Apie Tarybinę Tėvynę

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-02-01 20:23:00, skaitė 2688, komentavo 161

Autorius nežinomas

Ji buvo rūsti, iš pažiūros visai ne švelni. Ne prašmatni. Ne apsimestinai meili. Ji neturėjo tam laiko. Ir nebuvo tokio noro. Ir kilmė pavedė. Ji buvo paprasta.

Visą gyvenimą, kiek pamenu, ji dirbo. Daug. Labai daug. Užsiėmusi buvo viskuo iš karto. Ir visų pirma - mumis, balvonais.

Maitino, kaip galėjo. Ne triufeliais, ne omarais, ne parmezanais su mocarela.  Maitino ji  paprastu sūriu, paprasta dešra, suvyniota į šiurkštų pilką vyniojamą popierių.

Ji mokė. Ji kišo knygas po nosimi, kimšo į būrelius ir sporto skyrius, vedžiojo į kiną po 10 kapeikų už bilietą į kiną vaikų rytmečius.

Į lėlių teatrus,  į jaunimo teatrus. Vėliau - dramos, operos ir baleto.

Ji mokė mąstyti. Ji mokė daryti išvadas. Abejoti ir siekti. Ir mes stengėmės kaip įmanydami. Ir buvome kaprizingi. Ir sukome nosį.

Ir augome, darėmės išmintingesni, protingesni, gavome laipsnius, ordinus ir titulus. Ir  nieko nesupratome. Nors manėme, kad viską suprantame.

O ji mus vėl ir vėl siuntė į institutus ir universitetus. Mokslo tyrimų institutus. Į gamyklas ir stadionus. Į kolūkius. Į statybų būrius. Į tolimas statybas. Į kosmosą. Ji vis kur nors mus kažkur nutaikydavo. Net prieš mūsų valią. Ėmė už rankos ir vedė. Ji švelniai stūmė iš nugaros. Po to ji mojo ranka ir paeidavo toliau, stebėdama mus iš šono. Iš tolo.

Ji nebuvo nuolaidžiai išpuikusi ir sąmoningai dosni. Ji buvo taupi.  Ji nepopino begalę įvairiausių užsienietiškų gėrybių. Ji labiau vertino savas, namines. Tačiau kartais ji netyčia padovanojo amerikietiškų filmų, prancūziškų kvepalų, vokiškų batų ar suomiškų striukių. Nedažnai ir nedaug. Bet jie visi buvo puikios kokybės - filmai, drabužiai, kosmetika ir vaikiški žaislai. Kaip ir turėtų būti artimųjų žmonių padovanotos dovanos

Mes kovojome dėl jų eilėse. Triukšmingai ir visiškai vaikiškai žavėdamiesi. O ji atsidusdavo.Tyliai. Daugiau ji negalėjo duoti. Ir todėl ji tylėjo. Ir vėl dirbo. Statė. Kėlė. Paleidinėjo. Išradinėjo. Ir maitino. Ir  mokė.

Mums to neužteko. Ir mes murmėjome. Išpaikinti vaikai, kurie dar nepažino vargo. Mes burbėjome, mes skundėmės. Mes buvome nepatenkinti. Mums buvo maža. 

Ir vieną dieną mes sukilome. Garsiai. Rimtai.

Ji nenustebo. Ji viską suprato. Ir todėl ji nieko nepasakė. Ji sunkiai atsiduso ir išėjo. Visai. Visam laikui.

Ji neįsižeidė. Per ilgą ir sunkų gyvenimą ji prie visko priprato.

Ji nebuvo tobula ir pati tai suprato. Ji buvo gyva ir todėl klydo. Kartais rimtai. Bet dažniau tragiškai. Mūsų naudai. Ji tiesiog mus per daug mylėjo. Nors stengėsi to ypatingai neparodyti. Ji per daug gerai galvojo apie mus. Geriau, nei mes buvome iš tikrųjų. Ir ji saugojo mus kaip tik galėjo. Nuo visko blogo. Mes manėme, kad jau užaugome seniai. Buvome tikri, kad pragyvensime be jos rūpesčio ir be jos priežiūros.

Mes tuo buvome  įsitikinę. Mes klydome. O ji - ne.

Pasirodo ji buvo teisi ir šį kartą. Kaip beveik visada. Bet, išklausiusi mūsų priekaištus, ji nesiginčijo.

Ir ji išėjo. Neiššovusi. Be kraujo praliejimo. Netrenkusi durimis. Neįžeidusi mūsų atsisveikindama. Ji išėjo palikdama mus gyventi taip, kaip mes tada norėjome.

Taip gyvename nuo tada.

Bet užtat dabar mes viską žinome. Ir kas yra gausa. Ir kas yra sielvartas. Užtektinai.

Ar mes laimingi?

Aš nežinau.

Bet tikrai žinau, kokių žodžių tada daugelis iš mūsų jai nepasakė.

Mes pilnai sumokėjome už paauglišką nachališkumą. Dabar mes supratome viską, ko tada nesugebėjome suprasti savo nesubrendusiu protu tais ramios mūsų išpaikintos vaikystės metais.

Ačiū Tau! Neminėk mūsų bloguoju. Ir atleisk. Visiems, Tarybine Tėvyne!