Erika Drungytė. Auksu žibantys trolių rūmai mūsų valstybėje

Autorius: Erika Drungytė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2014/0... 2018-11-14 18:23:48, skaitė 1227, komentavo 4

2003 m. Latvijos televizijos žurnalistė Rita Broka išleido dokumentinę biografinę knygą „Trolių žemės „princas“. Joje moteris aprašo dešimties metų savo gyvenimo atkarpą, kurios pradžia sutapo ir su Latvijos nepriklausomos valstybės gyvavimo pradžia. 1991 m. Rita susipažino su norvegu, vėliau jie susituokė ir išvyko gyventi į Norvegiją. 2001 m. su savo vaikais grįžo į Latviją kaip į pasakų šalį iš didžiausio, siaubingiausio košmaro. Tai, ką aprašo Rita, būtų galima sudėti į kelis siaubo filmus - ramiai perskaityti šios knygos neįmanoma. Ypač tiems, kurie patyrė motinystės ir tėvystės džiaugsmą. Paslėptoji tiesa yra gilios Norvegijos visuomenės žaizdos, kurias nutvieskia „gerbūvis“, ir jo apakinti į šią šalį plūsta turistai, imigrantai, įsivaizduodami rasią ne niūriąją trolių tamsos viešpatiją, bet pažadėtąją gerovės valstybę.

Taigi „naftos karvės“ maitinama ir viena turtingiausių pasaulio valstybė Norvegija labai dažnai postkomunistinėse šalyse pristatoma kaip pavyzdys. Esą viskas ten yra geriau - ir ekonomika, ir socialinė apsauga, ir socialiniai santykiai... Lietuvos piliečiai taip pat kviečiami dirbti ir užsidirbti Norvegijoje, emigruoti. Darbo pasiūlymų ir patarimų, kaip įsikurti Norvegijoje, kaip adaptuotis - šimtai interneto platybėse. Bet įsiklausykime dar kartą - ekonomika, pinigai, draudimas, garantija... Tik tiek. Tiksliau - tai tiek pakanka, kad viską metęs lietuvis ar latvis paliktų savo gimtinę. Paskui prasideda: „Lietuva gal ir galėtų tapti Norvegija, bet lietuvis norvegu - niekada! Tad turėtų nutekėti dar daug kraujo, kad mes pasikeistume“; „Norvegijos ekonomika auga daugelį metų ir dabar ji atrodo kaip klestinti ramybės oazė valstybės skolų ir nedarbo krečiamoje Europoje. Tai išskirtinė šalis Europoje“ ir t. t.

Bet grįžkime prie Ritos Brokos knygos. Joje smulkiai aprašyti mums svetimi kasdienybės papročiai, norvegų išpuoliai prieš imigrantus, teisinė politika, visuomenėje susiklosčiusios savitos tradicijos. Moteris, užaugusi ir savo sūnų auginusi Latvijoje, negalėjo patikėti, kad pasakų šalyje, kokia atrodė Norvegija, taip dažnai yra seksualiai išnaudojami vaikai. Tam, kad nuo savo vyro pedofilo apgintų jų dukrą, Ritai reikėjo pereiti visą pragarą. Jai pasisekė tik du dalykai - ją ginti ėmėsi padori advokatė ir iš jos neatėmė vaikų. Paprastai, išaiškėjus nors kokiems nesusipratimams šeimoje, vaikai yra atimami ir atiduodami įvaikinti kitoms šeimoms. Aplinkybės ten mažai kam rūpi. Ištrauka iš straipsnio norvegų laikraštyje „Dagbladet“: „Elizabetė (30 metų) skolinga Norvegijos valstybei 12 000 kronų, ir už kiekvieną kitą dieną jai priskaičiuojama po 2000 kronų baudos, nes ji nevykdo tiesos sprendimo ir neleidžia savo dukrai susitikti su teistu pedofilu mergaitės tėvu. Mergaitė krenta ant kelių melsdama nesiųsti jos pas tėvą ir iš baimės vėl pradėjo šlapintis į lovą. Teismas mano, kad „tai yra motinos kaltė, kad mergaitė turi psichinių problemų“. Eksperto nuomonę, kuri palanki vaikui ir motinai, teismas atmeta“.

Kai naujajam Ritos vyrui Arnei nepavyko išprievartauti jos sūnaus iš pirmosios santuokos, jis dažnai žmonai sakydavo: „Jei mes neturėsim savo vaikų, tai įsivaikinsim vieną ar du vaikus iš Latvijos vaikų namų. Tai labai kilnu - padėti Latvijos vaikams“. Tačiau Rita ir Arnė Smogė susilaukė dukros. Rita pradėjo ilgą, kelerius metus užtrukusią kovą dėl savo dukters svetimoje valstybėje, kurioje teismai pateisina ir išteisina seksualinį vaikų išnaudojimą. Kai buvo surinkti visi įrodymai, kai buvo nusiųstos visos ekspertizių išvados - ir ginekologo, ir psichologo, generalinis prokuroras išteisino Arnę, išvadoje parašydamas, kad trūksta įrodymų. Kai Rita kreipėsi į teisingumo ministrę, pateikdama visus įrodymus ir šaukdamasi pagalbos, jai buvo atsakyta formaliai - teisingumo departamentas neturi jokios lemiamos galios konkrečiose kriminalinėse bylose. Todėl Teisingumo ministerija negali tirti bylos.

Tačiau gal svarbiausia dalis šioje knygoje yra nedidelė pokalbio tarp advokatės ir nukentėjusiosios ištrauka.

„Tu turi kovoti toliau. Dabar mėginsim civilinę bylą. Su tokiais rimtais įrodymais bus nesunku laimėti. Palauk, išvykti visada suspėsi. Latvijoje tu nieko nepasieksi. Ji taip nori pakliūti į Europos Sąjungą, kad darys viską, ko tiktai paprašys Arnė Smogė, kuris eis iki pat Norvegijos vyriausybės, o toji savo ruožtu kreipsis į Latvijos vyriausybę. Latvija taip labai lankstosi prieš ES ir Norvegiją, kad nei su tavimi, nei su tavo vaikais niekas nesiskaitys. Jei tu būtum iš Maroko, aš nesinervinčiau, nes jie apsaugo vaikus ir neleidžia pedofilams susitikti su aukomis. Jie siūlo pedofilams teisingumo ieškoti Maroko teismuose, tačiau nė vienas norvegų pedofilas to nėra išdrįsęs. Su Latvija kitaip, ji žiūri Vakarams į burną. Jie nė nemėgins aiškintis su Norvegija ir išpildys visus jos reikalavimus. Tai labai silpna šalis. Patikėk, aš žinau, ką kalbu.

Ana Kristina, nesvarbu, kokia silpna valstybė, nė vienas neturi teisės mano vaikus siųsti į pasimatymus su pedofilu, aš to niekada neleisčiau. Be to, Latvija yra pasirašiusi ANO konvenciją dėl vaikų teisių, ji apsaugo mano vaikų ir mano interesus.

Mano pareiga buvo įspėti. Pasaulis juk mažas, ir aš turiu pakankamai daug informacijos apie Latviją, jos politiką ir žmones, kurie yra valdžioje“.

Mes visi turėtume būti labai budrūs ir susitelkę, kai klausomės mūsų valdžios žodžių ir stebime jos veiksmus. Turime atsiminti šiuos įspėjančius norvegės advokatės žodžius apie politikos ir valdžios žmones, kurie žiūri į Vakarų burną, nuolankiai lankstosi ir yra pasirengę išpildyti bet kokias „civilizuoto“, „pavyzdinio“, „svajonių pasaulio“ užgaidas. Nes niekas valdžioje nekalba apie savo valstybės piliečių dvasinę ir moralinę gerovę, vien tik apie ekonomikos augimą, didesnį atlyginimą, orią pensiją ir pan. Žvilgsnis yra sufokusuotas tik į materialinę naudą, nesvarbu, kiek tos pastangos kainuos - kiek žmonių emigruos, kiek nusižudys, kiek išprotės, kiek sirgs depresijomis ir kitomis ligomis. Svarbus kriterijus yra tiktai vienas - pinigai. Tai yra atvira korupcijos mašina, kuri veikia prieš mūsų akis.

Kita vertus, visuomenės modeliai yra skirtingi. Norvegijoje atvirą pedofilijos skatinimą propaguojantį filmą visuomenė sutiko abejingai ir niekas nė nekrustelėjo, o švedai sukėlė ant kojų visas valdžios institucijas. Tas proveržis, kuris įvyko Lietuvoje dėl kelių klausimų, sudėtų į būsimą birželio 29-osios referendumą, rodo, kad mūsų visuomenė gali pabusti iš letargo miego, gali akylai stebėti valdžios priimamus įstatymus, gali prieštarauti, protestuoti ir kelti klausimus. Šio referendumo jėga yra ta, kad jame labai aiški vertybinė ašis - norima grąžinti Konstitucijos pirminį variantą ir suteikti galimybę piliečiams aktyviau dalyvauti valstybės kūrime. Mūsų valdžia, gąsdindama nebūtais dalykais, elgiasi kaip tik taip, kaip kalbėjo norvegė advokatė - bet kokiomis priemonėmis stengiasi išlaikyti nuolankumą prieš ES diktatą (jeigu toks yra, o ne išsigalvotas kaip bauginimo įvaizdis), vykdyti bet kokius reikalavimus, net federalizacijos politiką, neatsiklausę savo valstybės piliečių. Ir argumentas yra vienintelis - negausite išmokų, atims jau duotąsias, mūsų nerems...

Klausimai, kurie be galo svarbūs mūsų Tautai, tampa atviru kovos lauku tarp pilietinės visuomenės ir valdžios. Ne tik žemės klausimas, taip pat ir šeimos, vaikų, švietimo. Įspėjimas iš valdžios - nelįskite, kur jums nereikia, nesikiškite, jūs tamsuomenė, nesuprantate apie vaikų auklėjimą, apie jų apsaugos priemones, apie modernų švietimą, apie pinigų politiką, apie bet ką... Nes būti pilietiškam, anot Žurnalistų sąjungos vadovo Dainiaus Radzevičiaus, yra labai paprasta - tereikia ateiti ir balsuoti. Tačiau nepamirškime įspėjimo „nei su tavimi, nei su tavo vaikais niekas nesiskaitys“. Kai klausiama, ką gi reikia daryti, šiuo metu, kol dar nepakeitėme valdžios, mums reikia būti labai budriems ir kištis. Sekti numatomus valdžios veiksmus, kištis į įstatymų priiminėjimo darbą. Ir tokiu būdu apginti kalbą, žemę, šeimą, istoriją. Net jeigu iki galo nepavyks, mes būsime procese ir neleisime užmigti nei valdžiai, nei sau. Neleisime sau įtikėti, kad trolių žemėje auksas, o pas mus tik pelai...

Šaltinis: www.respublika.lt