Vygandas Trainys. Rezistentų juodintojai sulaukia atsako

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-07-28 13:59:00, skaitė 1432, komentavo 26

Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro – į jų nuodų kokteilius reaguojame pernelyg vangiai, tyli žinomi istorikai, politikai, politologai ir žurnalistai, neišspjauna vandens iš burnų kultūros, meno pasaulio atstovai. Smagu matyti, kaip mindoma viena šviesiausių ginkluotos rezistencijos asmenybių Juozas Lukša-Daumantas? Tačiau net ir po atgrasaus išpuolio prabilo tik maža dalis tų, kurių balsas būtų svarus, kurių autoriteto pakaktų sutramdyti demagogijos džinui.

Smarkiai su tiesa prasilenkiantį įtampos, erzelio, nesantaikos katilą be R.Vanagaitės, A.Vinokuro, F.Kukliansky maišo palyginti neskaitlingas būrys veikėjų, kurie traukia iš skvernų vis naujus nuodų buteliukus, siekdami paveikti mažiau besigilinančiųjų į istoriją smegenis.

LŽB pirmininkės pareiškimai šokiruoja ir Lietuvos žydų organizacijų narius, kurie nepritaria nuolatiniam atmosferos kaitinimui, pykčio eskalavimui, tariamų grėsmių burbulo pūtimui.

Bjaurios pasakos, regis, daugiausiai skirtos užsienio auditorijai, sultingiems fondams, radikalių veikėjų valdomiems tarptautiniams centrams, kurie trokšdami atrodyti svarbiais ir reikšmingais, tamsiuose kambariuose ieško lagaminų su neegzistuojančiais nacizmo baubais. Ypač puikiai tam tinka Lietuva ir kitos planetos arenoje neįtakingos, apsiginti nuo melo srautų sunkiau pajėgiančios šalys su vietiniais sąžinės pardavėjais.

Matant kreivus pritempinėtojų žingsnius, pakankamai lengvai dėliojasi jų užmačios: a)Reikia pavaizduoti kuo baisesnę vietos gyventojų rolę per Holokaustą, nulipdyti tariamai išskirtinį jų žiaurumą Europoje ir kuo uolesnę, skaitlingesnę visuomenės tarnystę nacių žveriui; b)Rudųjų okupantų klapčiukais ar bent jau „abejotinais“ paskelbti iškilius Lietuvos veikėjus, laisvės kovotojus, nepaisant jų įsiliejimo į antinacinę rezistenciją, kalinimą koncentracijos stovyklose; c)Parodyti, kad nacizmas čia garbinamas ir dabar, netgi valstybiniu lygmeniu, kad gatvėmis laisvai marširuoja neonaciai, keliantys pavojų žydų tautybės žmonių saugumui (šiuos feikus smagiai pasičiumpta rusų šovinistai, skalambindami varpais apie grėsmes ir jų tautiečiams); d)Trimituojant apie grėsmes, gausinti fondų aruodus, jų lėšas skiriant riebioms narių algoms, pritemptiems tyrimams, straipsniams, knygoms; e)Toliau kiek galima stipriau sukti demagogijos malūnus, kad baubai atrodytų realiomis būtybėmis, kovai su jais metant pinigus naujiems tyrimams.

F.Kukliansky išpuolis prieš pokario didvyrį J.Lukšą-Daumantą – tik viena purvina salvė gausiame jos sviedinių arsenale: prisiminkime šios veikėjos žingsnius, uždarant sinagogą Vilniuje – tamsus burbulas nuskriejo toli už mūsų krašto ribų, užsienio, ypač prokremliškai Rusijos žiniasklaidai skleidžiant šlykštų melą apie „antisemitinę“ šalį; prisiminkime, kaip F.Kukliansky stengėsi sumenkinti susirinkusius į naujos lentelės pakabinimo Generolui Vėtrai ceremoniją žmones, jog tarp jų esą nėra nei jaunimo, nei inteligentų; kaip ji pūtė burbulus apie neva šios „minios“ keliamą neramumų pavojų, nors taikūs žmonės nė pirštu nieko nepalietė; kaip skaldydama pykčio žiežirbas šių metų pradžioje ji pareiškė, jog žydai lietuvių nekenčia labiau nei lietuviai žydų; kaip Seimui paskelbus 2020-uosius Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, LŽB vadovė išrėžė, jog jais „nebuvome labai sužavėti“; prisiminkime ir kitas pagarba, racionalumu, pakantumu netrykštančias, vis naujus konfliktus užprogramuojančias jos frazes.

LŽB vadovės užvesta erzelio mašina šokiruoja ir pačius jos tautiečius – žurnalistas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis pakraupęs pasakojo apie skambias sinagogos uždarymo pasekmes, suklaidintus Vakarų žurnalistus, staugiančią Kremliaus žiniaklaidą, BBC žurnalisto Semo Džonso laišką, kuriame jis susirūpinęs klausia apie planuojamą „gigantišką antisemitinį“ mitingą Vilniuje. Pasidžiaukite, F.Kukliansky, tai jūsų veiklos rezultatas.

V.Karakorskis tiesiai pasakė, jog ši ponia užsiima šantažu, valstybės reketu, laido begėdiškus ir nepriimtinus ultimatumus, o Vilniaus žydų bendruomenės narys J.Parasonis prakalbo apie moralei ir įstatymams prieštaraujančius F.Kukliansky teiginius. Tai pačiai bendruomenei priklausantys Ch.Leibovičius, V.Karakorskis, D.Bluvšteinas ir L.L. Milneris atkreipė dėmesį į LŽB pirmininkės mėginimus kurstyti antisemitines ir antilietuviškas nuotaikas mūsų valstybėje ir už jos ribų.

Vilniaus, Kauno religinės, Klaipėdos, Šiaulių apskrities, Ukmergės rajono žydų bendruomenių pirmininkai S.Gurevičius, M.Bairakas, F.Puzemskis, S.Kerbelis, Panevėžio žydų paramos bendrijos pirmininkas L.Mejerovas perspėjo, jog Lietuvos žydų vardu nekorektiškus pareiškimus skelbianti F.Kukliansky nuteikinėja prieš šios tautybės žmonės kitus šalies gyventojus.

Dar daugiau, žydų organizacijų atstovai, nevyniodami žodžių į vatą, po J.Lukšo atminimo mindymo paragino Lietuvą laikinai pristabdyti Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondo finansavimą, kol nepasikeis jo vadovybė.

Šio fondo pirmininkai F.Kukliansky ir Amerikos žydų komiteto direktorius tarptautiniams žydų reikalams, rabinas A.Bakeris be jokių įrodymų metė šešėlį Lietuvos didvyriui, purkštaudami dėl 2021-ųjų paskelbimo Daumanto metais.

Ta pati ponia Faina vienu metu ir kursto pykčio žarijas, ir vairuoja Geros valios fondą, kuriam Lietuvos valstybė skiria solidžias kompensacijas – 2013-2017 metais GVF sąskaitą pasiekė beveik 19 mln. eurų, kasmet atseikėjant po 3,6 mln. eurų, o iki 2023-iųjų kompensacijos pasieks 37 mln. eurų.

GVF vienintelis steigėjas ir dalininkas yra Lietuvos žydų paveldo fondas, kurios valdybai, vėlgi, priklauso ši ponia, vienu metu apsėdusi kelias nauda ir įtaka kvepiančias kėdes.

Iš GVF lėšų finansuojama ir R.Vanagaitės knyga – Lietuva, pasirodo, iš savo biudžeto per fondą remia etatinius krašto didvyrių juodintojus!

Ir koks paveikslas gimsta? Patys žydų organizacijų nariai kratosi nacizmo baubus iš visų pakampių traukiančios, į sultingą fondą įsisukusios, įtampos taifūnus nuolat prišaukiančios personos, kuri, kviečiama į iškilmingiausius šalies renginius, toliau ridena purvo statinaites ant jai pasišventusių žmonių.

Menkindami J.Lukšos atminimą, LŽB pirmininkė ir A.Bakeris sumenkino patys save, bet nereaguodami į šias drumzlinas atakas, mes tarsi netenkame savigarbos. Didvyriai iš kapų neprisikels ir neapsigins, todėl tai turime padaryti mes, menka dalelyte atsidėkodami jiems už dešimtmetį trukusį laisvės gynimą nežmoniškomis sąlygomis. Kai susitelkėme, R.Vanagaitei bandant apjuodinti Adolfą Ramanauską-Vanagą, rezultatas buvo daugiau nei akivaizdus.

Regint, ką daro, kaip kalba F.Kukliansky ir į jas panašūs veikėjai, sunku įžvelgti bent lopinėlį pozityvo – vietoje šilumos, susiklausymo, vienybės skatinimo jie būtinai ištrauks naują gniūžtę iš purvinų ingredientų.

Nežinau, kokių perspektyvų galima tikėtis iš A.Vinokuro „perlų“, kuris stropiai, be atvangos kalena visuomenę skaldančiomis salvėmis, ne tiesdamas ranką, ne jungdamas, o keldamas įtampos liepsnas.

Šio veikėjo paskvilis apie paplūdimį Lukiškių aikštėje – ryškus tulžingos demagogijos pavyzdys: juk ir Sporto rūmai, pastatyti ant žydų kapinių; Vilniaus senamiestyje, kur buvo getas, dabar stovi kavinių staliukai; net Santuokų rūmai stovi ant protestantų kapinių, tai ko gi purkštaujate dėl pliažo, durneliai patriotai?

Įsiskaitykite į A.Vinokuro stilių, metodus, kaip suktai operuojama sąvokomis, jausmais, kančiomis, kokios nerealios sąlygos iškeliamos, kaip pasiremiant ant vištos kojelėmis balansuojančiais „argumentais“ ir prielaidomis, kepamos a la „neginčijamos“ išvados, skaitytojams grūdant į burnas visą šį piktą jovalą su tiesos grūdo deficitu.

Sostinės Santuokų ir Sporto rūmai iškilo sovietmečiu, Senamiesčio pastatai A.Vinokuro žiniai, datuoti „,mažumėlę“ anksčiau - daugybėje pasaulio senamiesčių per amžius ūžė karai, liejosi kraujas, buvo žudomos nekaltos aukos. Pagal vinokuriškus ironizavimus galbūt vertėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus visus egzekucijas menančius Europos didmiesčių pastatus, kuriuose dabar veikia kavinės, restoranai, muziejai, viešbučiai, įstaigos?

Lietuva – ne išimtis, nuo Skapiškio miestelio Kupiškio rajone centrinės aikštės, kurioje buvo niekinami partizanų kūnai (šioje aikštėje sovietmečio saulėlydyje išdygo nūdienos seniūnijos pastatas) iki Kauno ir Vilniaus kvartalų, gatvių, aikščių galima rasti daugybę praėjusių amžių kankinimų, mirčių pėdsakų. Tačiau niekas, išskyrus piktus šou iš skausmo darančius vinokurus, nesitaško absurdiškais palyginimais ir sąlygomis, su ciniška pašaipėle neleidžia suprasti, jog jei patriotai piktinasi dėl pliažo, tai kitose vietose reikėtų užsiimti statinių griovimais ar įstaigų uždarymu.

Kalba vyksta tik apie reprezentacinę aikštę sostinės centre, kurioje smėliukas su gultais, skėtukais, muzikyte ir filmais, visa ta lėkštumu spindinti, dirbtinė pramogų puokštė nedera prie laisvės kovotojų kančių, patirtų įvairiais okupacijų laikotarpiais. Galima juk išlaikyti elementarią pagarbą ten, kur yra visos sąlygos tai padaryti – be jokių demagogija persunktų ironijų ir svaičiojimų.

Tegul man nudžiūva pirštai, jei vienas pirmųjų nesureaguočiau, kažkam netgi juokais pasiūlius pripilti smėlio šalia Kauno IX forto muziejaus ar Jurbarko senamiestyje esančio Sinagogų aikštės memorialo su įamžintais šiame mieste gyvenusių žydų ir jų gelbėtojų vardais.

A.Vinokuras, G.A.Gochinas ir jų įgulos draugai čiumpa vis naujas tamsias akvareles prieš J.Ambrazevičių-Brazaitį, nors JAV Atstovų rūmų Teismų komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Džošua Eilbergas dar 1975 metų sausio 13-ąją lietuvių bendruomenei pranešė, jog buvusio Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo pavardė pašalinta iš šioje šalyje gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo.

Nacizmo visiškai netoleruojančiose Jungtinėse Valstijose po išsamaus tyrimo aiškiai, juodu ant balto buvo pažymėta, kad nėra jokių įrodymų, jog J.Ambrazevičius-Brazaitis dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Amerikiečiai narstė po kaulelį J.Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklą, susisiekė su keliasdešimt informacijos šaltinių JAV, Europoje, Artimuosiuose Rytuose – užsienių šalių teisėsauga, karo dokumentų saugojimo centrais, daugybe organizacijų, bet nebuvo gauta „Jokios įrodomojo pobūdžio informacijos“.

Per pusę amžiaus niekas nepasikeitė, su bendražygiais gyvybe dėl nepriklausomybės rizikavęs, į aktyvią antinacinę veiklą įsiliejęs J.Ambrazevičius po mirties nėra nuteistas, tačiau juodinimo cechų staklės toliau dūzgia; viename straipsnių A.Vinokuras dėstė, jog JAV Teisės departamente įkurtame skyriuje trūko žmonių, pasirengusių tirti Holokausto nusikaltimus, bet šiuos postringavimus kaip kortų namelį pučia Imigracijos ir natūralizacijos departamento išvada: „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų.

Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas“.

Bet svylančių patiekalų kepėjai čirškina papildomas porcijas – antai, ko gi verti A.Vinokuro kaltinimai J.Noreikai, jog jis „savo vyrams“ nenurodė nedalyvauti žydų žudynėse? Puikiai žinoma, kad Generolas Vėtra nepriklausė išgamų žudikų būriams ir jiems nevadovavo, taigi nebuvo jokių jam pavaldžių vyrų, kuriems jis būtų galėjęs nurodinėti nelieti kraujo.

J.Ambrazevičiaus-Brazaičio, J.Noreikos ir jų bendražygių aktyvus įsiliejimas į antinacinę rezistenciją, pakabinant ties praraja savo, artimųjų gyvybes, tamsių dažų šlakstytojams visiškai nevertas dėmesio. Kaip ir kunigo Jono Borevičiaus liudijimai JAV institucijoms, jog Vėtra prisidėjo prie žydų gelbėjimo Šiauliuose, būdamas Vakarų Lietuvos pogrindžio vadu, paprašė J.Borevičiaus sutelkti kunigų grupelę, kuri padėtų žydams Šiaulių gete.

Įkūnijus šį planą, žydus pro geto tvoros skylę naktimis išvesdavo kunigas P.Dziegoraitis, paskui jie pasiekdavo Šv.Ignaco Lojolos bažnyčią (kurios rektoriaus pareigas ėjo J.Borevičius), o iš ten - kunigo A.Kleibos namus Šiaulių apylinkėse, kur būdavo slepiami nuo nacių teroro mašinos, įkurdinami pas ūkininkus.

J.Borevičiaus žodžiai apie Vėtrą smarkiai pjaunasi su demagogijos trupės žonglierių repertuaru, todėl ponas Arkadijus sviedžia purviną gniūžtę jau pačiam kunigui, be jokių konkrečių įrodymų, sau būdingais pritempinėjimais segdamas nepatikimo liudininko etiketę.

Tas pats „nepatikimas“ dvasininkas nuo pražūties išgelbėjo apie 150 žydų, po mirties, pasiūlius Vilniaus Gaono žydų muziejui, jis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, apie jo šviesius darbus byloja atminimo lenta – J.Borevičius vinokurams neužkliuvo iki pat praėjusių metų gruodžio, kai archyve buvo aptikti palankūs Vėtrai jo liudijimai.

Apie Generolą Vėtrą šiltai atsiliepė ir žydus gelbėjęs Šiaulių ligoninės direktorius D.Jasaitis, kiti gyvybėmis rizikavę lietuviai („Didvyris, patriotas, Tėvynei pasišventęs žmogus“). Tardomas nacių, J.Noreika neišdavė D.Jasaičio ir kitų žydams pagalbos ranką ištiesusių bendražygių, nors jei būtų Reicho žvėrių klapčiukas, tai būtų padaręs ir be tardymų.

Jei Generolas Vėtra būtų klusnus nacistų sraigtelis, jis nebūtų leidęs pogrindžio spaudos su griežtais antinaciniais straipsniais, kuriuose buvo smerkiamos žydų žudynės, reikalaujama nutraukti jų genocidą, skelbiama apie pasiryžimą teisti jų vykdytojus ir pagalbininkus, kai Lietuva atgaus laisvę. Nebūtų pats rašęs griežtų antinacinių straipsnių, priešinęsis lietuvių mobilizacijai į vokiečių karinę mašiną, SS legiono steigimui.

Juodintojų choro pasižymėjimo ženklo nusipelnė ir R.Vanagaitė, menkinusi A.Ramanauską-Vanagą,1941-ųjų Birželio sukilimą, po „Mūsiškių“ pasirodymo dalijusi interviu, kaip lietuviai esą išsiskirdavo uolia tarnyste naciams, net buvo siųsti į Baltarusiją.

Iš tikrųjų lietuviai neišskyrė iš kitų tautų nei savo žiaurumu, nei kolaboravimo mastais – pragariška nacizmo mašina pilnu pajėgumu veikė visoje Europoje, nuo Prancūzijos iki Rusijos, nuo Olandijos iki Graikijos. R.Vanagaitė nutylėjo, jog į Baltarusiją žudyti žydų buvo permetami ne tik lietuviai, bet ir estai, latviai, ukraniečiai. Kiekvienoje šalyje didžiulės krizės akivaizdoje atsiranda išgamų – ne išimtis ir Lietuva, kurioje žydų žudikams irgi nedrebėjo rankos.

Tai, kad Lietuvos gyventojai sužlugdė SS legiono kūrimą, kad pagal žydus gelbėjusių Pasaulio tautų teisuolių skaičių esami vieni pirmųjų pasaulyje, kad mūsų valstybėje yra atliekami išsamūs Holokausto tyrimai, daugybėje vietų įamžinami vykdyti žvėriški susidorojimai su šios tautos atstovais, vyksta iškilmingi pagerbimo renginiai (taip ir turi būti), R.Vanagaitei ir panašiems į ją ne itin rūpi; jų tikslas, panašu, ne artinti, o kiršinti, pykdyti, erzinti abi tautas, nuteikti prieš Lietuvą užsienio visuomenę, mintant eurais prisirpusių fondų injekcijomis.

Kartu su štampuojamais feikais apie tautiečių žiaurumo išskirtinumą karo metais, eskaluojama ir atmosfera, kaip vargšėms vanagaitėms sunku kovoti su nacizmo apraiškomis nūdienos „tiesai nepakančioje“ Lietuvoje, kokios jos yra nesaugios, įžeidinėjamos ir persekiojamos. Susitikimuose su skaitytojais „Mūsiškių“ motina apsigaubdavo stora aukos skara, Lietuvą ir savo tautiečius tapydama vien tik juodomis spalvomis (apie tai vaizdžiai aprašė viename tokių susitikimų Mineapolyje dalyvavęs JAV lietuvis Audrius Sinickas), labai nudžiugindama Rusijos šovinizmo idėjas skleidžiančius „sputnikus“.

Tiek Lietuvą juodinančių vanagaičių, kuklianskių, vinokurų, zuroffų ansambliui, tiek kai kuriems į kraštutinumus linkusiems lietuvių veikėjams, visur įžvelgiančioms žydų sąmokslus, menkinančioms šios tautos kančias nacių siautėjimo laikmečiu, vertėtų pagaliau suprasti – jūsų kelias veda į niekur.

Tęskite šią kryptį, jei norite dar dešimtmečius rietis ir tapšnotis purvais prie suskilusios geldos.

Man siaubingai gėda dėl tautiečių, kurie žudė, persekiojo, kankino žydus Antro pasaulinio karo metais, kaip ir dėl tų lietuvių, kurie žudė partizanus, užsiėmė trėmimais, skundimais, kankinimais – šių išgamų negalima vadinti žmonėmis.

Bet buvo daugybė tokių, kuriems sąžinė buvo brangesnė už gyvybę, kurie nepaisydami mirtino pavojaus, slėpė, maitino žydus, įsitraukė į antinacinį pogrindį, tardomi neišdavė bendražygių, kaip galėdami priešinosi rudajai teroro mašinai.

Ieškokime širdžių, minčių ir idėjų, kurios mus visus jungtų, o ne plėšytų į gabalus, padėtų pagaliau giliai užkasti tą nelemtą eskaluojamos nesantaikos kirvį.

Man pačiam teko lankytis žydų žudynių vietose, aprašyti jų skausmą ir netektis įamžinančių paminklų atidengimą, imti interviu iš tų, kurių šeimos patyrė Holokausto pragarą, kraupaus šio laikmečio tyrinėtojų.

Labiausiai įsiminė dvi pašnekovės – amerikietė rašytoja, žurnaliste Nancy Wright Beasley ir žinomo Kauno žydų tautybės laikrodininko Isako Šifriso dukra Bella Širin, kurios daugelio artimųjų likimus sutraiškė mirtį sėjanti nacių mirties mašina.

Šias moteris, kurios greičiausiai net nebuvo susitikusios, vienija šviesus, ledus tirpdantis požiūris.

N.W.Beasley daugelį metų rinko archyvinę medžiagą, liudininkų pasakojimus ir kitus duomenis apie žydų gyvenimą Kauno, Vilniaus getuose, lankėsi jų žudynių vietose. Lietuviškų šaknų neturinti amerikietė atliko mūsų istorikų darbą, surado nemažai naujų faktų apie lietuvių gelbėtas žydų šeimas, ir visi jie atgulė į dokumentinę apybraižą „Izio ugnis“ („Izzy's Fire), kuri taip išpopuliarėjo JAV, kad net buvo įtraukta į mokyklų programas.

„Perskaitę knygą mano draugai iš mokslo ir meno pasaulio prisipažino nustebę – pasirodo, jie nežinojo, kad lietuviai per karą taip aukojosi dėl žydų. Tai – šviečiamoji medžiaga, kurią reikėtų skleisti ir JAV, ir kitų šalių jaunimui.

Aišku, žydams gyvenimą Lietuvoje apkartino ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie jūsų tautiečiai. Tačiau pas jus netrūko ir tokių šviesulių, apie kuriuos turėtų būti daugiau kalbama ir rašoma“, - pastebėjo N.W.Beasley, iki kurios objektyvumo, supratimo noro įsigilinti į situaciją, vanagaites ir vinokurus skiria šviesmečiai.

Toks pas skirtumas juntamas ir bendraujant su B.Širin, kuri, pasakodama apie žydų tautos ir savo šeimos tragediją, artimųjų netektis, pabrėžė, kaip jos pusseserę Aldoną Liubą Funk nacių laikais išgelbėjo Šiaulių rajone, Kuršėnuose, gyvenę lietuviai Pranas ir Bronė Grigalaičiai.

„Dėl mažos dalies padugnių jokiu būdu negalima kaltinti visos tautos. Tarp lietuvių yra daugybė puikių žmonių. Laikas tai suprasti ir pamiršti neapykantą. Suprantama, tolerancija turi būti abipusė“, - pasakojo B.Širin.

2008-aisiais, po 45 metų pertraukos iš Izraelio į Kauną gyventi sugrįžusi B.Širin kone kasdien skleidžia pozityvumo dozę – aktyviai dalyvaudama kultūriniame gyvenime, nestokodama šmaikštumo ir geros nuotaikos, ji dovanoja šypseną tiek savo FB profilyje, tiek lankydamasi renginiuose, bendraudama su žmonėmis, nuolat pabrėždama, koks brangus jai vaikystės miestas Kaunas: vieną sykį ji pasirodo, apsikabinusi „Panelių iš Laisvės alėjos“ autorę, režisierę I.Pukelytę knygos pristatymo metu; kitą kartą, Valstybės dieną su kitais kauniečiais gieda Lietuvos himną miesto centre; kelia nuotraukas iš nuotaikingo Ąžuolyno orkestro pasirodymo, įspūdingo japoniško sodo ar tiesiog palinkėdama geros dienos, užkariaudama daugelio įvairių tautybių žmonių, taip pat ir šio kuklaus komentaro autoriaus simpatijas.

Ten, kur vyrauja abipusė pagarba ir supratimas, nelieka vietos nepagrįstiems kaltinimams, įtampos džinas grįžta atgal į savo butelį, užleisdamas vietą šypsenai, atsiveria keliai iš labirintų, po kuriuos kai kas dar ilgai nori mus vedžioti.

Tekstas publikuotas autoriaus Facebook paskyroje 2020 metų liepos 23 dieną