M. Kundrotas. Kam prie ruso buvo geriau? Ir ar beturime savo valstybę?

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/11/03/m-k... 2020-11-04 20:23:00, skaitė 1145, komentavo 23

Alkas.lt koliažas.

Teiginys, jog prie ruso buvo geriau, Lietuvos visuomenėje atsirado gana anksti – apie 1992-uosius metus. Labiau išplito po įstojimo į Europos Sąjungą, o labiausiai – Rusijai užpuolus Ukrainą. Pastaroji tendencija rodo, kad ši nuostata plėtojama tikslingai ir iš užsienio. Daugelį metų, kol buvo aktyvuota visu pajėgumu. Išmušus valandai X, kai jau daugeliui tapo aišku, jog Rusija ir Vakarų šalys, prie kurių prisijungė Lietuva, atsidūrė karo santykių erdvėje.

Tik iš dalies teisinga sieti šį teiginį su sovietine nomenklatūra ar „Jedinstvo“. Jų atstovai vargiai būtų pasakę, kad geriau buvo prie ruso. Jie pasakytų: prie laisvos Tarybų Lietuvos. Sovietinės viršūnėlės ir jų smogikai sudaro lašą jūroje tarp prokremliškai nusiteikusių šiandienos veikėjų. Kiti – buvę laisvės kovotojai, Sąjūdžio dalyviai, Vakaruose pabuvojęs jaunimėlis ar tiesiog daugelį metų politiniame užribyje gyvenusios vidutinybės.

Kas atsitiko, kad šie žmonės tapo Kremliaus šalininkais? Jie nusivylė Sąjūdžio atkurta valstybe, Vakarų pasauliu ir veikiančia santvarka. Kai kurie patyrė ir asmeninių nuoskaudų – tai ypač pasakytina apie kai kuriuos buvusius laisvės kovotojus ir sąjūdininkus. Jie pasipiktino, kad jų kolegos iškilo ir praturtėjo, o jie patys liko užribyje. Pasitaiko ir vertybinių sankirtų: ūkinis išnaudojimas, socialinė atskirtis, doros ir šeimos griovimas, tautiškumo praradimas, lietuvių išsivaikščiojimas – šie politinės nomenklatūros sukelti reiškiniai susieti su valstybės kursu.

Lietuva šių žmonių akyse pasirodė žlungančia valstybe, dar daugiau – valstybe savižude. Kai kas iš jų net nusprendė, kad Lietuva išvis jau nėra savarankiška valstybė, o tik Vakarų kolonija. Iki šios vietos su daug kuo galima diskutuoti. Problema kyla tada, kai išgelbėjimą pradedama regėti Rusijoje. Tiek praeities – sovietinėje, tiek dabarties – fašistinėje. Buvo laikai, kai iš Vakarų pas mus ėjo fašizmas, o iš Rytų – bolševizmas. Dabar – viskas atvirkščiai. Iš Vakarų plūsta lygiavinė diktatūra, Rytuose graso išskirtinumo despotija.

Formuluotė, jog prie ruso buvo geriau, labiau nukreipta ne į praeitį, o į siekiamybę ateityje. Praeityje būtent laisvos Lietuvos valstybės šalininkai teigė, kad gyvename po rusu. Tiems, kurie palaikė sovietų sistemą, Lietuva buvo tarp lygių lygi ir laisva. Taigi, straipsnio pavadinime pateikta formuluotė – jau posovietinės Rusijos pateiktas naujadaras. Praeitis čia naudojama tiktai kaip medžiaga sukurti į ateitį nukreiptiems lūkesčiams: mus išgelbės dabartinė Rusija.

Tai vis dėlto – kam prie ruso buvo geriau? Pirmiausiai, žinoma, partinei, valstybinei, sovietinių įstaigų valdžios nomenklatūrai. Nuo kompartijos sekretorių iki kolchozų pirmininkų. Jie gyveno praktiškai feodalų sąlygomis, maudėsi turtuose, turėjo specialias valgyklas, vilas, poilsiavietes ir visa tai – beveik visuotinio skurdo sąlygomis. Bet geriau, lyginant su dabartimi, jautėsi ir kur kas gausesnis visuomenės sluoksnis – tylios vidutinybės, kurios, praėjus stalinizmo terorui ir badui, žinojo, kad visada turės darbą ir pragyvenimo minimumą. Jei tik bus lojalios ar bent neutralios.

Nelįsti į politiką, kartkartėmis atlikti viešas sovietinių stabų pagarbinimo apeigas – tai buvo visa, ko režimas reikalavo iš vidutinio žmogaus mainais į stabilumą, valstybės užtikrinamą darbą, būstą, pajamas, mokslą ir sveikatos apsaugą. Iš sovietinės santvarkos perėjus į liberalią to jau pasirodė maža. Nors ir toliau išliko pirminės sąlygos – lojalumas sistemai arba tylus susitaikymas – dabar tenka aršiai varžytis, konkuruoti dėl vietos po saule. Tai vargina, erzina, o kai kuriuos ir sugniuždo.

Nelengva matyti, kaip kaimynas pasistato trijų aukštų namą, pačiam pūnant „chruščiovkėje“. Nesvarbu, kad tas kaimynas, galbūt, dėl to namo dirbo trisdešimt metų ir trisdešimt kartų sunkiau. Daug kas mano: jei turtingas – tai vagis, mažų mažiausiai – sukčius. O juk būna ir taip. Kas beatskirs dorą verslininką nuo apsukraus niekšelio? Ar garbingą valdininką nuo korumpuoto? Skurdas gali demoralizuoti taip pat, kaip ir perteklinis turtas. Aplinkui regint amoralumą lengva pačiam tapti amoraliu. Visi vagia, kuo aš blogesnis?

Vidutinybės ir protas vidutinis. Ji tingi mąstyti niuansais, daugiau, nei dviem kategorijomis. Jei kapitalizmas – blogis, tai sovietizmas, matyt, buvo gėris. Jei Vakarai – ištvirkimo, iškrypimų ir išnaudojimo irštva, tai putinistinė Rusija – doros ir gerovės šventovė. Kaip iš tiesų ten gyvenama, mažai kas ir besigilina.

O vis dėlto nusivylusius dabartine Lietuva galima suprasti. Ar galima laikyti sava šalį, kurioje teisiama už politinį anekdotą, o prievartautojai vaikšto laisvėje? Šalį, kurioje tenka aiškinti, kuo skiriasi vyras nuo moters, šeima – nuo paleistuvių lizdo, o šios sumaišties įkaitais tampa vaikai? Šalį, kur algadavys važinėjasi po safarius, o darbadarys vos išgali nusipirkti kruopų? Pagaliau, šalį, iš kurios tenka bėgti svetur, kad apskritai išgyventum?

Tai – rimti ir labai svarbūs klausimai. Nelengva atskirti valdžią nuo valstybės, o valstybę – nuo Tėvynės. Mažai terasime lietuvių, stokojančių meilės savo šeimai, giminei, gimtajai žemei, pagarbos protėvių žygiams. Bet valstybė pirmiausiai siejama su valdžia, po to jau – su visuomene, gyvenančia pagal tos valdžios potvarkius ir renkančia tą pačią valdžią.

Nežinia, kas baisiau – ar tai, kad du trečdaliai visuomenės apskritai atsisako dalyvauti valstybės gyvenime, ar kad trečdalis turi teisę ir galimybę išrinkti valdžią tiems kitiems dviems? Referendumui nustatytas didžiulis galiojimo barjeras, taip užginant visuomenei teisę pačiai save valdyti, o tai juk numato valstybės Konstitucija. Palikta tik teisė reguliariai rinktis sau diktatorius. Ir čia – jokių apribojimų. Išskaidžius trečdalį aktyvių rinkėjų po partijas išeina, kad parlamentinę daugumą išrenka jau absoliuti mažuma. Ir ji nustato, kaip gyvens visi likusieji.

Tokiais atvejais politikui lengva pasiduoti pagundai kaltinti rinkėją. Deja, visose visuomenėse visais laikais vyraudavo ir vyraus vidutinis žmogus. Tokia tikrovė ir su ja tenka taikytis. Galime prie kryžiaus kalti nusivylusį pilietį, atsisakantį dalyvauti rinkimuose, leidžiantį mažumai lipti jam ant galvos, o galime ateiti pas tą rinkėją atvira širdimi ir atviru protu. Ateiti, išklausyti, patarti. Tai – ilgalaikio švietimo darbas, galintis pareikalauti keleto kartų pasikeitimo. Retas politikas renkasi maratoną, daugelis supranta tiktai sprintą. O po to nusivilia ir patys.

Šiandien galima drąsiai sakyti, kad valstybė pagrobta iš tautos. Galima sakyti ir dar griežčiau, kad pačios tautos beturime likučius. Visa kita – liaudis su siauru nomenklatūros sluoksneliu. Kaip liaudį vėl paversti tauta ir kaip jai sugrąžinti valstybę – didelės išminties klausimas, vertas kelių monografijų. Bet glausčiausias atsakymas – ilgalaikis ir savanoriškas švietimas. Ne visi sulauksime jo vaisių. Nesulaukė ir Vincas Kudirka. Bet šiandien visi giedame jo Giesmę.