Mūsų vaikai - kaip standartizuoti augančią kartą pagal vakarietiškus kokybės reikalavimus

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/musu-vaikai... 2015-08-21 05:38:37, skaitė 2442, komentavo 2

Patys mažiausieji

Jau vaikystėje į žmogaus sąmonę pradeda skverbtis dvasinio išsigimimo metastazės. Su retomis išimtimis šiuolaikiniai animaciniai filmai propaguoja prievartą, žiaurumą, būties nerealumą, seksualinę patologiją, ydas ir taip toliau. Tipiškas Disnėjaus filmo siužetas: katinas gaudo pelę ir… parduoda ją už dolerius, o paskui slepia pinigus nuo visų ir svajoja, kaip su katėmis pramogaus pajūryje. Štai elgesio modelis, kuris nuo mažumės diegiamas į vaiko sąmonę: sugauti, parduoti, paslėpti nuo visų ir išleisti seksui ir pramogoms.

Kitas, jau šiuolaikinis siužetas, kaip pas mus sakydavo anksčiau, „patiems mažiausiems“: superherojė šoka klube striptizą, o laisvu nuo darbo laiku atlieka „slaptosios agentės 69″ funkcijas ir kovoja su nusikalstamumu (filmukas „Striperela“). Agentės krūtinė – savotiškas melo detektorius, o kojomis ji apglėbia priešą už kaklo ir smaugia. Filmą įgarsino porno modelis Pamela Anderson.

„Aš labai didžiuojuos Striperela. – pažymėjo Pamela interviu agentūrai Reuters. – Ji yra mano alter ego – stipri, protinga, seksuali, be to, pažiūrėkime teisybei į akis – ji truputėlį kekšė“.

Šiuolaikiniai filmukai – tai filmukai apie monstrus, kosminius ateivius, visur žudynės, prievarta. Gausūs animaciniai serialai su kosminiais karais, superherojais griauna įgimtą vaikų gėrio jausmą. Filmai ir kompiuteriniai žaidimai įdiegia jo sąmonėn prievartą ir siekį sekti superherojais, kurie lengvai susidoroja su savo priešais, pačiais įvairiausiais būdais juos užmušdami – kapodami gabalais, pjaustydami, degindami, skandindami. Įsiliejęs į žaidimų pasaulio smurtą ir žudynes, amerikiečių vaikas augdamas pripranta prie smurto kaip prie narkotiko, atsiranda poreikis regėti vis naujas ir naujas prievartos ir žudynių porcijas. Sulaukęs paauglystės, toks vaikas jau nesugeba žiūrėti normalių filmų, skaityti gerų knygų. Visa tai jam atrodo nuobodu.

Jau nuo vaikystės žmogus išmokomas gyventi nerealiame pasaulyje. Visiškas atitrūkimas nuo realybės – tai daugumos animacinių filmų ir kompiuterinių žaidimų pagrindas. Anksčiau pasakos jeigu ir turėjo nerealių personažų, tai jie visuomet sąveikaudavo su realiais, o dabar viskas kitaip: išgalvoti kosminiai laivai, išgalvoti personažai, išgalvoti ginklai ir visa kita. Gyvenimas vaikui atrodo kaip žaidimas ar pramoga, kurios pagrindinis elementas – pinigai arba kova už valdžią.

Prieita iki to, kad kai kurios religinės organizacijos kasmet publikuoja sąrašą žaislų, neatitinkančių krikščioniškos dvasios. Tokių žaislų, kurie įdiegia mažylio sąmonėn sadomazochistinius polinkius, pavyzdžiu gali pasitarnauti žaislinis monstras Shake Wacky Mike, kurį galima mušti, mindyti, ištempti ir jis tuo metu skleidžia tik džiaugsmo ir laimės garsus.

Suprantama, neapsieinama be, taip sakant, „netradicinių“ dalykų propagandos, pavyzdžiui, vienas pagrindinių „Simpsonų“ personažas prisipažįsta, kad turi netradicinę orientaciją, kitaip sakant – animacinio filmuko personažas yra homoseksualistas.

Visi filmukų personažai turi aiškiai pavaizduotus lytinius požymius: pusnuogė krūtinė, toks pats užpakalis. Jeigu herojė teigiama, tai ji bus kokia nors striptizo šokėja, jeigu tai lėlė, tai būtinai su išryškintais lytiniais požymiais, kaip pas Barbę. Jeigu jau leisti pinigus, tai pramogoms su katėmis. Tokia hipertrofuota sekso propaganda formuoja iškreiptai liguistą vaiko pasaulėžiūrą.

Barbės

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į barbę. Jeigu filmukus įperša šiuolaikinė TV, tai šią lėlę tėvai perka vaikams patys, nesuvokdami pavojaus, kuris slypi šiame lyg ir nekaltame žaisliuke, sukurtame 1959 metais Amerikoje.

Pradžiai – lėlės priešistorė. Pagal oficialią versiją, Barbę sukūrė amerikietė Rut Handler. Tačiau ne viskas taip paprasta. Lėlių profesorius M. G. Lordas rašo: „Tiesiogine barbės pirmtake buvo lėlė Lili, žaisliukas suaugusiems vyrams, kuri buvo sukurta pagal pokarinių komiksų personažą prastos rūšies vokiečių laikraštyje Bild Zeitung. Šita Lili pirmą kartą pasirodė 1952 metų liepos 24 ir iškart užsirekomendavo save kaip tikra patelė. Ji dievino du dalykus – seksą ir ir pinigus ir nieko daugiau neveikė, kaip tik kaitaliojo turtingus meilužius.

Ją ir pardavinėjo ne žaislų parduotuvėse, bet tabako kioskuose. Pagrindiniai Lili pirkėjai buvo, žinoma, seksualinių problemų turintys biurgeriai. Rut Handler pirmą kartą pamatė Lili Šveicarijoje, kur atostogavo: „Mes ėjome gatve, užsukome į parduotuvę ir ten man į akis krito nuostabi lėlė su suaugusios moters veidu ir kūnų“ – su nostalgija prisimena savo reikšmingiausią verslo momentą gyvenime Rut.

Net Vakarų psichologai rimtai susirūpino, kad Barbė ugdo mergaitėms elgesio stereotipą, kuris daro žalą tiek visuomenei apskritai, tiek atskirai asmenybei. Keičiasi mergaičių psichologija – „pas jas atsiranda vaikams nebūdingas manieringumas, šaltumas ir ankstyvas seksualumas“. Rengdamos Barbę, mergaitės beveik formuoja savo gyvenimišką kredo – būti aikštinga lėle kažkieno rankose.

Anksčiau mergaitės žaisdavo su lėlėmis „mamas“. Lėlė atkartojo vaikiško kūno proporcijas, ji buvo mažylei artima ir suprantama. Ši lėlė mokė mergaitę paties svarbiausio dalyko – būti motina. Dabar toks žaidimas nebereikalingas, o Barbė ruošia visai ne motinos vaidmeniui. Svarbiausia tėvams – suprasti, kad barbės neįmanoma myluoti, ją galima tik puošti. Nuo mažens mergaitėms įteigiamas tam tikras grožio idealas ir nenuostabu, kad tapusios vyresnės, jos siekia būti panašios į savo gražuolę. Labai liesa, pasitempusi, su hipertrofuotais plaukais, kojomis ir lyties požymiais, Barbė yra tartum šiuolaikinių mados manekenių parodija.

Jaunimas

Ypatingas dėmesys skiriamas jaunimo tvirkinimui. Neturėdami gyvenimiškos patirties, degdami troškimu protestuoti ir kovoti, jaunuoliai tampa lengvu grobiu tiems, kurie siekia išvesti naują post-žmonių veislę. Būtent šiuo tikslu buvo sukurtas hipių judėjimas, būtent dėl to kuriami įvairiausi fan klubai, sporto komandos ir panašiai. Jaunimo energiją, jo vidinį protestą siekiama nukreipti į reikiamą vagą, kuo toliau nuo socialinio protesto. Neatsitiktinai visi minėti judėjimai itin suvešėjo po studentų neramumų Europoje 7 dešimtmečio viduryje, kai Prancūzija atsidūrė ant revoliucijos slenksčio. Buvo nuspręsta, kad geriau tegu jaunimas šėlsta roko koncertuose negu protestuoja prieš dabartinė vartotojišką visuomenę.

Už paauglius kaunamasi triguba jėga. Šia prasme įdomus vienas populiariausių žurnalų paaugliams – "Cool". Paimkime eilinį numerį, išleistą 2003 liepos 14. iš viso 40 puslapių, įskaitant viršelį.

1-2 puslapiai: paskalos apie Holivudo žvaigždes, kas ką pirko, kas su kuo miega;

3-4: vakarietiška grupė;

5-6: du visiems žinomi amerikietiški debilai;

7-8: vakarietiškas filmas. Paantraštė: „daugiau babkių, kietesnė tačkė“.

Toliau vėl viskas ratu: grupė, paskalos, seksas, pirkiniai, vakarietiškas filmas… Plius du „konceptualūs“ straipsniai apie armija, pavadinti „Kariuomenės pragaras“ ir apie lyderystę, kaip apie būdą užkariauti seksualinį partnerį. Baigiasi viskas tuo, kuo ir prasideda: vienos pastraipos apimties paskalomis. Viskas nepaprastai plokščia, vienpusiška, primityvu, koktu, iškreipta.

Paskaičius šį žurnalą, leidžiamą 280 000 tiražu, susidaro įspūdis, kad paaugliai daugiausiai užsiima seksu, klausosi vakarietiškos muzikos, žiūri vakarietiškus filmus – ir viskas. Taip nėra, didžiulės paauglių dalies gyvenimas visai kitoks. Ir nežiūrint į tąi, visi likusieji žurnalai tiražuoja tas pačias temas kaip ir Cool, tik daugeliu atveju daro tai dar primityviau ir kokčiau. Nėra nė vieno jaunimo žurnalo, gvildenančio kitokias temas. Tą patį galima pasakyti ir apie filmus paaugliams, apie jaunimo TV kanalus ir apie visą jaunimo kultūrą.

Kadangi labai akivaizdžiai matomas atotrūkis tarp jaunimo kultūros tematikos ir jaunimo interesų, negalima nepadaryti išvados, kad pagrindinis tikslas jėgų, kurios formuoja jaunimo kultūrą, yra ne jų interesų tenkinimas, bet būtent tikslingai formuojama pasaulėžiūra, orientuota į vakarietiško gyvenimo būdo „vertingumą“ ir į dvasinę degradaciją, visais jos pasireiškimais. Egzistuoja labai griežta cenzūra: nieko pakylėto, protingo, o ir tiesiog normalaus neįsileidžiama į jaunimo kultūrą.

O tada prasideda jau paruoštos atitinkamu būdu suaugusio žmogaus sielos žlugdymas.

Kova su homofobija kaip mokyklinės programos elementas

Daugėja Vakarų šalių, kuri priimami įstatymai, pagal kuriuos mokyklos privalo vesti kovos su homofobija pamokas, pasakoti apie „seksualinę įvairovę“ ir įtraukti į istorijos vadovėlius skyrius apie homoseksualistų kultūrą bei nurodyti istorinį indėlį, kurį homoseksualistai ie lesbietės įnešė į visuomenės vystymąsi.

Pavyzdžiui, Kalifornijoje gubernatorius A. Švarcnegeris susidūrė su būtinybe ratifikuoti valstijos senato jau priimtą įstatymą. Viena iš projekto iniciatorių iš demokratų partijos Š. Kuel, pati būdama atvira lesbietė, rašo: „Nuo 1995 metų mes darbavomės, siekdami pagerinti klimatą mokyklose vaikams, kurie yra gėjai, lesbietės, biseksualai ir transseksualai“.

Analogiška situacija Ispanijoje, katalikiškoje šalyje, kur vyriausybė priėmė sprendimą įtraukti į mokyklinę programą pamokas apie tos pačios lyties santykius. Konferencijoje „Homofobijos problemų sprendimas mūsų mokyklose“ Londono meras K. Livingstonas asmeniškai pristatė naują DVD, skirtą kovai su homofobija, kad diskas būtų platinamas tarp mokytojų mokyklose.

Kitaip sakant, mokyklos verčiamos homoseksualios ideologijos daigynais. Gauti gerą pažymį galima bus tik tada, kai suvoksi, koks svarbus buvo „istorinis gėjų indėlis“, ir supratus, kokia svarbi yra „seksualinė įvairovė“.