Gintaras Furmanavičius: Pasaka apie Duomenų Mokslininką

Autorius: Gintaras Furmanavičius Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2021-10-09 14:25:00, skaitė 1031, komentavo 2

Kartą vienoje karalystėje, besiribojančioje su atšiauria jūra ir piktais kaimynais gyveno mažas berniukas. Jis niekuo neišsiskyrė iš savo bendraamžių: lankė mokyklą, žaidė kieme su vaikais bei kaip ir kiti vaikai nesirūpino dabartimi ir negalvojo apie ateitį.

Laikas bėgo greitai ir vaikystė netruko pralėkti. Atėjo laikas berniukui rinktis kuo būti gyvenime. Karalystėje, neseniai išsikovusioje Nepriklausomybę nuo piktų kaimynų galimybių buvo apstu: joje galėjai būti Oro Kvėpuotoju, Maisto Valgytoju, Vandens Stumdytoju, Ne Savo Pinigų Leidėju, Politiniu Turistu, Tiesos Už Pinigus Skleidėju ir turėjai begalę kitų pasirinkimų. Tačiau berniuko nedomino įprastos profesijos. Jis buvo atkaklus vaikas ir geras mokinys, todėl pasirinko sunkų Duomenų Mokslininko kelią.

Studijų metai pralekė kaip viena diena, tačiau berniukas ir toliau gilinosi į mokslus ir ramiai diena po dienos dėliojo skaičiukus.

Taip ir būtų dėliojęs, jei vieną dieną ne tik jo, bet ir kitas karalystes tikėtai užklupusi Baisi Liga, kuri pakeitė daugelio gyventojų likimus. Daug kam tai buvo bėda, bet tik ne mūsų berniukui. Jis suprato, kad išmušė jo valanda.

Tik išgirdę apie Baisią Ligą karalystės gyventojai nejuokais išsigando: visur ir visi kalbėjo, kad taip, kaip gyveno iki šiol jie daugiau nebegyvens. Tuščios gatvės, kuriose matėsi tik greitosios pagalbos karietos ir policijos prievaizdai buvo kažkas naujo ir nematyto karalystės gyventojams. Iš kitų karalysčių gaunamos žinios buvo labai panašios.

Karalystės Pirmasis Numeris surinko visus protingiausiais save pasivadinusius karalystės gyventojus ir įvardijo juos kaip Ekspertų Tarybą. Jie rinkosi nustatytomis dienomis ir suko galvas, kaip išgelbėti karalystės gyventojus. Panašią išminčių grupę surinko Trečioji Numerė. Prieš tokius išminčių legionus Baisioji Liga neturėjo šansų.

Viskas nebuvo taip paprasta, kaip gerajam užjūrio Dėdei Bilui, kuris visas karalystes jau senokai buvo perspėjęs apie artėjančią nelaimę norėjosi. Jis ir jo pinigų maišai pasišovė gelbėti visų karalysčių gyventojus. Po kurio laiko gyventojai pradėjo suprasti, kad Baisioji Liga iš tiesų nėra tokia baisi. Vis daugiau žmonių karalystėje matė, kad jau ne vienas ir ne du gyventojai persirgo, o tų išminčių žadėtų gausybės numirėlių kaip nebuvo, taip nebuvo. Negana to, iš lūpų į lūpas pradėjo sklisti žinia, kad gydytojai iš kailio neriasi, kad Baisiosios Ligos aukų skaičius būtų kuo didesnis.

Mūsų Duomenų Mokslininkas šioje situacijoje jautėsi lyg žuvis vandenyje: jis galėjo kalbėti ką nori, kur nori ir kiek nori - niekas už jo išsakytus skaičius nereikalavo jokios atsakomybės, nors jie nuo tikrovės skyrėsi daugybę kartų. Laikui bėgant ir vis mažiau karalystės gyventojų tikint Tiesos Už Pinigus Skleidėjų pasakomis apie Baisiąją Ligą, Duomenų Mokslininkas iš kailio nėrėsi, kad ir toliau laikyti baimėje visus karalystės gyventojus. Tik tada jis jautėsi svarbus ir reikalingas.

Atėjus žiemai karalystę apskriejo žinia: atsirado Stebuklingas Marmalas, kuris turėjo išgelbėti visus jos gyventojus. Taip sakė gerasis Dėdė Bilas, tą patį tvirtino ir iš jo saujos mintantys profesoriai, žymiausi kurių buvo Barzdonis, Žvairulevičius, Spatrankūnas, Lakštingalienė ir kiti mažiau matomi. Patiems kvailiausiems karalystės gyventojams kilo daug klausimų, kodėl Stebuklingasis Marmalas buvo sukurtas taip greitai, koks jo ilgalaikis poveikis, ar galima juo gydyti besilaukiančias mamas ir daugybė kitų kvailų klausimų. Tačiau kartu Stebuklingu Marmalu pasipylė pinigų upės, todėl tų kvailelių klausimų negirdėjo nei Tiesos
Skleidėjai už pinigus, nei iš kažkur staiga atsiradę Visažiniai Profesoriai. Tiesa, ne visi jie buvo Baisiosios Ligos specialistai, tačiau tai niekam nerupėjo. Pinigų upės liejosi laisvai. Duomenų Mokslininkas darėsi vis svarbesnis ir svarbesnis, jis nuolat šmėžuodavo Tiesos Už Pinigus Skleidėjų tolvaizdžiuose. Atsirado daugybė nenaudėlių, kurie pavydėjo Duomenų Mokslininkui jo šlovės. Ypač aršiai jį puolė Krizių Valdymo Ekspertas, vieną po kito triuškindamas Duomenų Mokslininko taip sunkiai sugalvotus argumentus. Net jo Nuostabioji Žmona puolė į pagalbą savo vyrui ir laidė tekstines strėles į Krizių Valdymo Eksperto pusę. Tačiau kvailos ir nieko nesuprantančios tamsuomenės puolimas buvo toks stiprus, kad Duomenų Mokslininkas neatlaikė: pavasarį jis paliko Ekspertų Tarybą.

Po kiek laiko atgavęs jėgas šaunusis Duomenų Mokslininkas pakilo į naują kovą su tamsiosiomis jėgomis. Jis vėl atsirado visose Tiesos Už Pinigus Skleidėjų rašytiniuose šaltiniuose ir toliau nenuilstamai žėrė jau ne tik niekada nepasitvirtinančius skaičius, bet ir mokė gydytojus kaip gydyti, o karalystės gyventojus - kaip gyventi. Jis pasijautė toks galingas, kad vieną gražią rudens dieną išmetė viešumon istorinę frazę: „turime riboti negavusių Stebuklingo Marmalo karalystės gyventojų galimybes gyventi normalų gyvenimą”……..

Šioje vietoje pasaka nutrūksta. Bet nepasibaigia. Juk karalystės gyventojai dar nežino, kaip į Duomenų Mokslininko žodžius sureagavo Aklasis Teisingumas, kiek ilgai dar savo pilyje gyveno Mažoji Dulkė, taip ir nesupratusi, kur gi ji pateko, kaip iš situacijos sukosi Trečioji Numerė ir kur dingo Pirmasis Numeris.

PS. visi galimi pasakos personažų sutapimai su realiais veikėjais yra visiškai atsitiktiniai ir nei vieno iš jų kasdieniniame gyvenime nėra. Ir būti negali.