Tomas F. Madenas. Išgalvoti kryžiaus žygiai

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2015/0... 2018-10-20 21:35:44, skaitė 1421, komentavo 1

Praėjus vos mėnesiui nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių, buvęs prezidentas Bilas Klintonas skaitė paskaitą Džordžtauno universiteto studentams. Kol pasaulis bandė suteikti prasmę beprasmiui dalykui, Klintonas pateikė savo įvykių paaiškinimą: „Tie iš mūsų, kurie turi europietiškų šaknų, nėra nekalti. Pirmojo kryžiaus žygio metu, krikščionims kariams užėmus Jeruzalę, jie pirmiausia sudegino sinagogą su viduje buvusiais trimis šimtais žydų, o po to ant Šventyklos kalno išžudė visus musulmonų vaikus ir moteris. Įvykių aprašymuose kariai vaizduojami kaip vaikščiojantys ant Šventyklos kalno, krikščionims šventos vietos, kraujo upėje, siekusioje jų kelius.“

„Ši istorija Artimuosiuose Rytuose vis dar pasakojama ir mes vis dar už tai mokame“, apibendrino jis, ir su šia pabaiga galima sutikti. Osama bin Ladenas ir kiti islamistai dažnai amerikiečius vadina „kryžiuočiais“, o Rugsėjo 11-osios išpuoliai, pasak jo, buvo nukreipti prieš „kryžiuočius ir žydus“. Vėliau jis skelbė, jog „kryžiuočiams pirmą kartą pavyko patenkinti savo istorines ambicijas ir svajones prieš islamą, užimant šventas islamo vietas [...] Pergalė prieš juos Irake reikš pergalę prieš juos visuose jų karuose ir sionistinės-krikščioniškos bangos atsitraukimą.“

Žinoma, dauguma žmonių Vakaruose nemano, kad jie nuo pat Viduramžių vis dar tęsia nenutrūkstamus kryžiaus žygius prieš islamą. Tačiau dauguma vis dėlto tiki, kad būtent kryžiaus žygiai pradėjo tas problemas, kurios mums grasina dabar. Vakariečiai (ir patys katalikai) kryžiaus žygius laiko nepaprastai gėdingu savo istorijos epizodu. Kaip vaizduoja Ridley Scotto filmas „Dangaus karalystė“ (angl. Kingdom of Heaven), kryžiaus žygiai buvo nieko neišprovokuotos kampanijos, kupinos netolerantiško išprotėjusių dvasininkų pamokslavimo ir vykdytos religinių fanatikų prieš taikų ir civilizuotą musulmonų pasaulį. Holivudo versija teigia, jog aklas kryžiuočių smurtas davė pradžią džihadui, nes musulmonai kovojo, norėdami apginti save ir savo pasaulį. Ir kam visa tai? Dėl Jeruzalės - miesto, kuris tuo pačiu metu buvo „viskas ir niekas“, vieta, pripildyta religijos, kuri „veda žmones iš proto“.

Kai įvyko 2001 metų rugsėjo 11 d. išpuolis, Amerikoje buvo vos keli profesionalūs istorikai, tyrinėjantys kryžiaus žygius. Taip jau atsitiko, kad buvau vienas iš jų. Dėl to mano telefonas po išpuolio dar ne vienerius metus nesiliovė skambėti. Dažniausias klausimas tuose šimtuose interviu, kuriuos man teko duoti po tos siaubingos dienos, buvo: „Kaip kryžiaus žygiai lėmė dabartinius teroristų išpuolius prieš Vakarus?“. Mano atsakymas visada būdavo toks: „Nelėmė. Kryžiaus žygiai buvo Viduramžių fenomenas, neturintis jokio ryšio su moderniuoju islamo terorizmu.“

Šis atsakymas jiems niekada nepatikdavo. Juk pirmas įspūdis mums sako, kad jis prieštarauja intuicijai. Jei Viduramžiais Vakarai siuntė kryžiuočius užpulti musulmonų, argi jie neturi teisės būti nusiminę? Jei kryžiaus žygiai iššaukė prieš Vakarus nukreiptą džihadą tada, argi nėra protinga matyti juos ir kaip gelminę dabartinio džihado priežastį? Atsakymas yra „ne“, bet kad tai galėtumėte suprasti, jums neužteks tų kelių minučių, kurias klausiant klausimo yra pasiruošę skirti žurnalistai. Tam reikia ne tik pačių kryžiaus žygių supratimo, bet ir suprasti būdus, kuriais šie karai buvo iškraipyti ir išnaudoti moderniems tikslams.

Šį atsakymą pateikia labiausiai pažengusio kryžiaus žygių istoriko, Kembridžo universiteto profesoriaus Džonatano Railėjaus-Smito knyga „Kryžiaus žygiai, krikščionybė ir islamas“ (angl. The Crusades, Christianity and Islam). Tai plona knyga, jo 2007 metais Kolumbijos universitete skaitytų paskaitų nuorašas, pasiekiama visiems, kurie domisi šia tema.

Dažniausiai mokoma, kad krikščionys užpuolė musulmonus be jokios provokacijos tam, kad užgrobtų jų žemes arba prievarta atverstų į krikščionių tikėjimą. Kryžiuočiai esą buvo Europos bežemiai ir nelaimėliai, kurie iš aklo fanatiškumo  ir turtų bei žemės troškimo puolė bedievius. Taigi, kryžiaus žygiai esą išdavė pačia krikščionybę. Jie priesaką „Atsuk kitą žandą“ pakeitė į „Žudykite juos visus. Dievas atpažins savuosius“.

Visa tai yra netiesa. Jau ilgą laiką kryžiaus žygių istorikai sutaria, kad tai netiesa, tačiau jiems labai sunku būti išgirstiems per visą tą primestą išankstinių nusistatymų liūną. Kitoje šių istorikų barikadų pusėje stovi, kaip pastebi Railėjus-Smitas, „beveik visi kiti žmonės, nuo vadovaujančių dvasininkų ir kitų sričių mokslininkų iki plačiosios visuomenės“. Pavyzdžiui, sero Steveno Runcimano trys knygos „Kryžiaus žygių istorija“ (angl. History of the Crusades) tomai vis dar yra viena perkamiausių Kembridžo universiteto leidyklos knygų, net praėjus pusei amžiaus po jos išleidimo. Būtent Runcimanas pavadino kryžiaus žygius „ilgu netolerancijos aktu Dievo vardan, kuris yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią“. Problema čia ta, kad Runcimanas ir kiti populiarieji autoriai tiesiog sugeba parašyti gražesnius kūrinius nei profesionalūs istorikai.

Mes vis rašome savo mokslines knygas ir straipsnius, sužinodami vis daugiau ir daugiau apie kryžiaus žygius, tačiau liekame neišklausyti. O kai mūsų išklauso, atmeta kaip idiotus. Kartą paklausiau Railėjaus-Smito, ar jis tiki, kad kada nors populiarius išankstinius nusistatymus dėl kryžiaus žygių modernus mokslas sugebės pakeisti. „Jau baigiu prarasti viltį“, atsakė jis.

Vienas iš didžiausių nesusipratimų yra manymas, kad kryžiaus žygiai iškraipė religiją, kurios įkūrėjas skelbė romumą, meilę priešams ir nesipriešinimą. Railėjus-Smitas savo skaitytojams primena, kad dėl smurto Kristus nebuvo toks tiesmukiškas, kaip pacifistai linkę manyti. Jis pagyrė Romos šimtininko tikėjimą, bet nepasmerkė jo profesijos. Paskutinės vakarienės metu Jis pasakė savo mokiniams: „Dabar kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta.“

Šv. Paulius taip rašė apie pasaulietinę valdžią: „Jis bergždžiai nesinešioja kardo; jis yra Dievo tarnas, kad įvykdytų jo rūstybę neteisiesiems.“ Praėjus keliems amžiams, Šv. Augustinas apibrėžė teisingo karo teoriją, pagal kurią teisėta valdžia gali panaudoti jėgą tam, kad užkirstų kelią didesniam blogiui. Tai turi būti gynybinis karas, reakcija į agresiją. Tad krikščionims smurtas buvo etiškai neutralus, nes galėjo būti panaudotas tiek blogiems tikslams, tiek ir norint juos sustabdyti. Kaip pastebi Railėjus-Smitas, idėja, kad smurtas yra absoliutus blogis, yra modernaus pasaulio išradimas. Ji nėra krikščioniška.

Visi kryžiaus žygiai atitiko teisingo karo kriterijus. Jie buvo reakcija į puolimą prieš krikščionis ir jų Bažnyčią. Į Pirmąjį kryžiaus žygį buvo pašaukta 1095 metais ir tai buvo atsakas į nesenus turkų krikščioniškos Mažosios Azijos užkariavimus, taip pat ir į žymiai ankstesnius arabų tuomet buvusios krikščioniškos Šventosios Žemės užkariavimus. Antrasis kryžiaus žygis buvo atsakas į 1144 metais musulmonų vykdytą Edesos užkariavimą. Trečiasis buvo sušauktas, siekiant atsakyti į 1187 metais musulmonų vykdytą Jeruzalės ir daugelio kitų krikščioniškų žemių Levante užėmimą.

Visais šiais atvejais tikintieji išsiruošė į karą norėdami apginti krikščionis, nubausti užpuolikus ir atstatyti sugriautą tvarką. Kaip kitur rašė Railėjus-Smitas, išsiruošimas į kryžiaus žygį buvo suprantamas kaip meilės išraiška - meilės Dievui ir meilės kaimynui. Bandydami sustabdyti musulmonų agresiją ir atstatyti Rytų krikščionybę kryžiuočiai imitavo gerąjį samarietį. Arba kaip popiežius Inocentas II sakė Tamplierių ordino riteriams: „Jūs savo veiksmais įgyvendinate šiuos evangelijos žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.“

Tačiau kryžiaus žygiai nebuvo vien karai. Tai buvo šventieji karai, ir būtent tai padaro juos kitokiais nuo visų prieš tai buvusių karų. Juos šventais padarė ne tik jų tikslas, bet ir pačių kryžiuočių pasiaukojimas. Kryžiaus žygis buvo piligrimystė ir todėl atgailos aktas. Kai popiežius Urbonas II 1095 metais pakvietė į Pirmąjį kryžiaus žygį, jis davė pavyzdį, kuriuo vėliau šimtmečiais sekė kitos kartos. Žmonėms, kurie išpažindavo savo nuodėmes ir teisingos intencijos vedami ryždavosi prisiimti kryžiaus žygio naštą, būdavo suteikiamas visiškas nuodėmių atleidimas. Šis atleidimas buvo patvirtinimas, kad jie prisiėmė šią auką dėl Kristaus, kuris ir vėl buvo nukryžiuotas dėl savo žmonių nelaimių.

Ir ši auka buvo išskirtinė. Kaip rašo Railėjus-Smitas, kryžiaus žygių kaina buvo pribloškianti. Be finansinės pagalbos tik turtingieji galėjo sau leisti išsiruošti į kryžiaus žygį. Net daug kilmingų šeimų dėl kryžiaus žygių visiškai nuskurdo.

Istorikai jau seniai žino, kad įprastas kryžiuočio kaip nuotykių ieškotojo įvaizdis yra neteisingas ir pasenęs. Absoliuti dauguma kryžiuočių grįždavo namo iš karto po to, kai tik atlikdavo tai, ką buvo pasižadėję priesaikos metu. Ir tas menkas laimikis, kurį jie parsigabendavo, nei iš tolo nepadengdavo milžiniškų kelionės išlaidų. Tačiau tie, kurie sugrįžo, net jei ir nuskurdę, buvo laimės kūdikiai. Kaip paaiškina Railėjus-Smitas, naujausi tyrimai parodo, jog kryžiaus žygio metu mirdavo maždaug trečdalis visų riterių ir kilmingųjų. Žinoma, mirtingumas tarp žemesnių klasių buvo dar didesnis.

Neįmanoma suprasti kryžiaus žygių, jei nesuprantame jų atgailaujamojo pobūdžio. Būtent atgailos siekis vertė tūkstančius vyrų prisiimti šią itin brangiai kainuojančią naštą. Pasaulietinė Viduramžių Vakarų Europos diduomenė buvo kariai aristokratai. Jie gyvendavo iš savo kardo. Žinome iš jų testamentų, kad jie puikiai suvokė savo nuodėmingumą ir buvo susirūpinę savo sielos būsena. Kryžiaus žygis jiems suteikė galimybę pasitarnauti Dievui ir atlikti atgailą už savo nuodėmes. Jis jiems leido panaudoti ginklus kaip savo išganymo, o ne pasmerkimo, įrankį.

Taip, tai buvo sunku, bet juk atgaila ir turi būti sunki. Kaip popiežius Urbonas II ir vėlesnių kryžiaus žygių įkvėpėjai jiems primindavo, pats Kristus yra pasakęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Kaip rašė vienas iš kryžiaus žygio pamokslininkų, „Tie, kurie prisiima savo kryžių, atsižada savęs prisiimdami mirtinus pavojus, palikdami savo mylimuosius, aukodami savo turtus ir nešdami savo kryžių, daro tai tam, kad po to galėtų šio kryžiaus būti nunešti į dangų.“ Kryžiuočiai prisisiūdavo prie rūbų kryžių, kad pažymėtų savo atgailos naštą ir viltį.

Be šios atgailos neįmanoma paaiškinti kryžiaus žygių. Tačiau XVII ir XVIII amžiuose protestantai ir švietėjai atmetė bet kokią idėją apie mirtiną nuodėmę, atgailą, pragarą ar popiežiaus autoritetą. Kaip visą tai atmetę jie galėjo paaiškinti kryžiaus žygius? Dėl ko daugiau tūkstančiai vyrų žygiuotų tūkstančius mylių giliai į priešo teritoriją, jei ne dėl kažko ypač vertingo? Pirmasis šovęs paaiškinimas buvo, kad jie buvo apgauti Antikristo: Katalikų Bažnyčia įtikino paprastus žmones, kad jų išganymas yra kautynės mūšiuose. Vėliau, su liberalizmo atėjimu, kritikai pradėjo aiškinti, kad kryžiuočiai būtinai turėjo turėti ekonominių motyvų. Jie esą siekė turto ir paprasčiausiai naudojo religiją kaip priedangą savo žemiškoms aistroms.

XIX amžiuje kryžiaus žygių atsiminimas tapo neatsiejamas nuo europietiško imperializmo. Railėjus-Smitas pasakoja pribloškiančią istoriją apie arkivyskupą Čarlzą Martialą Alemandą-Lavižeri iš Alžyro, Baltųjų tėvų ir Baltųjų seserų misionieriškų ordinų įkūrėją. Jis uoliai dirbo, norėdamas įsteigti naują karinį ordiną, panašų į Viduramžių Tamplierių, Teutonų ir Hospitalierių ordinus. Šis naujasis ordinas turėjo būti siunčiamas į Afriką, kur jo misija būtų buvusi saugoti misionierius, kovoti prieš prekybą vergais ir remti Prancūzijos civilizacijos žemyne progresą.

Gavęs pinigų iš prieš vergiją kovojusių draugijų, Lavižeri nusipirko žemės Sacharos dykumos pakraštyje, kad čia įrengtų naujojo ordino būstinę - L’Institut Religieux et Militaire des Frères Armés du Sahara. Ordinas pritraukė šimtus vyrų iš visų socialinių klasių ir 1891 metais pirmieji broliai gavo savo baltus apdarus, pažymėtus raudonu kryžiumi. Railėjaus-Smito knygoje galime rasti nuostabią šių brolių savo Afrikos būstinėje nuotrauką. Jie didžiuodamiesi žvelgia į objektyvą, kiekvienas iš jų dėvi kryžių ir kai kurie laiko šautuvus.

The Institut des Fréres Armés veikla tęsėsi tik kiek daugiau nei metus ir nutrūko tada, kai mirė jo įkūrėjas. Tačiau XIX amžiuje ne kartą bandyta įsteigti karinį ordiną, netgi protestantiškoje Anglijoje. Visa tai atspindi tuo metu vyravusių romantizmo ir imperializmo bangų bei Viduramžių kryžiaus žygių kontrastą.

Prezidentas Klintonas ne vienintelis galvoja, kad musulmonų pasaulis vis dar prisimena kryžiuočių esą padarytus nusikaltimus. Paprastai galvojama - net ir pačių musulmonų - kad šios traumos padariniai ir atmintis islamo pasaulyje gyvi nuo pat XI amžiaus. Kaip paaiškina Railėjus-Smitas, iš tikrųjų kryžiaus žygių atmintis musulmonų pasaulyje vėl atgimė tik labai neseniai. Kerol Hilenbrand pirmoji atskleidė šį faktą savo knygoje „Kryžiaus žygiai: Islamo perspektyvos“ (angl. The Crusades: Islamic Perspectives). Tiesa yra ta, kad Viduramžių musulmonai suprato, jog kryžiaus žygiai buvo paremti religija, tačiau nebuvo jais ypatingai susidomėję. Kai 1291 metais musulmonų armijos pašalino paskutinius Kryžiuočių karalystės likučius iš Palestinos, kryžiaus žygiai labai greitai dingo iš musulmonų atminties.

Tuo tarpu Europoje kryžiaus žygiai buvo gerai atsimenamas ir tapatybę formuojantis istorijos epizodas. Europiečiai, kurie kryžiaus žygius susiejo su imperializmu, šią istoriją XIX amžiuje atnešė ir į Artimuosius Rytus, kur iš naujo ją pristatė musulmonams, kurie buvo visiškai ją pamiršę. Atplėšdami kryžiaus žygius nuo tikrojo savo tikslo, jie juos nutapė kaip pirmąją Europos kolonizacijos avantiūrą - pirmąjį Vakarų bandymą atnešti civilizaciją į musulmoniškuosius Rytus.

Railėjus-Smitas apibūdina milžinišką poveikį, kurį sero Valterio Skoto novelė „Talismanas“ (angl. The Talisman) turėjo europiečių sąmonei, o todėl ir Artimųjų Rytų požiūriui į kryžiaus žygius. Tokie kryžiuočiai kaip Ričardas Liūtaširdis buvo apibūdinami kaip šiurkštūs, žiaurūs ir vaikiški, kai tuo tarpu musulmonai, ypač Saladinas, buvo tolerantiški ir apsišvietę XIX amžiaus džentelmenai. Su Osmanų imperijos galybės žlugimu ir išaugusiu arabų nacionalizmu XIX amžiaus pabaigoje, musulmonai susiejo šiuos du kryžiaus žygių naratyvus ir sukūrė naują pasakojimą, pagal kurį kryžiaus žygiai buvo tik pirmasis Europos bandymas užkariauti islamą - bandymas, kuris buvo tęsiamas ir modernaus Europos imperializmo. Europiečiai musulmonams iš naujo pristatė Saladiną, kuris Artimuosiuose Rytuose buvo užmiršta figūra, o arabų nacionalistai tada iš jo pašalino dar ir kurdų kilmę bei padarė jį nauju anti-vakarietiškų kovų herojumi. To rezultatą matėme Irako karo pradžioje, kai Sadamas Huseinas vaizdavo save kaip naująjį Saladiną, kuris išvarys naujuosius kryžiuočius.

Arabų nacionalistai labai gerai pasinaudojo naująja kryžiaus žygių istorija kovose už savo nepriklausomybę. Vėliau šį įrankį perėmė jų priešai islamistai. Osama bin Ladenas pasinaudojo šiuo parankiu mitu, kad pavaizduotų Vakarų veiksmus kaip tebesitęsiantį kryžiaus žygį prieš islamą.

Tai yra vienintelis ryšys, kuriuo kryžiaus žygiai gali būti siejami su moderniuoju islamo terorizmu. Tačiau šis mitas yra taip giliai įsišaknijęs, kad daug paprastų musulmonų juo vis dar tiki. Kaip pasakoja Railėjus-Smitas, „Neseniai atsisakiau dalyvauti televizijos laidoje, kurios prodiuserė buvo išsilavinusi ir inteligentiška egiptietė, nes ji tikėjo tebesitęsiančiu Vakarų kryžiaus žygiu. Nors šis islamistų įsivaizdavimas turi žymiai daugiau bendro su reakcija į imperializmą nei su istorine tiesa, jis vis dar padeda daugeliui žmonių, tiek nuosaikių, tiek ir ekstremistų, susieti išnaudojimą, kurį jie tiki esą patyrę, su istoriniu kontekstu, ir taip vienu metu patenkinti tiek savo pranašumo, tiek ir pažeminimo jausmus.“

Artimuosiuose Rytuose, kaip ir Vakaruose, žmonės yra palikti situacijoje, kuomet tarp mito ir realybės žioji bedugnė. Kryžiaus žygių istorikai kartais bando žmonėms aiškinti situaciją, tačiau dažniausiai jie kalbasi tik tarpusavyje, kol tuo tarpu vadovaujantys dvasininkai, kitų sričių mokslininkai ir viešoji nuomonė laikosi įsikibusi karikatūriško kryžiaus žygių vaizdo, sukurto moderniųjų ideologijų. Jei ši bedugnė kada nors bus peršokta, tai bus padaryta tik su gerai parašytomis ir paveikiomis knygomis.

Tomas F. Madenas yra istorijos katedros Sent Luiso universitete vedėjas ir profesionalus kryžiaus žygių istorikas.

Versta iš Firstthings.com