TSRS: su kuo Lietuva atėjo, su tuo ir išeis?

Autorius: Liubov Liulko Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/06/tsrs... 2015-06-01 11:45:38, skaitė 3542, komentavo 1

Perspausdiname rusiškuose tinklapiuose renkantį „Like“ straipsnį ir jame išsakomas plaukiojančias rusų visuomenėje idėjas Lietuvos teritorinio vientisumo atžvilgiu, kurias galima interpretuoti kaip tik nori, tačiau kurių negalima atmesti kaip beprotiškų, nes jos iš dalies remiasi tarptautinių susitarimų dokumentais, ratifikuotas ar neratifikuotas suinteresuotų šalių parlamentų. Šiuo atveju kalba eina apie Vladimiro Volfovičiaus Žirinovskio pasisakymą Lietuvos adresu, kur jis pareiškė, jog: „Jei jau Lietuva remiasi 1939-ųjų Konstitucija, o 1939 metais Klaipėda ir Vilnius Lietuvai nepriklausė – tai sugrąžinkite viską taip pat, kas buvo iki tol“. Štai ši jo frazė ir sukėlė triukšmą diplomatų tarpe.
sarmatas.lt redakcija

Tad, straipsnio vertimas…

Rusijos LDPR lyderis Vladimiras Žirinovskis pastatė ant ausų Lietuvos politinį elitą savo pastaba apie tai, jog, „jei jau gyvenate pagal 1939-ųjų Konstituciją, tai gyvenkite joje visais aspektais“. Todėl sugrąžinkite Vilnių ir Klaipėdą, kurie 1939-aisiais nebuvo Lietuvos sudėtyje. Reakcija buvo žaibiška: RF buvo apkaltinta pasikėsinimu į Lietuvos teritorinį vientisumą. Ne ten kaltų ieškote ponai. Į save pažiūrėkite.

Žirinovskis buvo apkaltintas tuo, jog Rusija nori „atimti Vilnių ir Klaipėdą“. Tauriu pasipiktinimu tryško europarlamentaras Valentinas Mazuronis, VRM vadovas Saulius Skvernelis, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius. Nuo ES pasiuntinio Rusijoje, Vygaudo Ušacko tuojau pat buvo gautas prašymas savo vyriausybės adresu, paskelbti Žirinovskį „persona non-grata“ ir pareikalauti iš Kremliaus įvertinti LDPR lyderio žodžius.

„Žinoma, hibridinio karo sąlygomis viskas įmanoma, – pasakė Ušackas. – Aš manau, jog jis (Žirinovskis) neišsakė Kremliaus pozicijos, tačiau tokie provokaciniai jo tvirtinimai, keliantys agresiją ir neapykantą, be abejonės, turi sulaukti, aš tikiuosi, oficialios Rusijos valdžios reakcijos. Aš tikiuosi, jog peržiūrėję ir įvertinę šią programą (TV), į tai atkreips dėmesį ir Lietuvos vadovai. Manau, – tai yra labai platus klausimas, kurį reikia nagrinėti.

Tačiau Vladimiras Žirinovskis nėra Rusijos valdininkas, todėl Kremlius jo nuomonės nevertins.

Lietuvos valdžia, premjero Algirdo Butkevičiaus asmenyje patarė Ušackui „nekreipti dėmesio“ į Vladimiro Volfovičiaus „emocijas“.

Kalbant apie aptariamo klausimo esmę, galima pažymėti, pirma – tai, jog LDPR lyderis nė žodžio nepasakė apie tai, kad Rusija „atsirėš“ kažkokią teritoriją nuo Lietuvos.

Video laida sukėlusi tiek triukšmo (rusų kalba):

Priminsime skaitytojams (pravda.ru), jog Pirmojo kanalo laidoje „Momento struktūra“, tas pats Ušackas pasakė, jog Lietuva sugrįžo prie 1939-ųjų Konstitucijos. Tačiau 1939-aisiais Vilnius ir Klaipėda Lietuvai nepriklausė, pastebėjo LDPR lyderis. Tad, jei jūs grąžinote 1939-ųjų Konstituciją, sugrąžinkite ir viską kas liko, padarykite viską taip kaip buvo jai esant, pasakė Žirinovskis.

Antra, Žirinovskis faktiškai teisus, 1939-aisiais Vilnius buvo Lenkijos sienų ribose – 1920-ųjų spalio 8-9 dienomis lenkų kariniai daliniai užėmė Vilnių ir šalia jo esančias teritorijas. Ir tik pagal 1939-ųjų spalio 10-osios susitarimą dėl tarpusavio pagalbą tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos, Lietuvos Respublikai buvo perduoti Vilniaus miestas ir Vilniaus sritis, o taip pat dalis pietryčių Lietuvos. Klaipėdos teritorija priklausė šiaurinei, Lietuviškojo Rytinės Prūsijos Departamento daliai.

1939-ųjų kovą Vokietija aneksavo Memelį (Klaipėdą) ir pasirašė su Lietuvos vyriausybe sutartį dėl protektorato. Klaipėda buvo perduota Lietuvai 1945-aisais po to, kai miestas buvo išvaduotas Raudonosios Armijos dalinių, kaip ir prie miesto esanti Nemuno delta su Rusnės uostu, ir beveik pusė Kuršių nerijos.

O juk tarybinė valdžia galėjo šias žemes prijungti prie Kaliningrado srities. Tą faktą, jog nėra juridiškai apiforminto akto, apie Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai, pripažino ir Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, pasirašęs 1997 pasienio sutartį. Jis pareiškė 1990 metais, jog “nėra oficialių pokario dokumentų apie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos teritorijos“. Tokiu būdu, Klaipėdos sritis dabartiniu metu de-jure yra laikinai administruojama Lietuvos, kas iš dalies patvirtinama, 1992 lapkričio 4 dieną priimtu Aukščiausios RF Tarybos nutarimu, ryšium su kuriuo rusų-lietuvių pasienio riboms buvo suteiktas laikinas statusas iki atitinkamo pasienio susitarimo.

1997 metų pasienio linijos susitarimas su Lietuva, suteikiantis jai teisę į Memelį-Klaipėdą, Rusijos parlamento iki šiol neratifikuotas, todėl Rusijos Federacija, kaip TSRS teisių perėmėja, išsaugo suverenias teises į Klaipėdą ir turi pakankamą juridinį pagrindą iškelti Lietuvai klausimą apie Klaipėdos krašto sugrąžinimo procedūros pradžią.

Trečia, Žirinovskis lyg ir daro užuominą lietuvių elitui dėl dvigubų standartų ir sako – nespjaukite į šulinį iš kurio gėrėte. Iš tiesų, Lietuva kaip valstybė atsikūrė tik bolševikų revoliucijos dėka. 1918 metais buvo sukurta Lietuvos-Baltarusijos TSR (LBTSR – 19919-1920), joje įkurtas prezidento postas, kurį užėmė Antanas Smetona. Po LitBelo (LBTSR) iširimo jis tapo Lietuvos prezidentu. (šie duomenys neatitinka lietuviškosios istorijos versijos – LitBelas, LTSR istorija – sarmatas.lt)

1920-aisiais Pabaltijo šalių vyriausybiniuose sluoksniuose vyravo antirusiškos nuotaikos, rašo Vytautas Sasnauskas savo straipsnyje „Lakeiščina“ („Лакейщина“). Ir Smetona nebuvo išimtimi. Tuo pat metu, besipykdama su Rusija, Vakaruose Lietuva neturėjo gynėjų, nurodo autorius. 1923-iųjų kovą, Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos Ambasadorių konferencija pripažino Lenkijos teises į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Antantė sankcionavo Vilniaus atskyrimą nuo Lietuvos. O sekant tuo ir Vatikanas pripažino Vilnių Lenkijai. Tik Tarybų Sąjunga paskelbė pareiškimą apie Lietuvos teisę į Vilnių, tuo iššaukusi lietuvių liaudies džiaugsmą“.

Po dalies Lietuvos aneksijos ir protektorato nustatymo kitai jos daliai, pagal Ribentropo-Škirpos (Kazys Škirpa Lietuvos pasiuntinys Berlyne) o ne Molotovo – Ribentropo aktą, nurodo Sasnauskas, Vokietija 1941-aisiais okupavo Lietuvą.

„Okupacijos metu Lietuvos teritorijoje fašistai sunaikino 370 tūkstančių Lietuvos piliečių 200 tūkstančių darbingų lietuvių buvo išsiųsti į Vokietiją priverstiniams darbams“. Tarybinė kariuomenė buvo įvesta į Lietuvą juridiškai apiformintų sutarčių su Justo Paleckio vyriausybe pagrindu ir griežtai laikėsi nustatytos jose tvarkos, pastebi autorius.

Per savo buvimo TSRS sudėtyje laikotarpį, Lietuva, Sasnausko nuomone, „pirmą kartą XX amžiaus istorijoje surinko į krūvą savo žemes, ir teritoriškai išaugo 30 procentų, ištrūko iš vargo gniaužtų ir savo ekonominiu augimu pasiekė europietiškųjų valstybių lygmenį, o kai kuriose srityse ir aplenkė – tapo išvystyta atomine valstybe, kurios teritorijoje atsirado AES“.

Tačiau, „Su kuo Lietuva įstojo į TSRS, su tuo turi ir išeiti“, pastebi autorius. „Reikia grąžinti atgal: lenkams – Vilniaus kraštą su sostine Vilniumi, Baltarusijai – žemes atitekusias Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 dienos sutartimi, Vokietijai – Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, kaip Raudonosios Armijos trofėjų, perduotą Lietuvai 1945-aisiais“.

„Jeigu tai būtų pristatyta lietuviams iš rusų diplomatijos pusės, tai jokių „plepalų“ apie tarybinio periodo nepripažinimą, apie okupaciją ar aneksiją nebūtų net užsiminta“, – rašė Vytautas Sasnauskas. Tai štai dėl ko tokia isterika Lietuvoje. Žirinovskio žodžiai kalba apie tai, kokios idėjos sklando Kremliaus valdžios struktūrose.

Jeigu jau Helsinkio susitarimai apie pokario pasienių ribų nekintamumą daugiau nebegalioja, o jie po Kosovo ir Krymo – nebegalioja, tai viskas įmanoma ir net būtina, kad pastatyti ne ant ausų, o jau tik į vietą praradusius saiką antirusiškoje retorikoje proamerikietiškus politikus.

šaltinis: Liubov Liulko