Lietuvis apie darbą Lenkijoje – lenkai net afrikiečius myli labiau, nei lietuvius

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/11/liet... 2018-11-13 09:45:04, skaitė 1556, komentavo 1

Laba diena, gerbiami skaitytojai. Visai nesenai grįžau iš Lenkijos. Taigi, norėčiau su jumis pasidalinti sava patirtimi bei savomis įžvalgomis.

Šiaip esu menininkas, darbuojuosi Meno sferoje, esu inteligentas bei intelektualas, nerūkau, nevartoju alkoholio. Lietuvoje 2,5 metų (t.y po studijų) pastovaus darbo kaip ir neturiu, tačiau būnu retkarčiais kviečiamas į koncertus (dainuoju klasikinę bei pop muziką) ir pragyvenimui man pinigų užtenka. Savo šalį myliu.

Be abejo, pas mus ne pyragai – tačiau tas pats ir visoje Europoje. Todėl, toks dalykas kaip emigracija man yra gan neaktualus (panašus į vergavimą vardan didesnio pinigo) ir juo toliau, tuo labiau imu suprast, kad palikęs tėvynę – laimingesnis netapsiu. Kalbu iš savo patirties.

Dauguma emigruoja į Vakarų Europą, o aš buvau emigravęs į Lenkiją. Turbūt būsiu retenybė, bet… Tiesiog buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad iš daugybės savo CV, kuriuos buvau išsiuntęs beveik į visas Europos šalis į mano CV šilčiausiai ir konkrečiausiai atsakė, būtent, iš Lenkijos – buvo paskelbta konkurso diena.

Taigi sudalyvavau. Keisčiausia, kad nebuvo nei vieno konkurento (Lietuvoje jų vis pastoviai pasitaikydavo). Visgi, nesitikėjau, kad laimėsiu, o laimėjau. Labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: kam tokia Vokietija, Anglija ir Prancūzija, kur, kas liečia mano specialybę, į vieną vietą konkurentų plūsta šimtais… Ir bus tik be reikalo išmesti dideli pinigai kelionei.

O Lenkija čia pat – galiu parvažiuot namo per atostogas. Taip, laimėjau konkursą ir man kaip 0,5 etato buvo pasiūlytas 580 eur (2500zl) atlyginimas. Tai mane visai tenkino. Gavau ir užduočių namų darbams bei prašymą kuo greičiau atvykti dirbti.

Taigi, trumpam grįžau į Lietuvą, atlikinėjau namų darbus ir ruošiausi kelionei. Po dviejų savaičių atvažiavau. Buvau apgyvendintas savo darbovietėje – be abejo, su sąlyga iki kol susirasiu butą. Darbovietės vadovybė mane pradžioje pasitiko labai mandagiai, visgi, man atvažiavus dar neleido dirbt – liepė palaukt, kol būsiu „įforminamas“. Taip praėjo visa savaitė… Be darbo…

Kurį aš norėjau dirbt, bet kurio man dirbt Vadovybė neleido – vis tempė gumą, būtent ne kas kitas, bet Kadrų skyrius. Tik kartą teko išvyst savo bendradarbius: na, atvirai, įspūdis, ne koks – jie iškart paklausė ar gerai kalbu lenkiškai? atsakiau – šiek tiek. Tai jiems nelabai patiko – girdėjau kaip už akių mane kaip litwyną stipriai pašiepė (jų tarpe buvo nemažai skinheadų – t.y ultranacionalistų).

Praėjau sveikatos patikrinimą ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Viskas gerai. Pristačiau tai Kadrų skyriui, tačiau jie liepė dar kelias dienas laukt, kol bus pasirašyti popieriai, o kai nuėjau į Koordinacinį skyrių, man vietoje 580 eurų pasiūlė 350 eurų (1000zl) ir tada suakmenėjau iš nuostabos – juk konkurso metu buvo pasiūlytas visai kitas atlyginimas… tai ką jie čia dabar išsidirbinėja?

Bandžiau jų paklaust, bet viena valdžia siuntė prie kitos, dar kita dar prie kitos ir taip neišsiaiškinau, kodėl tokia situacija.

Vėliau mane, tiesiog kaip šunį ‘išspyrė’ iš Teatro į gatvę – buto dar nebuvau susiradęs, tačiau kaip tyčia tame mieste ir aplinkui beveik nėra žmonių, kurie nuomotų butus, o pigiausias hostelis nakčiai kainuoja 20 eur (80zl) – (net ir Vilniuje rastum po 10 eurų ir net mažiau). o jei kas ir nuomoja butą, tai pigiausias ten būtų 700 zl. Bet žinant šios tautos ‘gudrybes’, manau jie ‘išpeštų’ ir dar daugiau.

O kai tau jau siūlo nebe 2500, o 1000, kai taip greitai pakeičia nuomonę, tai tikrai, žmogus, supranti – reikia susikraut lagaminus ir grįžt į tėvynę. Mačiau tame teatre gyvenantį jauną vyruką iš šiaurės Afrikos (beje, komisijoje sėdėjo panašaus gymio, tik vyresnis vyras nelenkiška pavarde, visi kiti buvo lenkai). Matyt koks giminaitis ir gyvens (net ir siaubingai prišnerkštame kambaryje) tame teatre tiek, kiek norės.

Išvada tokia – lenkai net afrikiečius myli labiau, nei lietuvius – turbūt lenkams mes esame nacija nr.1, kurių jie labiausiai nekenčia. Jie tokie – akis į akį jiems lietuvis brolis, bet už akių – molis, kaip žemiausios kastos atstovas. Negaliu nieko blogo pasakyt apie paprastus lenkų žmones; medikus, bankininkus, pardavėjus.

Patiko man labai lenkiškas maistas (jis beje pigesnis nei Lietuvoje), nuoširdžios ir merginos, bet… Pati valdžia, matyt pradedant Centrine, o baigiant visokiais Operos teatrais yra tiesiog persisunkusi neapykanta Lietuvai bei lietuviams, ir, turbūt, nėra pasaulyje tokios valstybės ar tautos, kuri šitaip mūsų, lietuvių, nekęstų, kaip Lenkija bei lenkai.

Dargi toje šalyje nei iš šio, nei iš to iš pasalų atvažiavęs automobilis man vos nepervažiavo kojos – tai, matyt, jau buvo ženklas, kad – atgal į Lietuvėlę. Skaudėjo man širdį grįžtant, bet ir kažkaip palengvėjo. Tas miestas toks neeuropietiškas – pilna rėkaujančių benamių, šaligatviai apdergti šunų išmatomis, niūrus, apleistas bei nesutvarkytas kraštovaizdis.

Kad ir kokie mes būtume „atsilikę“, Lietuva vis tiek labiau pažengusi, nei Lenkija, kuri ir dabar, manau, pirma pasitaikiusia proga okupuotų Vilnių (man asmeniškai, valstybė-priešas numeris 1). Kyla klausimas – ką tokie barbarai veikia ES?

Visai ir neblogai būtų, jei kada nors Lenkijos ES ir nebeliktų – jie tiesiog to neverti. Taigi, grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido. kaip toje dainoje. Aš vyras – stiprus. Nepasiduosiu ir toliau sieksiu savo svajonių. Gal kas ir nesupranta, koks aš esu stiprus, bet bent jau dėl savęs – tai tikrai esu laimingas ir tikrai nepraradęs savigarbos. Geros jums dienos.

mūsų skaitytojas: Jonas Žilvinas