„Labanoro žygis“ – kova ar miesčionių žaidimas?

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2018-10-31 15:12:27, skaitė 498, komentavo 3

Jau spėjo praeiti pora savaičių nuo bene žymiausios, o kartu ir gausiausios šio rudens protesto akcijos Lietuvoje – vadinamojo Labanoro žygio, iš skirtingų šalies kampų ne vieną šimtą dalyvių pritraukusią 10 km ilgumo eiseną, kuria siekta atkreipti valdžios organų dėmesį į nekontroliuojamo girių kirtimo problemą. Kadangi mūsuose palyginti mažai kas tokio vyksta, o čia, kaip bevertintume, vis dėlto buvo įvykis, apie akciją netruko atsirasti įvairiausių interpretacijų. Nuo svaičiojimų apie kažkokį tai „tautos pabudimą“ iki kliedesių apie tariamą „Kremliaus ranką“ – aiškumo nerasi. Todėl šį reikalą aptarti vertėtų ir mums.

„MIŠKŲ SĄJŪDIS“

Pradėkime nuo to, kad spalio 13-ąją įvykęs „Labanoro žygis“ nenukrito iš dangaus, bet buvo jau kurį laiką egzistuojančio judėjimo – „Miškų sąjūdžio“ – veiklos tąsa. Kaip nekeista, šio reikalo ištakos slypi 2017-aisiais – „žaliųjų valstiečių“ vyriausybei pradėjus urėdijų reformą susibūrė minėtojo sąjūdžio iniciatyvinė grupė pavadinimu „Gyvas miškas“ – jon kone išimtinai šiuo klausimu susibūrė įvairių pažiūrų veikėjai, dalis kurių buvo prisidėję prie ankstesnių (2012-2013-ųjų) protestų prieš skalūnus bei žemės referendumo judėjimo.

Pasiremdami ankstesniais kitų analogiškas reformas pravedusių Europos šalių precedentais (pvz.: Suomijos, Latvijos ir kt.), iniciatyvos šalininkai iš karto teigė, kad reforma, pridengiama gražiais šūkiais apie biurokratinio aparato mažinimą, faktiškai teves link Lietuvos valstybinių miškų išparceliavimo užsieninio kapitalo gigantams.

Pirminius pareiškimus sekė eilė nedidelių (kaip mūsuose dabar įprasta) ne daugiau kelias dešimtis dalyvių pritraukdavusių piketų bei mitingų Vilniaus Kudirkos aikštėje, priešais ten esantį vyriausybės pastatą, kuriuos ilgainiui pradėjo remti ir kiti, netgi valdžios organams priklausantys veikėjai. Neprireikė nė metų, kad išaugtų judėjimas.

O kad duotojo įspėjimo būta teisingo, byloja 2018-ųjų patyrimas. Pvz., dar praeitą žiemą rašyta, kad skandinaviškai baldų kompanijai „Ikea“ priklausė 15 tūkst. ha, t. y. 0,7% Lietuvos miško teritorijos; tuo tarpu nuo tada „Ikea“ spėjo supirkti per 20 tūkst. ha miškų, vadinasi, 125% padidinti savo ankstesniąsias valdas. Skamba įspūdingai, bet tai dar kuklu, lyginant su 90 tūkst. ha, kuriuos „Ikea“ turi įsigijusi kaimyninėje Latvijoje – tikriausiai panaši ateitis numatoma ir čia.

Užsieniniai gamtinių išteklių grobikai (šiuo atveju taip vadinami investuotojai) nevaržomai ateina, susiperka, o išsėmus šaltinį, taip sakant, trimituoja atsitraukimą.

Nenuostabu, kad Lietuvoje, kuri kapitalistinio išsivystymo požiūriu yra geriausiu atveju jei ne trečiarūšė, tai antrarūšė šalis, vietinė kapitalistų klasė su savo politiniais statytiniais nedrįsta kelti aukščiau kartelės, kaip daroma „padoriuose“ Vakarų šalyse, pvz., pareikalaujant supirkėjų (šiuo atveju „Ikea“ ir pan. kompanijų) jei ne pasirūpinti miškų atauginimu, tai bent nutiesti asfaltuotus kelius, išvystyti vietinę infrastruktūrą ir t. t. Deja, bet Lietuvai (tiksliau, jos valdžiai), kaip bet kuriam kitam vasalatui, tokius reikalavimus kelti būtų per daug.

REIKALAVIMAI IR JUDĖJIMO RIBOTUMAS

Tad matome, kad miškų problema – visiškai reali. Taip sakant, „Miškų sąjūdis“ neatsirado iš oro, ar kažkokių iškreiptų fantazijų. Kitas klausimas, ko nori jo sekėjai, t. y. kaip jie įsivaizduoja klausimo sprendimą. Tai bendrais bruožais galima pamatyti pasiskaičius jų internetiniam puslapy pateikiamą medžiagą, pvz. – programiniame tekste „Paremkite mišką“ bei „Labanoro žygio manifeste“.

Pradedama gana abstrakčiais teiginiais apie gamtosaugą ir jos svarbą, būtinumą šviesti visuomenę ir t. t. Konkretesni teiginiai duodami minėtame „manifeste“, kuriam reikalaujama uždrausti medienos žaliavų eksportą, apriboti kirtimus tik Lietuvos gyventojų poreikių tenkinimui, vystyti turizmą bei infrastruktūrą. Kas, aišku, susikerta su tokių kompanijų, kaip „Ikea“ interesais (apie kuriuos „miškininkai“ pateikia nemaža faktinės informacijos).

Norai teisingi ir, apskritai imant, palaikytini, bet išdėstomi kiek įmanoma labiau vengiant taip vadinamo „politikavimo“ (skaityk: neapsiribojimo vien ekologinėmis problemomis, bet atskleidimą jų sąsajų su platesnėmis krašto socialinėmis, ekonominėmis realijomis, su kuo eina ir atitinkama tų realijų kritika); tuo tarpu buržuazinės Lietuvos partijos, ką bekalbėti apie aukščiausias valdžios įstaigas, didesnio noro veltis į tokias kovas neturi.

Todėl be plataus, masinio judėjimo, kuris realiais veiksmais darytų spaudimą valdančiajai klasei, labai abejotina, ar į „Miškų sąjūdžio“ reikalavimus būsią rimčiau atsižvelgiama. Vienaip ar kitaip „politikuoti“ šiuo atveju tampa neišvengiama. O to vengimas iš anksto, nepaisant geriausių organizatorių bei pagrindinių veikėjų ketinimų, nulemia didelį šio judėjimo ribotumą.

SMULKIABURŽUAZINIAI PAKELEIVIAI

Kuris atsiskleidžia žymioje dalyje „Miškų sąjūdžiui“ pakeleivingos žmonių masės.

Dažnas joje, būdamas nepatenkintas vienu ar kitu klausimėliu (pvz., tų pačių miškų problema), apskritai dabarties Lietuvos gyvenime, jos socialinėje tikrovėje didesnių bėdų nemato. Degraduojančios provincijos, merdinčio senimo ar skurdo į užsienius lauk genamo jaunimo, taip sakant, „runkelių“ problemos šiam elementui mažiausiai terūpi. Tegul tik „mūsiškė“ (jie ją laiko tokia...) valdžiukė šį tą patvarko – ir viskas bus gerai. Neduok dieve, tiktai, jokių „riaušių“, „bruzdėjimų“, „radikalių pasisakymų“ ar apskritai neramumų.

Netrūksta tokio požiūrio atstovų (bei atitinkamų jų komentarų) miškininkų internetinėje grupėje; nesunku buvo tokių sutikti ir pasiklausyti tame pačiame „Labanoro žygyje“, kur, kaip nekeista, tvyrojo daugiau pramoginė, rekreacinė, nei kokio tai protesto atmosfera. Dauguma jų priklauso vadinamajai „vidurinei klasei“, kuri iš esmės tikrove patekinta ir radikalių pokyčių nenori.

Kad būtent toks kontingentas sudaro žymią, jei ne apskritai didžiąją dalį „Miško sąjūdžio“ pakeleivių, yra visiškai dėsninga, žiūrint iš Lietuvos socialinių-politinių realijų taško, nes proletarinio, ar apskritai radikalaus protesto kultūros pas mus nėra.

Mat dauguma tų, kurie objektyviai turėtų tokį kovinį, protestinį potencialą, nuo 2008-ųjų krizės jau spėję išemigruoti po plačiąsias Europos platybes (kas į Angliją, kas Airiją, kas Vokietiją, Norvegiją ar kt.); likusieji, neretu atveju nusilpę bei demoralizuoti, didesnių „bangų“, kaip rodė pastarasis dešimtmetis, taip ir nekelia. Tuo tarpu protestai, jei ir vyksta, dažniausiai atspindi ne darbininkijos, o aukščiau minėtojo „viduriniojo“, griežtai sakant, smulkiaburžuazinio – miesčionių sluoksnio reikalus bei mentalitetą.

KOVA AR MIESČIONIŲ ŽAIDIMAS?

Kaip tik šis mentalitetas ryškiai matėsi spalio „Labanoro žygyje“ – į kurį didelė dalis dalyvių atvyko vedini mažais vaikais bei naminiais šunimis. Lyg į kokį rekreacinį pasivaikščiojimą. Orkestras grojo žaismingą amerikonišką ir kt. pop muzikėlę, dar kai kurie sau patenkinti palingavo. Nuėjo nuo vieno taško į kitą, pasidarė savotišką pikniką, tada atsisveikino ir nuėjo kas sau. Tarp jų tvyrojo daugiau ne protesto, bet pramoginė atmosfera. Maždaug – atėjome smagiai praleisti laiko, ir tiek.

Atminkime, kad į mitingus prie Seimo pastaruosius keletą metų (su Tapino ir kt. „iš viršaus“ valdomų šou išimtimi) tesusirinkdavo – ir tai geriausiais atvejais – vos keli šimtai dalyvių. Ypač, jei ketinama kelti esmines socialines problemas (skurdą, emigraciją, aštrėjančią nelygybę ir t. t.). Kam aktualu, tie demoralizuoti sėdi namie, o kitiems nėra ko rūpintis. Tuo tarpu „Labanoro žygis“, būdamas kone visiškame Lietuvos užkaboryje, sutraukė, anot kai kurių skaičiavimų, per tūkstantį žmonių! Kurių didžioji dalis – toli gražu nei atstumtieji, nei pažemintieji Lietuvos visuomenėje. Tie, kuriems protestuoti ar kovoti praktiškai nėra ko.

Tačiau tai suprantama – nes jiems tai joks protestas ir jokia kova. Tiesiog savotiškas žaidimas, kuriuo, pirma, gali neblogai praleisti laiką ir taip retai kada aplankomoje gamtoje; antra, tai nebloga galimybė susireikšminti, esą štai, dariau kažką „prasminga“ (kaip kad smulkiaburžuaziniuose sluoksniuose plintančios veganizmo ir kt. „alternatyvių gyvensenų“ filosofijos, vietoje kovos už radikalias permainas visuomenėje siūlančias individualistinį moralizavimą).

Kodėl tai – jokia ne kova?

Imkime pavyzdžiu nuo 2016-ųjų JAV besitęsiančią „Stovinčiojo akmens“ (angl.: „Standing rock“) indėnų rezervato istoriją. Ten, pro ir taip nuskurdintų Amerikos čiabuvių žemes buvo numatyta tiesti didžiulius, gamtinei aplinkai pragaištingus vamzdynus. Tačiau vietinė bendruomenė nusprendė tam priešintis. Ne kokiais tai žaismingais pasivaikščiojimais, bet fiziškai neleisdama tiesti vamzdyno. Iškilo ištisas palapinių miestelis. O neretas tiesiog prisirakindavo prie atvažiavusiųjų buldozerių. Dar daugiau – indėnų pavyzdžio įkvėpti, apginti jų rezervato teritorijos susirinko didžiulės minios protestuotojų iš visų Jungtinių Valstijų. „Stovinčiojo akmens“ vietovė tapo vieta masinio protesto, sutraukusio daugiatūkstantines mases, kurioms iki 2017-ųjų pavyko užlaikyti vamzdyno tiesimą, kurį per prievartą įvykdyti buvo atsiųsti kariniai daliniai.

Štai čia yra kova, galinti duoti rezultatų. Daugiausiai – pasiekiant norimą tikslą (šiuo atveju, užkertant kelią vamzdyno tiesimui per rezervato teritoriją); o mažiausiai – nepaisant visko, parodant, kad to ir to krašto liaudis save gerbia ir „gražiuoju“ nelenks nugaros jokiam ponui. Taip sakant, palaikant ir vystant atitinkamą liaudies protesto kultūrą.

„KREMLIAUS RANKA“ AR „TAUTOS PABUDIMAS“?

Deja, mūsuose nieko panašaus nematyti. Aišku, dėl to ieškoti „kaltų“ (pvz., „Miškų sąjūdžio“ organizatorių tarpe) nebūtų korektiška, ar apskritai tikslinga. Nes jų, kaip ir mūsų visų praktinių veiksmų galimybes riboja esama lietuviška tikrovė. Kuri tokia, kad protesto kultūros neturime. Vyrauja miesčioniškos ramybės, prisitaikymo ir, „geriausiu“ atveju – pižoniškos „pakazūchos“ atmosfera.

Tačiau netrūksta visokių iliuzijų.

Pirma – tarp pagrindinių Lietuvos buržuazinės žiniasklaidos organų. Štai palyginti nesenai buvo pakelta isterija, esą „miškininkai“, pasisakydami prieš urėdijų reformą ir dabar vykdomą valstybinių miškų parceliaciją, yra „Rusijos įtakos agentai“. Ypač pasipiktinimas kilo po to, kai buvo išdrįsta prabilti apie Pabradės kirtimus, skirtus milžiniško NATO karinio poligono įrengimui.

Tai – eilinis atvejis iš „vatnikų“ kategorijos (nepritari valdžiai, kažką kritikuoja, reiškia – esi „vatnikas“, „kremlinas“ ir t. t. ir pan.), kuris kartu išduoda, kad net tokia, atrodytų, „minkšta“ iniciatyva, kaip „Miškų sąjūdis“, kai kuriems elitinių kastų atstovams kelia gan žymų nepasitenkinimą. Nors faktiškai jokių sąsajų su Rusija čia nėra; o ir vargu, ar Putinui iš tokių (kaip matėme) „kovotojų“ būtų kokia žymesnė nauda.

Antra, pačių „miškininkų“ bei jų draugų ir pakeleivių tarpe girdėti perdėm optimistinių gaidelių. Esą štai – čia vyksta tikras „tautos pabudimas“, iš kurio „kažkas bus“, neva „tauta pakilsianti“ kažką keisti, kovoti prieš korumpuotą režimą ar pan. Vėlgi, kaip ir su tariama „Rusijos ranka“ (nors iš visai kitos pusės) – nieko panašaus. Tai tiesiog iš tos „operos“, kai norima painiojama su tuo, kas esama. Kokia čia „kova“, jau aišku. Iš šio atskiro klausimo, bent su turima palaikymo komanda, joks platesnis radikalios opozicijos judėjimas vargu ar išsirutuliuosiąs.

Taigi, abiem sykiais turime naivias, su tikrove mažai ką bendro teturinčias iliuzijas. Vienas – iš šizofrenikų ala „rusai puola“ stovyklos; antras – iš įvairiausių „nesisteminių“ veikėjų sambūrių; bet abiejų esmė vienodai atitrūkusi nuo realaus gyvenimo.

KĄ (VERTĖTŲ) DARYTI?

Visgi vertėtų, bent iš šalies žvelgiant, pasvarstyti, kas šiuo atveju, t. y. kalbant apie masinius miškų kirtimus Lietuvoje, galėtų kažką keisti. Nes didiesiems žaidėjams – valdžiai ar juo labiau „Ikea“ ir pan. plauko kapitalistams, į aukščiau minėtuosius miesčionių žaidimus buvo ir bus nusispjauti. Tokiais dalykais niekas nieko neiškovoja.

Taigi, ką vertėtų daryti?

Pradžiai, jei toje masėje apskritai esama kovotojų, kurie norėtų kažką daryti, reiktų burtis į grupes ir: 1) išsiaiškinti, kur tiksliai randasi kertami objektai, kada, kaip ir kokia technika tai yra daroma; 2) tose vietose budėti, blokuoti kirtimus, sabotuoti techniką – kas būtų tikslinga tik esant tam tikram masiškumui (50, 100 ar pan. žmonių), nes vos vieną kitą protestuotoją labai greitai „susemtų“ be jokio didesnio atgarsio visuomenėje.

Kol to ar kažko nebus panašaus, tai ir apie kažkokią kovą ar realų pasipriešinimą šiuo atveju nėra ko nė kalbėti. O kaip ten bus, parodys laikas ir patys miškų entuziastai.

Parašė: Juozas Mickevičius