Koronaviruso pamokos: Audrai baigiantis

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/koronavirus... 2020-04-23 13:19:00, skaitė 1905, komentavo 38

Nors dar nemažai žmonių rūpinasi sveikata, vis daugiau nerimauja dėl tuštėjančio šaldytuvo. Negražu taip sakyti, bet nuo pat pradžių maniau, kad taip bus. Tipiškas europietis krizei pasirengęs taip pat kaip penkiolikmetis seksui: nei turi prezervatyvų, nei žino, kaip jais naudotis. Palieka viską savieigai ir paskui gimdykloje stebi rezultatą, dėl kurio motina rauda kruvinomis ašaromis, o tėvas skambina advokatui.

Štai mes jau gimdykloje ir rezultatas arti.

Ką dar galima pakeisti? Mažai, ką. Panašu, kad gims nauja pasaulio tvarka su naujais iššūkiais, naujomis nelaimėmis ir teks tą tvarką kažkaip prisijaukinti. Kaip kad tam paaugliui, netikėtai tapus tėvu, prisieina suaugti.

Ir visgi, galima paanalizuoti, kas įvyko, kodėl įvyko, kas kaltas ir ką reikės keikti.

Nors daug kas sako, kad turėjome pasaulinę sveikatos apsaugos sistemos krizę, aš lieku tos nuomonės, kad tokios krizės nebuvo. Šiuo metu nuo koronaviruso visam pasaulyje mirę nepilnai 200 000, o daugiau kaip 700 000 pasveikę.  Be abejo, apraudant kiekvieną mirusį senolį ir  online skaičiuojant aukas, performansas atrodo gana kraupiai, tačiau, atmetus emocinį aspektą, tai nėra pasaulinė sveikatos apsaugos sistemos krizė. Net nepanašu į tai.

Ir nepaisant to, atsakymas, kas tai, nėra aiškus. Versijų begalės, bet visoms trūksta išbaigtumo, visose yra tam tikro nenuoseklumo. Greičiausiai gali būti daug kas, pradedant elementaria PSO nekompetencija ir baigiant finansinėmis machinacijomis.

Ir visgi – kaip priversti visą pasaulį tikėti, kad vyksta kaip tik tai, kas aiškiai nevyksta? Pasirodo, paprasčiau nebūna – tam užtenka žiniasklaidos. O jei dar „kabinami“ tokie jautrūs niunsai kaip rizika gyvybei, kritiniam mąstymui erdvės nebelieka. Dar neseniai dažnas lietuvis buvo pasiruošęs smogiamaisiais būriais vykti į oro uostus ir daužyti akmenimis grįžtančius keliautojus. Lenkai pradeda terorizuoti gydytojus. Baimė paskatina atsiskleisti blogiausias žmogaus savybes ir šiuo aspektu visuomenė „spindi“.

Taigi, pirmieji du akivaizdūs kaltininkai – žiniasklaida ir kritinio mąstymo stoka. Be kita ko, susiję. Žiniasklaida šališka, o informacijos kokybė vargiai tempia iki patenkinamos. Mes nežinome, kam jie dirba, bet nekritiškai praryjame bet kokį turinį. Nors turime daug žmonių su diplomais, bet studijos gyliu primena powerpoint prezentaciją. Tai ir absolventai išeina ne su kritiniu mąstymu, o su skaidrėmis.

Tikroji krizė kilo ne gydymo įstaigose, o televizijos ekranuose bei interneto portaluose, kur užslėptai politikuojantys gydytojai skundėsi nepakeliamomis darbo sąlygomis ir vaizdžiai pasakojo siaubo istorijas apie dūstančius pacientus. Žmones sustingdė panika. Toliau buvo nebesvarbu. Niekas nebevertino informacijos turinio, visi bijojo mirti. Politikai ėmėsi piliečių apsaugos ir, nors apsauga vis labiau panešėjo į kalėjimą, daug kas plojo ir pritarė. Tam, kad įvertinti pavojaus ir taikomų priemonių adekvatumą, būtinas kritinis mąstymas, kuris, kaip minėta, deficitas ne tik tarp kirpėjų, bet ir tarp universiteto diplomais ginkluotų specialistų. XXI a. jo ne tik nereikėjo, jis dažnu atveju netgi kliudė įtikėti įvairiausiomis oficiozinėmis doktrinomis kaip pvz. socialinės lytys ar išnaudojimu grįsta ekonomika.

Be to, baimės mirti suparalyžiuotam žmogui apskritai nebėra svarbu konstitucinės teisės ar pragyvenimo lygis. Jis viliasi tyliai išbūti bute iki išauš saugi jo egzistencijai diena, pamiršdamas faktą, kad tokios dienos nebus. Kiekvienam iš mūsų bet kuri diena gali būti paskutine. Net jei tupėsime namie iki gyvenimo galo, netapsime nemirtingais. Netaps ir mūsų artimieji. Tačiau galime  prarasti kai ką netgi svarbesnio už pinigus – laiką ir teisę… spręsti.

Retas susimąstė, kokias fundamentalias teises esame praradę – judėjimo laisvę (netgi valstybės viduje, nekalbant apie išvykimą į užsienį), teisę į šeimos gyvenimą, teisę į darbą, teisę į kūno neliečiamumą. Labai apribotos galimybės streikuoti ar protestuoti. Vaikams neužtikrinamas išsilavinimas (siūloma netgi atsisakyti baigiamųjų egzaminų šiais metais). Sveikatos paslaugos teikiamos tokia apimtimi, kad tai vargiai galima pavadinti Konstitucijos laiduota sveikatos apsauga.

Gyvename chaose, tačiau šis chaosas yra būtent tai, ko dauguma piliečių pageidavo – „apsaugok mus nuo pikto koronaviruso„. Beprotiškų ribojimų iniciatore tapo pati visuomenė, durnadėžės svetainės centre išplautais smegenimis. Politikai  davė, ko visuomenė prašė, ir šiuo atveju bent Lietuvos atveju pasisekė, kad valdžioje turime LVŽS. Neabejokite, TS-LKD būtų uždraudę išeiti iš buto net ir su antsnukiu. Būtumėte gavę dar didesnę porciją orveliško saugumo.

Koronaviruso krizė atskleidė neribotas žiniasklaidos galimybes manipuliuoti ir  menką žmonių gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Tai taip pat atskleidė, kad konstitucinių teisių svarba visuomenėje nėra suvokiama ir daugelis linkęs jų atsisakyti, jei tik mano, kad tai padės išvengti kokio nors pavojaus, net hipotetinio.

Be to, globalus pasaulis, kurį iki šiol vertinome kaip saugumo iliuziją, parodė globalų silpnumą ir globalų protaujančios kritinės masės trūkumą. Tiems, kas nepametė galvos, buvo akivaizdu, kad koronaviruso krizė plito kaip sugriautas domino. Valstybės viena po kitos krito žiniasklaidos sukeltoje panikoje ir taikė tas pat priemones, kurios prieš tai nedavė jokių rezultatų kitose valstybėse. Visų nuostabai nekrito tik Švedija ir Baltarusija, kurios, o dabar jūs nustebsite, turi tam tikrą panašumą – nuosavą valiutą. Manytina, kad būtent nuosavos valiutos turėjimas didele dalimi suteikė šioms valstybėms laisvę nepasiduoti tragedijos lenktynėms.

Bet kokia tragedija – tikra ar tariama – neišvengiamai turi herojus, tačiau problema ta, kad herojų rankos niekados nebūna švarios. Ši tragedija iškėlė gydytojus, nors medicininės paslaugos pasiekusios itin žemą lygį, o žmonių bauginimas vargiai dera su Hipokrato priesaika (pirmiausiai nepakenkti).  Reikšmingas aspektas, kad žmonės medikus suvokia tik kaip sveikatos sistemos darbuotojus, bet nesuvokia jų kaip tam tikros grupės, turinčios plačiąja prasme politinių interesų ir žmogiškųjų ydų.

Darytas eksperimentas, kai studentai suskirstyti į dvi grupes – kalinių ir prižiūrėtojų. Prižiūrėtojams suteikta beveik neribota galia. Eksperimentą greitai teko nutraukti, nes prižiūrėtojų žiaurumas peržengė bet kokias ribas,  o kaliniai praktiškai prarado sveiką protą. Šis eksperimentas patvirtino, kad galia be atsakomybės skatina piktnaudžiavimą, o baudimas be priežasties veda į moralinį kolapsą. Šiuo metu iš esmės ir turime tokią situaciją, kai dievai – medikai ir pareigūnai – sprendžia, kur mums eiti, su kuo bendrauti ar kaip kvėpuoti, o mes patys kaip persigandę šunys žvalgomės gatvėje, kad tik kas nepastebėtų, kaip įkvepiame gurkšnį gryno oro (taip, taip, ir aš tai darau).

Šiame kontekste kaip niekad aiškiai supratau Temidės svarbą. Teisingumas, nors gremėzdiškas, paremtas tam tikra atsakomybe ir aiškiomis galios ribomis, kurių neliko. Yra jie, kurie sprendžia, ir mes, kurie vykdome. Iš tiesų beveik neabejoju, kad po viso šito bus daug teismų ir, tikiuosi, bus pateikti atsakymai, ar tokia galios disproporcija buvo pateisinama. Kol kas net ir teisėjai karantine.

Na ir paskutinė, kol kas dar labai ankstyva įžvalga,  bet aš beveik neabejoju, kad ir ji pasitvirtins. Pasaulyje puikiai žinomas toks reiškinys kaip masinė psichozė. Senovėje ji pasireikšdavo kaimo lygiu, kai pvz. kaimynai nutardavo ką nors sudeginti dėl plaukų spalvos ar dar kokios nesąmonės, vėliau, atsiradus žiniasklaidai, retsykiais pasireikšdavo valstybės lygiu. Tarkim, Amerikoje masiškai nuteisti tėvai už pedofiliją (vėliau dauguma išteisintų), Lietuvoje ne vienus metus vyko „Garliavos mergaitės drama“. Panašu, kad turime pirmą pasaulinio masto psichozę, kai žmonės dėl peršalimo sutiko atsisakyti pilietinių teisių.

Taigi, ką kaltinti? Žiniasklaidą, gydytojus, politikus, globalią ekonomiką? Visus. Bet pirmiausiai save. Nes protas yra didžiausias žmogaus ginklas, kuriuo dauguma laisva valia atsisako naudotis.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.