Nuostabus "žaliasis" pasaulis. Ar vandenilis taps Europos išsigelbėjimo šiaudu?

Autorius: Borisas Marcinkevičius Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-08-28 11:24:00, skaitė 1186, komentavo 3

Sparčiosios vadinamosios žaliosios energijos plėtros Europos Sąjungoje pradžia įvyko 2009 metų balandžio 23 dieną — būtent šią dieną buvo oficialiai paskelbta Europos Parlamento direktyva 2009/28 / ES "Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją"

ES direktyva yra dokumentas, kurio įgyvendinimas yra griežtai privalomas kiekvienai valstybei, priklausančiai šiai asociacijai, panašus į armijos įsakymą, kuris turi būti vykdomas negalvojant apie priežastis ir pasekmes. Bet tai nė kiek netrukdo Rusijai matyti priežastis, kodėl direktyva pasirodė 2009 metų pavasarį, o praėjus vos keliems mėnesiams po to buvo patvirtintas ir Trečiasis energetikos paketas, kurio dalis yra Direktyva 73/2009 / ES "Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos".

Pagrindinis šių dokumentų tikslas niekada nebuvo paslėptas — pasiekti maksimalią nepriklausomybę nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos, ir tai buvo Europos Sąjungos atsakas į Rusijos oficialų pasitraukimą iš Europos energetikos chartijos, įvykusio 2008 metų rudenį.

Atsakymas pasirodė stebėtinai emocingas — užtenka atsiminti, kad siekdamos priversti valstybes nares paversti Trečiojo energetikos paketo nuostatas į nacionalinius teisės aktus, Europos Komisija pateikė ieškinius 15 valstybių. Taigi, visai neperdedant, galima sakyti, kad šios direktyvos buvo įkalamos teisėjo plaktuku.

Europos atsinaujinančios energijos direktyvos plėtra

ES direktyva ne tik saulės ir vėjo jėgainėms nurodo energiją iš atsinaujinančių šaltinių, nors šiuo metu pagrindinis dėmesys skiriamas joms. Europoje niekur nėra statomos hidroelektrinės — ten, kur buvo įmanoma, jos jau seniai pastatytos ir dirba, o naujų rezervuarų įrengti su tokiu gyventojų tankiu nėra galimybių.

Geoterminė energija pasirodė brangi net ES — norint aprūpinti elektra ir šiluma dideles gyvenvietes, reikia tūkstančių gręžinių, kurių gylis yra nuo penkių iki šešių kilometrų. Kurį laiką Europa išgyveno entuziazmo dėl biokuro laikotarpį — atsimenate, "biologinis" benzinas ir dyzelinas? Taip pat nieko gero neišėjo, nes pasirodė, kad tokių keistų produktų kainos yra kelis kartus didesnės nei variklių degalų, gaminamų iš naftos įprastose naftos perdirbimo gamyklose.

Branduolinė energija AEI direktyvoje neminima, nors atominėse elektrinėse nenaudojama cheminio degimo reakcija, o branduoliniuose reaktoriuose nesusidaro anglies dioksidas ir azoto oksidai. Taigi, liko tik trys variantai: šiukšlių deginimo gamyklos, saulės elektrinės (SPP) ir vėjo jėgainės (WPP). Atliekų tvarkymo ir šalinimo sistema Europoje yra atskira tema, plačiau apie ją — kitą kartą. Dabar pasigilinkime į tai, kad vyriausybės subsidijos ir kiti stimuliavimo metodai ES yra nukreipti būtent į saulės elektrines ir vėjo jėgaines bei tokius egzotiškus dalykus kaip vadinamosios mažosios hidroelektrinės — mažos galios elektrinės labai mažose upėse, kurios, kaip sakoma, nesudaro oro sąlygų.

Europos šalys pradėjo leisti valstybės pinigus saulės elektrinėms ir vėjo jėgainėms ne dėl entuziazmo, ir ne todėl, kad tokios energijos gamybos rūšys yra ekonomiškai patrauklios, bet todėl, kad, vėlgi, ES direktyvos yra privalomos. Kadangi direktyva dėl atsinaujinančios energijos buvo priimta dėl "netinkamo Rusijos elgesio", kuri klastingai atsisakė suteikti Europos bendrovėms vienodas teises su Rusijos įmonėmis tyrinėti ir išgauti energijos išteklius savo teritorijoje, šio dokumento tekstas pasirodė "juokingas".

Sveiko žmogaus logika: jei kalbama apie masinį naujų technologijų, kurias reikia tobulinti, diegimą, tada planas turėtų būti suderintas su tyrimų ir plėtros tempu. Europos politikų, įžeistų maištaujančios Rusijos, logika: "2020 metais atsinaujinančių energijos šaltinių dalis ES energijos balanse turėtų būti 20 proc., 2030 metais — 30 proc., 2020 metais — 40 proc." Ne 22 proc. — 2020 metais, ne 31 proc. — 2030 metais; ne, viskas paprasčiau, apvalūs skaičiai derinami su "apvaliomis" datomis, ir nieko daugiau.

Direktyvą parengė ir patvirtino tie žmonės, kurie mums tiek daug ir ilgą laiką pasakojo, kokia bloga buvo Sovietų Sąjungos administracinė ekonomika — šis farizizmas, panašu, yra viena iš "europietiškų vertybių", kurią Europos politikai taip nori išsaugoti. Vis dėlto tai yra politikų reikalas, tačiau ES šalių ūkio ministerijoms teko suktis atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvoje nustatytomis sąlygomis — nukreipti valstybės biudžeto lėšas saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybai.

Propagandinis grožis ir atšiauri tikrovė

Be abejo, visi esame skaitę dešimtis, jei ne šimtus kartų, kokia yra pigi saulės baterijų ir vėjo jėgainių pagaminta elektra — čia ir nulinės ir netgi neigiamos kainos pasitaiko. Tai pristatoma kaip precedento neturintis technologinis proveržis, kuris tariamai įrodo visišką WPP ir SPP pranašumą prieš tradicines elektrines. Tačiau šie pranešimai niekaip nesusiję su tuo, ką europiečiai mato mokėdami už sunaudotą elektrą.

Vokietijoje, kuri deklaruoja planuojanti uždaryti anglies ir atomines elektrines, elektros kaina 2019 metais buvo 30 eurocentų už kilovatvalandę. JK, iš kur nuolat ateina žinia, kad jų jūros vėjo jėgainės moka papildomą mokestį už tiekiamą elektrą, 2019 metais gyventojai vidutiniškai mokėjo 21 euro centą už kilovatvalandę.

Šioje nesantaikoje nėra jokios "paslapties": pranešdami, kad parduoda elektrą neigiamomis kainomis, įmonių — SPP ir WPP — savininkai tiesiog "pamiršta" pranešti, kiek jų vyriausybė jiems moka iš valstybės biudžeto. Ir tada nesuveikia fokusas — galutinis vartotojas bet kurioje šalyje sumoka už viską, Europos šalių mokėjimo sistemose yra privaloma "žalioji priemoka".

Bet net jei ES yra drausmingų šalių, atsinaujinančių energijos šaltinių direktyvos tikslų negalima pasiekti — tam priešinasi ne tik būtinas valstybės išlaidų lygis ir gyventojų galimybės mokėti, bet ir technologinės problemos, augančios bendrose ​​Europos energetikos sistemose. Pertraukiamas elektros energijos gamybos pobūdis SPP ir WPP turi būti reguliuojamas papildomais tradiciniais pajėgumais — juos reikia laiku pastatyti, užtikrinant reikiamą infrastruktūrą, išplėsti dujų perdavimo ir paskirstymo sistemas, o tai taip pat kainuoja, ir daug.

Sveikas, nuostabusis vandenilio pasauli!

Ir tokioje situacijoje Europos politikai pasinaudojo vandenilio energijos taupymo šiaudų idėja: užuot investavę į naujų dujomis kūrenamų elektrinių statybą, plėtoti vandenilio gamybą iš perteklinės elektros energijos, pagamintos SPP ir WPP, ir panaudoti šį vandenilį elektros energijai gaminti, esant didžiausiai paklausai. "Du viename" — bendras energetikos sektoriaus dekarbonizavimas ir visų staigių SPP ir WPP išjungimų/įjungimų išlyginimas, teoriškai viskas yra gerai.

Sveiko žmogaus logika: reikia įvertinti dabartinį technologijų plėtros lygį, nustatyti kliūtis, paskirstyti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą tarp atskirų laboratorijų ir eksperimentinių aikštelių, spręsti finansavimo klausimus, sudaryti kalendorių, aiškiai apibrėžti, kas ir kaip bus atsakingas už darbo koordinavimą tam tikrose srityse, spręsti problemas, atitinkamų specialistų rengimas.

Na, o visa Europos šlovės biurokratų logika buvo pristatyta 2020 metų liepos pradžioje, kai už energetiką atsakinga Europos Komisijos narė Kadri Simson pasakė: "ES tikslas — iki 2050 metų tapti klimato požiūriu neutralia. Tai reiškia, kad iki to laiko palaipsniui atsisakysime visų iškastinių energijos šaltinių, ir visi ES tiekėjai turėtų tai atsiminti".

Stilius nesikeičia, vėlgi grynai administracinis sprendimas — 27 šalims buvo suteikta 30 metų, kad būtų galima uždaryti dujomis ir anglimis kūrenamas elektrines labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o tokiose šalyse kaip Graikija ir Kipras — taip pat uždaryti ten vis dar veikiančias mazuto jėgaines. Uždaryti naftos perdirbimo gamyklas kartu su visa naftos produktų paskirstymo degalinėms logistine schema, sumažinti uostų apyvartą, parduoti tanklaivius. Tuo pačiu metu — pastatyti tūkstančius naujų vandenilio jėgainių, radikaliai modernizuoti visas gyvenviečių komunalines paslaugas, kurti ir pradėti gaminti masinės gamybos "vandenilio" lėktuvus ir traukinius.

Ir, žinoma, įdarbinti milijonus tų, kuriuos teks atleisti, tai yra, tuos pačius žmones, iš kurių teks konfiskuoti visus asmeninius automobilius, naudojančius benziną ir dyzeliną — beje, tuo pačiu uždarant visą esamą aptarnavimo sistemą, kurioje dirba ir milijonai žmonių.

Kitaip tariant, Europos biurokratai paskelbė naują technologinę revoliuciją, pasislėpdami už šiandien taip madingų aplinkos apsaugos reikalavimų, bet net negalvodami susieti tai su technologijos išsivystymo lygiu, negalvodami apie tai, kaip bus išspręstos net išvardytos problemos (iš tikrųjų jų bus kur kas daugiau). Kiek tai realu ir kaip atrodys nuostabusis vandenilio pasaulis, jei bus įgyvendintas šis grandiozinis Napoleono planas?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.