Lietuvos šliaužianti kolonizacija vyksta beveik atvirai, žingsnelis po žingsnelio

Autorius: Arvydas Daunys Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/08/liet... 2015-08-18 14:35:38, skaitė 3198, komentavo 2

Arvydas Daunys

Rugpjūčio 11 dieną Lietuvos Banko tinklapyje buvo paskelbta, jog LB dalį savo (Lietuvos?) finansinio turto valdys bendradarbiaudamas su „Pasaulio banku (World bank Grouop)“.

Ta prasme įsileidžia išorinį valdytoją, savo (Lietuvos?) 300 mln JAV dolerių turtui valdyti. Tiesa čia pat nuramina, kad tas valdytojas („Pasaulio Bankas“, toliau PB) informuos LB apie kiekvieną sudarytą sandorį ir teiks reguliarias ataskaitas dėl investicijų.

Tačiau ten nėra nei žodelio apie tai, kad PB konsultuosis su LB dėl tų numatomų sandorių ar investicijų – sakoma, jog „tik informuos“ apie jau įvykusį faktą, operuojant LB (Lietuvos?) turtu.

LB bando girtis, jog esą, jo investicijų žemėlapyje atsiras Kanada ir Didžioji Britanija – mat kartu su PB, valdomo portfelio lėšos bus investuojamos į tų šalių obligacijas, o taip pat į JAV skolos vertybinius popierius.

Citata iš straipsnio:

„Investicijų išorės valdytojai paprastai pasitelkiami tada, kai, įvertinus susijusias sąnaudas ir numatomą naudą, tam tikras investicijas yra geriau atlikti bendradarbiaujant su išorės valdytoju.“

Kokią gi numatomą naudą gali gauti LB (Lietuva?) užsikrovusi ant savo galvos nekontroliuojamą savo (?) turto dalies valdytoją? Juk puikiai žinome, kad nė vieną užsienio finansinė institucija ar organizacija nedirba už dyką. Ypač suvokiant bankų veiklos apimtis bei paslaugų apmokėjimo mastus. Mums pakako sužinoti kiek kainavo „Snoro“ banko bankroto administratorių N. Cooperio ir S.Friklio paslaugos Lietuvai, todėl negalima tikėtis, jog PB paslaugos kainuos pigiau.

Beje, į šį klausimą LB tinklapyje neatsakoma, kaip neatsakoma ir į visus kitus klausimus, kas pastūmėjo LB imtis tarptautinių finansinių investicinių operacijų, kai jis iš esmės nėra komercinis bankas. Tiesa, teigiama, jog visos operacijos bus apdraustos nuo valiutų kursų svyravimų, kas vėlgi – visiškai negarantuoja apsaugos nuo komerciškai nesėkmingų sandorių.

Tai dabar natūraliai kyla klausimas – ar LB turtas iš tiesų tebėra Lietuvos turtas, ar palaipsniui įsileidžiant vis naujus išorinius LB (Lietuvos?) turto valdytojus, šis turtas palaipsniui taps tarptautinių korporacijų valdoma nuosavybe.

Tiesa, pamiršau paminėti, jog PB iš tiesų nėra joks juridinis vienetas ar bankas, tokiu pavadinimu susikūręs nuo nulio. Tai iš tiesų yra korporacija, į kurios sudėtį įeina juridiniai susivienijimai ir net kitos korporacijos:

PB – Vašingtone įsikūrusi tarptautinių bankų grupė, kuri apima kelias savarankiškas organizacijas, turinčias juridinį statusą (Vikipedija):

Tarptautinis Vystymo ir Plėtros Bankas (International Bank for Reconstruction and Development – IBRD)

Tarptautinė plėtros asociacija (International Development Association – IDA)

Tarptautinė Finansų Korporacija (International Finance Corporation – IFC)

Daugiašalė Investicijų Garantijų Agentūra (Multilateral Investment Guarantee Agency – MIGA)

Tarptautinis Investicijų Ginčų Sprendimo Centras (International Center for Settlement of Investment Disputes – ICSID)

Kitaip tariant PB iš tiesų tėra tik finansinė amerikiečių organizacijų korporacija, kurios tikslai (kaip ir visų korporacijų) tėra savo pačių įtakos zonos ir valdomo turto plėtra. Ir šios korporacijos įtaka Lietuvai, esančiai ES nare matyt yra pakankamai didelė, jei sugebėta apeinant ECB (ES Pinigų politikos direktyva taip pat nustato, kad ECBS laiko ir valdo visas Lietuvos užsienio atsargas (5 str.)) nuostatas priimti tokį sprendimą.

(2014 m. pradžioje Seimas pakeitė Lietuvos banko įstatymą ir perdavė Lietuvos bankui mūsų valstybės atsargas, jos drauge su Lietuvos banku ir jo turtu š.m. sausio 1 d. tapo ECBS, kurią vado ECB, dalimi).

Tad sprendžiant pagal viską šis LB sprendimas apie kurį jis pranešė savo tinklapyje net nėra jo paties sprendimas, kadangi nuo 2014-ųjų jis savo (t. y., mūsų, Lietuvos) turto nebevaldo.

Aš suprantu, kad skaitytojams ši naujiena tik viena iš daugelio, patvirtinančių Lietuvos ritimąsi, nuo svajonių apie nepriklausomybę viršukalnės, žemyn vis didėjančiu pagreičiu.

Čia tik nepataisomas optimistas arba visiškas „pupulis“ gali kažką kalbėti apie nepriklausomybę tokiomis sąlygomis, kai šalyje be pačios vyriausybės ir parlamento pritarimo vykdomi tokie sprendimai, pastaruosius, jiems kukliai tylint, tik pastatant prieš jau įvykusį faktą. Nors čia jau reikėtų šaukt visa gerkle: „SOS – gelbėkitės kas galite ir kaip galite!“

Tad dabar apie nepriklausomybę nekalbėsime, – tai jau praeities etapas, kuriam kaip procesui, galbūt, tikėtina, ateis laikas atgimti ateityje, kaip jau yra buvę. Dabar svarbu, kad išliktų patys mūsų žmonės, kurie ir yra valstybės pagrindas.

Ir tam, kad išlikti, Lietuvos žmonės turėtų suvokti kylančią grėsmę jų finansiniam stabilumui, ypač laikantys savo santaupas bankuose. Ir ypač Kipro bankų krizės prisiminimo fone. Kai bankų nuostolius apmokėjo ne valstybės biudžetas (t. y., visi šalies gyventojai), o tik tų bankų indėlininkai savo indėlių sąskaita, nors tų bankų veikos garantijas suteikė Kipro vyriausybė. Ypač, kad EK jau reikalauja, jog €uro-zonos šalys priimtų banko gelbėjimo taisykles.

O jeigu mes dar prisiminsime, kad kiekvieną mėnesį ECB išleidžia naują 60 milijardų €urų emisiją, supirkinėdamas €uro-zonos valstybių obligacijas. Ką tai reiškia? – Kad bendra jau egzistuojančių €urų vertė (ir ypač esančių santaupose) kiekvieną mėnesį nuvertėja šiai sumai. Tačiau ECB teigia, jog daro tai norėdamas pagyvinti €uro-zonos ekonominius procesus. Gali būti, jog atėmus iš mūsų dalį mūsų santaupų ir suteikus jų pavogtą vertę naujai atspausdintiems €urams atsirandantiems apyvartoje, ta minima ekonomika kažkiek pagyvėja. Tačiau iš mūsų, tuos pinigus uždirbančių, tos lėšos paprasčiausiai pavagiamos išleidus tą vagystę įteisinantį įstatymą.

Mes galime stebėti šiandien finansinėje sferoje vykstančius, protu nesuvokiamus dalykus, tiesiogiai įtakojančius mūsų (Lietuvos piliečių) gyvenimą, kurių mūsų išrinkta valdžia niekaip negali įtakoti. Net jei ir norėtų. Tačiau ji nenori. Kam jai tie vargai, kaip pati save ji apsirūpina ir taip. Ir kas jai tie piliečiai, kai juos ji laiko tik elektoratu rinkimuose ir BVP gamybos sudedamąja.

Todėl šioje vietoje piliečiai turėtų pasirūpinti savimi patys. Neverkti, nekeikti neįgalios valdžios (nes anai nuo to nei šilta, nei šalta), o tiesiog pasirūpinti patiems savo uždirbtomis santaupomis.

Daugiau tuo pasirūpinti nėra kam. Aš negaliu pateikti universalių receptų, kaip krizės atveju būtų galima išgelbėti savo sukauptą per gyvenimą turtą, nes kiekvieną turimą turtą valdžia gali nusavinti, išleisdama tam nusavinimui pateisinti reikalingą įstatymą. Suprantama reikalingą jai, o ne visuomenei.

Tačiau bent jau vienas dalykas yra deklaruojamas visose nesocialistinėse šalyse – privačios nuosavybės „šventumas“. Reiškia, nusipirkę žemės sklypą ir išmokę dirbti žemę – jūs bent turėsite save išsilaikantį ūkį – išgyvenimo bet kurios ekonominės suirutės sąlygomis galimybę.

Čia kalbant apie individualaus pasirinkimo atvejus, tačiau noriu priminti, kad individualistus sistema būtent tuo ir pagauna ant kabliuko – individualios teisės ir laisvės be pareigų – tai lazda su dviem galais. Iš vienos pusės niekam nieko neskolingas ir nėra jokių pareigų. Iš kitos – jos nesuteikia postūmių vienytis ginant savo interesus ar kuriant naują sistemą, mat pirmoje vietoje pas kiekvieną dominuoja tik savo paties asmeniniai interesai. Kompromisams vietos ten nėra.

Jei kalbėsime apie kolektyvių sprendimų galimybę, siekiant savo rytdieną padaryti saugesne ir labiau garantuota – turime vieną kelią – atsisakyti asmeninių tikslų prioriteto, vardan bendrų visiems interesų. Visiems bendrų. Nes tik tokia tvarka, – įgyvendinant pirmoje eilėje bendro saugumo tikslus, po to galima pilnai įgyvendinti asmeninius, o ne atvirkščiai.

Reiškia, atsisakydami asmeninio saugumo vardan bendro, mes tuo pačiu išsaugome ir asmeninį, nes bendras saugumas apima ir mūsų asmeninį.

Apie visa tai galime diskutuoti, tačiau turime suvokti, jog nėra (ir nebus) tokios valdžios, kuri mus pilnai išgelbėtų ir įgyvendintų mūsų visus poreikius, kol mes patys netapsime kitokie. Valdžia yra mūsų pačių atspindys, todėl, kol mes nepakeisime to atspindžio originalo (mūsų pačių mąstymo modelio ir elgesio) – nesikeis niekas.

Pradėti galima nuo nedidelių bendraminčių grupių, mat keisti savo mąstymo modelį esant vienam – beviltiškas užsiėmimas, pasmerktas žlugti net nepradėjus šio proceso. Eigoje, šių grupių narių skaičius tik augs, mat pozityvus mastymas (kovojantis kūrimu, o ne neigimu) tikrai pritrauks daugiau žmonių, kas savo ruožtu skatins ir tokių žmonių atsiradimą valdančiųjų tarpe.

Tačiau viskas turi prasidėti nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno iš mūsų. Tam reikės pastangų, tačiau jos to vertos. Mūsų vaikų ateitis verta to, kad ja pasirūpintume mes patys, o ne užsienio korporacijų susivienijimai pasislėpę po PB pavadinimu.