2009 m. Ar Lietuvoje buvo imanoma revoliucija?

Autorius: Dzūkelis Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/10... 2015-10-19 10:38:35, skaitė 2002, komentavo 1

LDiena.lt: šis Revoliucija.org skaitytojo straipsnis puikiai parodo, koks gajus žmonių galvose mitas apie "liaudies maištą - stichišką ir negailestingą". Per visą dokumentuotą istoriją NEBUVO NĖ VIENOS REVOLIUCIJOS (perversmo, pučo), kuris būtų prasidėjęs ir įvykęs "SAVAIME" - stichiškai, vien "liaudies masių nepasitenkinimo" genamas.

KIEKVIENĄ KARTĄ "nepatenkintos liaudies masės" ir jų nepasitenkinimo priežastys - tai tik ĮRANKIS ir PRIEMONĖ tų rankose, kurie tas mases sukoordinuoja ir pasiunčia kovoti už "laisvę - lygybę - brolybę", versti "kruvinų diktatorių", žudyti carų ir kitaip maidaunintis miestų ir kaimų aikštėse.

Todėl iškart reziumuosiu - 2009 metais Lietuvoje "revoliucija" nenutiko todėl, kad JOS IR NETURĖJO BŪTI. O kam buvo reikalingos riaušės ir kas jas organizavo - tai visiškai kitas klausimas.
---

2009 m. sausio 16 d. Vilnius. Skraido akmenys, dūžta langai ir aidi šūviai. Prie Seimo įvykęs taikus mitingas tampa kruvinomis riaušėmis. Liejasi paprastų žmonių kraujas. Tačiau liaudis Seimo nepaima. Per kelias valandas represinės struktūros suskaido riaušininkus ir riaušes Vilniuje baigiasi. Ar tie paprasti žmones kraują liejo veltui? Ne. Per kelias paskutines sausio savaites protestai sudrebina visą Lietuvą. Tačiau viskas tuo ir baigiasi. Kodėl?

Kodėl viskas baigėsi? Kodėl puikiai prasidėjęs liaudies maištas taip greitai liovėsi? Tokie ir panašūs klausimai sukasi mano ir kitų žmonių galvose, kai galvoju apie 2009 m. įvykius. Kad išsiaiškintume, kodėl viskas liovėsi, turime trumpam grįžti į 2009-ų pradžią.

Kodel viskas prasidėjo? Pirmiausia, tai dėl dirbančiajai visuomenei žalingų, netgi nusikalstamų tuometinės Kubiliaus vyriausybės sprendimų. Geriausiai žinoma – tai naktinė mokesčiu reforma, dėl kurios labiausiai nukentėjo paprasti darbo žmones. Antra –  tai pasulinė ekonomikos krizė. Apie ją plačiau nepasakosiu, jūs ir taip ją pamenat. O trečia – tai visu ankščiau suminetų įvykiu sukeltas domino efektas. Atėjo krizė, valdžiažmogiai priėmė nesamoningus sprendimus, įmonės masiškai bankrutavo ir daugybė žmonių liko be darbo.

Kaip viskas prasidėjo? O prasidėjo sausio 16 d. Vilniuje. Riaušemis. Iš pradžių profsąjungos suorganizavo mitinga prieš antisocialinę Kubiliaus vyriausybės politiką. Trumpai tariant, prasidėjo viskas kaip paprastas mitingas. Tačiau minioms būriuojantis prie Seimo, ėmė jungtis įvairūs žmonės, politines ir kt. organizacijos. Daliai mitingo dalyvių kartu su oficiozinių profsąjungų vadukais pajudėjus link Vyriausybės pastato, kiti liko prie Seimo: mitinguotojai pasidalino į dvi dalis. Anot sisteminės žiniasklaidos, likusieji prie Seimo ir sukėlė vadinamąsias sausio 16-os riaušes.

Tačiau ar tikrai? Teko girdėti pasakojimų, kad į minią buvo atsiusta provokatorių. Jie ir sukėlė riaušes. Yra kalbų, kad tuo metu kitoje gatvės puseje vyko apiplėšimas, kuriam pridengti ir buvo pradėtos riaušės…

Bet grįžkime prie reikalo. Viskas prasidėjo apie pietus. Iš pradžių nežinia iš kur į Seimo langus ėmė skristi akmenys. O po to ir kiaušiniai. Skydais, „bananais“ ir ašarinėmis dujomis ginkluotas „Aras“ reagavo greitai. Minios šturmas buvo atmuštas guminėmis kulkomis ir dūminėmis granatomis. Aras šaudė į protestuotojus, o žmonės gynėsi akmenimis. Iki 16h minia buvo nustumta nuo Seimo ir ,,susmulkinta“ į mažesnius būrelius.

Kokie gi buvo tų riaušių rezultatai? Pirmiausia, tai buvo sužeisti 38 žmonės (34 protestuotojai ir 4 pareigūnai); išdaužyti seimo langai. Bet svarbiausia, kad liaudis pakilo į kova. Nors ir trumpam…

Po riaušių kilo kitų gaivališkų protestų banga visuose didžiuosiuose šalies miestuose. Pradedant Klaipėda ir baigiant Alytumi. Pavyzdžiui, Šiauliuse į protestą susirinko per 2000 žmoniu. Daugiausiai turgaus prekeiviai; o Alytuje apie pusė tukstančio žmonių šturmavo savyvaldybės tarybos pastatą, kur reikalavo susitikti su tuomečiu meru. Tačiau nieko nepešė. Tai įvyko sausio pabaigoje, o po to viskas baigėsi…

Tai buvo pats didžiausias Lietuvos darbo žmonių pakilimas XXI amžiuje. Bet revoliucija jis netapo. Kodėl? Šis klausimas privertė mane susimąstyti ir parašyti šį straipsnį.

Ar mūsų tauta gali apginti save, ar negali? Ar revoliucija Lietuvoje ĮMANOMA?

Tai nebuvo masinis reiškinys. Jei tarp skaitytojų yra tų, kurie pamena 1989-92m. kontrrevoliuciją, sukeltą Gorbačiovo ,,Perestroikos“, prisiminsite Baltijos kelią, demonstraciją Vingio parke, mitingą prie Mickevičiaus paminklo ir panašius susirinkimus. Tai buvo šimtatukstantinės demonstracijos. O čia – tik pora tukstančių žmonių.

Viena svarbiausių priežasčių, mano nuomone, buvo tai, kad nebuvo jokios stiprios organizacijos/partijos, kuri būtų sugebėjusi tuo pasinaudoti. Nei centre (Vilniuje) ,nei provincijoje. Nei iš kaires, nei iš dešinės. Kad tokių organizacijų buvo, tai faktas. Tačiau jos buvo ir per silpnos, ir per mažos.

Kita priežastis – tai emigracija. Nemaža dalis jaunų ir išsilavinusių žmonių paprasčiausiai pabėgo. Dėl šitokio žmonių nutekėjimo ypatingai sunku susidaryti tikrai kritinei masei nepatenkintųjų.

Be to, dauguma skaitytojų tikriausiai pirimenate vadinamąjį pedofilijos skandalą su Kedžiu, Stankunaite ir Ūsu. Pasak  kai kurių versijų, tai galėjo būti specialiai sukurtas skandalas. Taip Kedys esą norėjęs atkeršyti savo buvusiai žmonai.

Galbūt šis skandalas buvo sukurptas tam, kad suskaldytų paprastus darbo žmones. Paaiškinsiu plačiau: kad revoliucija įvyktų, žmonės turi buti vieningi, revoliucionieriai turi būti organizuoti ir aktyvūs. O revoliciją sukelia žmonių nepasitenkinimas. Tad mūsų ponams prireikė kažkap nukreipti žmonių nepasitenkinimą nepavojinga linkme. Jie ir surado – sukurė pedofilijos skandalą. Kada jis prasidėjo 2009 metų pražioje, kaip ir visi tie mitingai. O po tų lemtingųjų šūvių (kuriuos, anot kai kurių versijų, galbūt paleido visai ne Kedys), Lietuva suskilo į dvi dalis. Vieni – už Kedį, kiti – prieš. Planas pavyko, liaudis buvo suskaldyta.

Veliau kai kurie politikieriai tuo pasinaudojo, keldami savo ritingus. Geriausis šito cinizmo pavyzdys – mūsų dabartinė prezidentė D. Grybauskaitė.

Pagaliau, reikia pripažinti, kad nebuvo pačio svarbiausio faktoriaus: tarptautinio masto sistemos krizės, kuri būtų galėjusi iššaukti masinį pasipriešinimą didžiosiose Europos šalyse, nes Lietuvoje, kaip atskiroje vietovėje, be tinkamų tarptautinių sąlygų, tikrai radikalios permainos – neįmanomos.

Manau, tai pagrindinės priežastys, kurios neleido įvykti revoliucijai ar bent didesniam liaudies sujūdimui Lietuvoje. Ir jeigu ne tai, kas žino, į ką viskas būtų galėję peraugti… Tada ir artimiausiu metu revoliuciniams pokyčiams Lietuvoje tiesiog nėra objektyvių sąlygų, ką parodė ir 2009 m. patyrimas, bet tai dar nereiškia, kad ji neįmanoma apskritai, nes tos pačios sąlygos vis keičiasi.

Vis dėlto, istorijos ratas sukasi ir nežinia, kas dar laukia po 10-15 metų; turėdami omeny, kad pasaulio ekonominės ir geopolitinės problemos niekur nebėga, o tiktai aštrėja, galime tikėtis didelių sujudimų ir kovų.

– Dzūkelis