinas mums duotų deguonies.

Iš pašalių, iš priedangų išeikit
Apsiaukit asilo batus rausvus
Kubilių kuo garsiau visi pakeikit
Ir rublių jums nulis riebus lietus.

(Publikuotas kandidatės socialiniame tinkle.)

Ar politikas privalo turėti poetinį talentą? Ne, ir būtų didžiai netikėta, jeigu turėtų. Ar privalo mokėti pagaminti bent eilėraščiu – vidutiniu, pakenčiamu, apynormaliu – vadintiną objektą? Ne, neprivalo. Tačiau išsilavinęs žmogus privalo būti bent jau matęs, kaip literatūra atrodo, ir nepainioti jos su tuo, kas tarp eilėraščių – kaip rąstigalis tarp baldų arba kaip žolių sijonas tarp drabužių. Ne, blogiau: kaip furunkulas ant sveikos odos.

Jei pretenduojama tik į politikus – viskas gerai, bet jei šis politikas reklamuojamas kaip nacijos protas, garbė ir pasididžiavimas – ačiū, ne. Blogiau neparašytų nei L. Graužinienė, nei P. Gražulis, nei kuris kitas pajuokos objektas: galbūt parašytų netgi šiek tiek geriau, nes blogiau (forma ir turiniu) vargu ar įmanoma.

Žmogus, parašęs šitai, save gerbiančios valstybės prezidentu būti negali: ne kad netalentingas, ne kad neišsilavinęs, o kad čia jau balselis net nežinau kokios (politiškai nereprezentuotos) pelkių dugno floros (apie ten glūdintį politinį pranešimą gal geriau patylėsiu). Jei galima prezidentu netapti dėl eilėraščio, tai čia – pats tinkamiausias eilėraštis tam tikslui visame margame pasaulyje.

Reklamuokite kaip ką tik norite, bet tik ne kaip didžiai išsilavinusią rafinuotą asmenybę, galinčią pasisakyti ne tik apie mokesčius.

P.S. Nepalaikau ir nepalaikysiu nė vieno iš kandidato. Ir ne todėl, kad mano kriterijai kažin kokie ypatingi: neketinu balsuoti nei už buhalteres, nei už eurobiurokratus, nei už marionetes, nei už pamišėlius, o kitokių, deja, (ne nėra, o) pasitarus už uždarų durų publikai nepasiūloma.