Audris Narbutas. Kelias į pagarbą mokytojui aiškus, bet ilgas

Autorius: Audris Narbutas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/1... 2018-10-07 13:38:27, skaitė 456, komentavo 1

Štai ir vėl Mokytojų diena, kuri, kaip ir kasmet, atneša diskusijų bei sveikinimų, bet labai retu atveju – pozityvių permainų. Maža to, turbūt šiandien, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą, padėtis mokyklose yra prastesnė nei kada nors anksčiau. Tai patvirtintų absoliuti dauguma mokytojų. Nors idėja Lietuvai skambėjo gražiai, tačiau kol kas nepanašu, kad mokytojo profesija taps prestižinė iki 2025 m. Veikiau priešingai – neretas mokytojas šiandien palieka mokyklą, nes jaučia nusivylimą dabartine Švietimo ir mokslo ministerijos strategija ir galvoja, kad teigiamos permainos tokiomis sąlygomis nebėra įmanomos. Mažų mažiausiai sukandęs dantis eina į darbą, bet viduje vis tiek išgyvena kartėlį. Tam, kad mokytojo specialybė taptų prestižinė, iš esmės reikalingi trys dalykai: 1) didesnė alga, 2) ankstesnis pensinis amžius, 3) daugiau teisių ir laisvių. Šiuos dalykus ir apžvelgsiu. 

Darbas altruistinis, bet turi būti apmokamas 

Viena iš pagrindinių mokytojo profesijos problemų yra alga. Įvedus etatinį apmokėjimą, dauguma mokytojų nebeturi net viso etato. Viena esminių priežasčių – vietoje 18-os pamokų šiandien privalai turėti 24-ias. Natūralu, kad kuo daugiau reikia pamokų, tuo didesnė tikimybė, jog mokytojai neturės viso etato. Šitaip galima „gerinti“ mokytojų gyvenimą ir toliau, kol mokyklose jų nebeliks. Nors ir kartojame, jog mokytojo darbą reikia padaryti prestižinį, bet kol jis nesieks bent jau 1000 eurų į rankas ir etatas nebus 18-a, o ne 24-ios pamokos (ir tai tikrai daug), tol tikėtis, kad dabartiniai mokiniai panorės rinktis mokytojo specialybę ir pakeisti mokytojus, nėra vilties. Prestižas visų pirma grįstas vertinimu, o rinkos ekonomikos sąlygomis neretai vertinama remiantis tuo, kiek uždirbi. Deja, dažnai į mokytoją žiūrima kaip į nieko daugiau nesugebėjusį pasiekti nuobodą, kuris, anot kai kurių politikų, dirba itin prastai, tad turi mokytis iš užsienio ekspertų ar netgi pačių mokinių. Keista, Lietuvos mokytojai žinovais nelaikomi beveik niekada. Tokia yra tik tobula ir neklystanti Švietimo ir mokslo ministerija, nes gauna pačias geriausias ministres. Pavyzdžiui, itin dideliu neraštingumu pasižymėjusią Audronę Pitrėnienę arba Jurgitą Petrauskienę, kuri realiai galvoja, kad namų darbai yra blogis, o tyla gera byla, nes, neduok Dieve, sužinosi, kad vyras įtartinai laimi dvylika konkursų, susijusių su vadovaujama ministerija. Dar geriau nesikalbėti ne tik su vyru, bet ir su darbuotojais, kurie gali ministrei užsiminti apie tai, koks gabus verslininkas jos išrinktasis. Žodžiu, greta pasakos, kad etatinio mokytojų apmokėjimo sistema yra gėris, ministrė gali sekti naują pasaką rinkėjams pavadinimu „12 konkursų, nežinia kodėl apie mano vyrą lakstančių“. Bet pasakomis realybės nepagražinsi: nė viena iš šių pasakų nepakels mokytojo specialybės prestižo, kol nebus realaus ir greito algos kilimo.

Ankstesnis pensinis amžius

Nors mokytojai dažnai ilgai išlieka jaunatviški, tačiau vargu ar ši specialybė taps prestižinė tol, kol bus manoma, kad netgi garbų amžių pasiekęs pedagogas privalo vesti pamokas. Šiandien, kai gyvuoja kvailas, netoliaregiškas, bet visgi aršus jaunystės kultas, mokytojui gresia pajusti nepagarbą vien todėl, kad jau yra sulaukęs garbaus amžiaus. Tuo labiau kad per televiziją nuolat garsiai trimituojama, kokia vertybė yra jaunystė. Ir visai nebekalbama apie tai, kokia svarbi vertybė yra patirtis. Taigi bent šiek tiek ankstesnis pensinis amžius suteiktų mokytojui pasirinkimo laisvę ir galimybę nusilpus sveikatai dėl darbo stresinėmis sąlygomis išeiti bent keleriais metais anksčiau į pensiją. Tokia galimybė smarkiai prisidėtų prie mokytojo specialybės prestižo augimo.   

Daugiau teisių ir laisvių 

Sena lietuvių patarlė „Kiaušinis vištą moko“ šiandien su kaupu įgyvendinta mokykloje. Nežinia kodėl nusprendus, kad mūsų mokytojai yra nieko verti, o neretai nuo telefonų ir kompiuterinių žaidimų priklausomi mokiniai yra geriausi ekspertai, prieita prie kraštutinumo. Šiandien mokyklose šeimininkauja mokiniai ir, deja, neretu atveju ne patys geriausi. Mat visi puikiai supranta, kad paskui mokinį seka valstybės lėšos, tad dalis mokinių ar jų tėvų įžūliai tuo manipuliuoja ir „giljotinuoja“ mokytojo autoritetą. Tai dažnai girdžiu kalbėdamasis netgi su tais pedagogais, kurie savo pasiekimais akivaizdžiai priskirtini mokytojų elitui. Nuolatinis įvairiausių dokumentų ir perdėtų susirinkimų reikalavimas veda į tą patį akligatvį. Deja, tokie reikalavimai, gimstantys ministerijos kabinetuose, virsta realiomis mūsų švietimo sistemos ydomis. Tuo tarpu mažesnė biurokratija ir didesnė „teisėta“ erdvė asmeninei mokytojo iniciatyvai atvertų duris, kurios neretai lieka užsklęstos.

Kodėl mokytojo prestižas toks svarbus?

Svarbu suprasti, kad mokytojų prestižo klausimas reikšmingas ne dėl to, jog jie galimi rinkėjai, ir ne dėl to, kad jų balsas girdimas, nes kol kas panašiau, jog yra priešingai. Mokytojas – tai pirmasis intelektualas, su kuriuo didžiąją laiko dalį praleidžia jauni žmonės. Autoritetingas mokytojas jaunam žmogui yra pavyzdys, kad verta siekti aukštojo mokslo, tačiau jei pavyzdžiu turintis būti asmuo sunkiai sudurs galą su galu, natūraliai kils klausimas: ar verta stengtis mokytis ir kokia prasmė būti išsilavinusiam, jei vis tiek „normaliai“ neuždirbsi? Puikiai suprantu, kad šis požiūris, švelniai tariant, siaurokas, tačiau būtent jį neretai ir išgirsta mokytojai iš šiuolaikinių mokinių.

Vietoje išvadų 

Padėtis yra sunki. Rašydamas šį straipsnį jaučiuosi lyg populistas, nes žinau, kad neturiu tokių svertų, kurie leistų vykdyti būtinas reformas, o be keleto minėtų elementų paversti mokytojo profesijos prestižine mums nepavyks. Visgi norisi tikėtis, kad bus pajudėta šia kryptimi, o idėja Lietuvai taps ne tik gražiu šou, bet ir realybe. Tad išlikite stiprūs, brangūs mokytojai.