Pažinimo kelias per savastį - Laiko tėkmė ir artėjančios Rasos

Autorius: Eglė Samulytė Šaltinis: http://www.homosanitus.lt/lt/A... 2015-06-19 02:08:10, skaitė 6664, komentavo 0

Žmogus pasaulyje, Visatoje, Laiko tėkmėje

Šiame skyriuje, pasiremdami Laiko arba Rėdos ratu, kalbėsime toliau apie pagoniškosios pasaulėžiūros ciklinį Laiko tėkmės suvokimą, apie pagrindines Rėdos Rato šventes, jų tradicijas, papročius, gilumines prasmes, taip pat apie religijos raidą, pirmaprades gamtines įdomiausias religijas, lyginsime su savuoju, lietuvišku Tikėjimu. Pamokos padės atskleisti Visatos dėsnių universalumą ir pritaikymą žmogaus dvasiniam tobulėjimui, padės išsiaiškinti ir suvokti gyvenimo prasmę bei atsakomybę už kiekvieną  savo mintį, žodį, veiksmą.

Tai skyrius – AriStokRatino (Akimirkos, Visuminio) mąstymo  atradimui ir suvokimui, jo svarbai, kad grąžintume savo prigimtinį  (dešiniojo smegenų pusrutulio)  mąstymo būdą, kuris harmonizuotų mąstymo pusiausvyrą, padėtų numatyti tolimos ateities perspektyvas, leistų suvokti Amžinybės pasikartojimą, gyvybės-mirties cikliškumą ir priežasčių – pasekmių ryšį žmogaus gyvenime.

ŠVENTĖS
Keturioliktoji pamoka.

Rasos šventė – iš dviejų į vieną.

Gražiausias ir svarbiausias vasaros atskaitos metas – Rasos/Joninių šventė. Jonams, Janinoms artimieji, kaimynai, draugai pina vainikus, sveikina... Taip buvo nuo seno, tačiau Joninės – ne tik vardadienis, kuris lyg netyčia įrašytas Laiko Rate ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties virsme. Pagoniškoje (lietuviškoje) pasaulėžiūroje gyvenantiems tautiečiams ši šventė yra pati svarbiausia vasaros metu. Ji turi ir kitą vardą,  archaišką, giluminį – Rasa.

Kodėl Rasa? Todėl, kad rasoja rugiai, iš po nakties pievos, visi žolynai pasipuošia gyvybės vandeniu – rasa, po kurią reikia basam braidyti, praustis kad būtum gražus, sveikas.

Pati giliausia Rasos šventės filosofinė prasmė – dviejų priešingų elementų – ugnies ir vandens – sujungimas į vieną Visumą-Ratą, o ratas mūsų lietuviškoje tradicijoje yra vainikas, kurį būtina Joninių/Rasos išvakarėse pinti ir vaikščioti juo pasidabinus visos šventės metu. Ugnis ir vanduo pagimdė gyvybę, todėl toks svarbus, bene pats svarbiausias šios nuostabios šventės akcentas – vainikų leidimas į vandenį su degančia ugnele.

Pagal protėvių pasaulėžiūrą pavasarį iki Rasos/Joninių gamtoje vyksta didysis atsiskleidimas, didžioji gamtos kūryba: dėl to dvi savaites iki ir po Joninių augalai turi didžiausią gyvasties energiją, gydomąsias galias, taigi, žolininkės, žiniuonės visada šiuo laikotarpiu apsirūpina vaistažolėmis, ypač surinktomis auštant, kai krinta rasa.

Išreikšdami didžiausią pagarbą gamtai, augalams, šios šventės metu renkame iš dyvinų (ne iš 9-nių) laukų žolynus, surišame į Kupolę ir iškeliame aukštai ant karties: Kupolė - lyg saulės ratas. Tais pačiais žolynais apkaišome kiemo vartus, namo kertes, kad jokios piktos dvasios (šiuolaikiškai – negatyvi, pikta energija) neprasiskverbtų į mūsų namus, kad sergėtų nuo nelaimių, gaisrų.Taigi, Rasos šventės vakarą ir naktį negalima sėdėti namuose; reikia būti gamtoje, prie vandens ir laužo ugnies: tik taip pajusim tikrąją šios stebuklingos šventės galią, kuri pripildys žmogaus sielą gėrio, stiprybės, laikotarpiui iki žiemos atskaitos taško – Kalėdų.

Rasa/Joninės – paslaptinga, o kartu ir žaisminga šventė. Gaila, kad nebemokame teisingai švęsti: deginame padangas (sergėk Dieve nuo tokių Joninių laužų), dainuojame angliškai, vaišinamės iki nukritimo ir t.t. Beprasmiškas linksminimasis, be jokio dvasinio turinio, neatneša nieko geresnio, išskyrus nuovargį ir galvos skausmą.

Tie, kurie švenčia pagal tikruosius tautos papročius, pasikrauna pačios geriausios energijos, sveikatos ir stiprybės ilgam laikui, nes prausiasi rasoje ar tekančiame vandenyje, su švariausiomis mintimis renka žolynus, tyloje pina vainikus, apsirengę nacionaliniais drabužiais (spalvos taip pat spinduliuoja tam tikrus geras ar blogas energijas), dainuoja tik tautines, archaiškas dainas, skirtas šiam virsmui. Vaikšto po gamtą (ieško Paparčio žiedo – ne papartyne, nes Paparčio žiedas – tai metafora, reiškianti visažinystę, praregėjimą, išmintį), o saulei bebaigiant leistis – kuria Joninių laužą (kol saulė aukštai – laužas nekuriamas, nes Aukuro ar šventinio laužo ugnis yra atsakomoji į Amžintąją – žvaigždynų-ugnį) ir šoka ratelius, veda žaidimus iki saulės patekėjimo. Baigiamoji apeiga – vainikų leidimas į vandenį (upę, ežerą). Čia vyksta svarbiausi būrimai apie vedybas, ilgą gyvenimą. Visko nepaminėsi – yra literatūros apie išlikusius būrimus, spėjimus.

Esmė – kaip atšvęsi – toks ir bus tavo gyvenimas iki Kalėdų (iki taško, kada vėl „programuosi“ savo ateitį naujam ciklui, naujam etapui).

Rasa/Joninės ypač išskirtinė, kadangi švenčiama su šeima, bendraminčiais, draugais, kurie žino tikruosius šventės papročius, tikrąją prasmę, kurie moka  ir dainuoja tas dainas, kurios reikalingos šiai šventei (mūsų archaiškos dainos – meditatyvinės, atstatančios išbalansuotas dvasios ir kūno energijas), jas labai lengva ir gera dainuoti. Jos pakylėja nuo kasdienybės rutinos, jos suteikia naujos gyvasties energijos jos gydo, neleidžia nusiminti ir liūdėti. Po Joninių jautiesi lyg naujai užgimęs ir tai lieka ilgam.

Galima teigti, jog gamtoje Rasos šventės esmė - sujungti, sutuokti ugnį su vandeniu (du priešingus pradus), o keliant šio virsmo tašką į žmogaus gyvenimo plotmę, gauni tą pačią mintį: Rasos šventė gamtoje atitinka vestuvių šventę žmogaus gyvenime, nes kaip ir gamtoje – žmoguje egzistuoja du pradai: vyriškasis ir moteriškasis. Ugnis visada vyriškasis pradas, o vanduo – moteriškasis. Todėl mūsų gimtojoje kalboje vyras veda, nes jis yra vedlys (tokia vyro paskirtis), o moteris – teka: kaip vanduo, kaip upė, kuri sukaupia ir dalina, gaivina savo švelnumu, rūpestingumu, meile. Kaip aušra.

Šios sąvokos nurodo tikrąją vyro ir moters prigimtį, pašaukimą, misiją. Deja, šiandien niekas to nebemoko, nebepripažįsta, sako, kad tai atgyvenę prietarai. O ką turime? Suvyriškėjusias moteris, kurių bijo vyrai. Tie patys vyrai (su retomis išimtimis) prarandantys vyriškumą arba visai kitaip jį suprantantys... Turime visišką chaosą tiek valstybėje, tiek šeimose, tiek asmeniniuose santykiuose.

Šventės, mūsų, lietuviškoje pagoniškoje pasaulėžiūroje yra lemtingos datos, kurių metu atitinkamomis apeigomis privalai elgtis pagal Visatą, Gamtą, Tikrovę atitinkančius dėsnius, ir taip suharmonizuoti savo vidinį dvasinį pasaulį, kuris kasdieninėje rutinoje, kasdieniniame bėgime, perkrautose veiklose išsiderina.

Taigi, sustok, protėvių aini, sustok ir pamąstyk: kur skubi, galvą pametęs. Atšvęsk, kaip reikia, atšvęsk taip, kad šis virsmas Tave pakylėtų, suteiktų naujų jėgų, džiaugsmo ir laimės Tau ir aplink Tave esantiems. Tegul visos upės, visi ežerai, upeliai, tvenkiniai Rasos/Joninių naktį nušvinta ryškiomis ugnelėmis ir tenuneša Jūsų svajones, kurios tikrai išsipildys, jei šventę švęsite lietuviškai ir prasmingai.