Draugas!

Autorius: Maksimas Gorkis Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/10... 2015-10-19 10:42:43, skaitė 2606, komentavo 1

DRAUGAS!

I

Tame mieste viskas buvo keista, viskas nesuprantama. Daugybė bažnyčių kėlė į dangų margus, ryškius savo bokštus, bet fabrikų sienos ir kaminai buvo aukštesni už varpines, ir šventovės, kurias slopino sunkūs prekybinių pastatų fasadai, darėsi nepastebimos negyvuose mūrinių sienų tinkluose kaip įmantrios gėlės griuvėsių dulkėse ir šiukšlėse. Ir kai bažnyčių varpai šaukdavo melstis, – variniai jų šauksmai, šliauždami stogų skarda, nusilpę dingdavo ankštuose plyšiuose tarp namų.

Namai buvo dideli ir dažnai gražūs, žmonės bjaurūs  ir visada menki, nuo ryto iki nakties jie skubiai lyg pilkos pelės šmirinėdavo siauromis, kreivomis miesto gatvėmis ir godžiomis akimis ieškodavo vieni – duonos, kiti – pramogų, treti, – stovėdami kryžgatviuose, priešiškai ir akylai sekdavo, kad silpnieji nuolankiai klausytų stipriųjų. Stipriaisiais buvo vadinami turtingieji, visi tikėjo, kad vien pinigai duoda žmogui valdžią ir laisvę. Visi troško valdžios, nes visi buvo vergai, turtuolių prabanga žadindavo beturčių pavydą ir neapykantą, niekas nežinojo gražesnės muzikos kaip aukso skambesys, ir todėl kiekvienas buvo kitam priešas, o visus valdė žiaurumas.

Viršum miesto kai kada spindėdavo saulė, bet gyvenimas visuomet būdavo tamsus, ir žmonės – kaip šešėliai. Naktį jie uždegdavo daug linksmų žiburių, bet tuomet į gatves išeidavo alkanos moterys pardavinėti savo glamonių, iš visur trenkdavo į šnerves riebūs įvairaus maisto kvapai, ir visur tyliai ir godžiai blizgėdavo piktos alkanųjų akys, o viršum miesto tykiai sklisdavo slopi nelaimės aimana, ir nelaimė neturėjo jėgų garsiau sušukti apie save.

Visi gyveno nuobodžiai ir nerimaudami, visi buvo priešai ir kalti, tik retai kurie jautėsi teisūs, bet jie buvo šiurkštūs kaip gyvuliai, – jie patys buvo žiaurieji…

Visi norėjo gyventi, ir niekas nemokėjo, niekas negalėjo  laisvai žengti savo troškimų keliais, ir kiekvienas žingsnis į ateitį nejučiom priversdavo atsigręžti į dabartį, o ši valdingomis ir stipriomis godžios pabaisos rankomis sustabdydavo žmogų jo kelyje ir pasmaugdavo savo lipniame glėbyje.

Nuliūdęs ir nuovokos netekęs žmogus bejėgiškai sustodavo prieš bjauriai iškraipytą gyvenimo veidą. Tūkstančiais beviltiškai sielvartingų akių jisai žvelgdavo jam į širdį ir kažko prašydavo, – ir tuomet nykdavo sieloje šviesūs ateities paveikslai, ir žmogaus bejėgiškumo aimana skęsdavo nedarniame gyvenimo nukamuotų, nelaimingų, apgailėtinų žmonių klyksmų ir dejonių chore.

Visuomet būdavo nuobodu, visuomet neramu, kai kada baisu, o aplink žmones, atspindėdamas gyvus saulės spindulius, niūksojo nejudėdamas, tartum kalėjimas, tas niūrus, tamsus miestas, šlykščiai taisyklingos akmenų krūvos, prarijusios šventoves.

Ir gyvenimo muziką nustelbė skausmo ir apmaudo klyksmai, tylus paslėptos neapykantos šnibždesys, rūstus žiaurumo lojimas, geidulingas smurto spiegimas…

II

Niūriame vargo ir nelaimių chaose, mėšlungiškose gobšumo ir skurdo grumtynėse, apgailėtinos savimeilės dumblyne, namų rūsiuose, kur gyveno varguomenė, kūrusi miesto turtus, nepastebimi vaikščiojo vieniši svajotojai, kupini tikėjimo žmogumi, visiems svetimi ir tolimi, vaikščiojo pasipiktinimo skelbėjai, tolimos teisybės ugnies maištingos kibirkštys. Jie slapčia nešė į rūsius mažutes visuomet vaisingas paprasto ir didžio mokslo sėklas ir čia rūsčiai, šaltai blizgančiomis akimis, čia švelniai ir meilingai sėjo tą aiškią, deginančią tiesą tamsiose žmonių-vergų širdyse, žmonių, kuriuos godžiųjų galia, žiauriųjų valia pavertė aklais ir nebyliais pelno įrankiais.

Ir šitie tamsūs, užguiti žmonės nepasitikėdami klausėsi naujų žodžių muzikos, – muzikos, kurios neaiškiai ir seniai laukė didelė jų širdis, pamažu kėlė savo galvas, traukydami klastingo melo kilpas, kuriuo buvo apnarplioję juos valdingi ir gobšūs smurtininkai.

Į jų gyveimą, sklidiną neaiškaus, nuslopinto pykčio, į širdis, užnuodytas daugelio nuoskaudų, į sąmonę, užterštą margu stipriųjų išminties melu, – į tą sunkų, liūdną gyvenimą, prisigėrusį pažeminimų kartėlio, buvo mestas paprastas, šviesus žodis:

– Draugas!

Jis nebuvo jiems naujas, jie buvo girdėję jį ir patys tarę, iki tol jisai buvo toks pat tuščias ir bereikšmis garsas, kaip ir visi žinomi, nuvalkioti žodžiai, kuriuos gali užmiršti ir – nieko neprarasi.

Bet dabar jis, aiškus ir tvirtas, skambėjo kaip kitoks garsas, jame dainavo kita siela, jis buvo kažkoks kietas, žėrintis ir daugiašonis lyg deimantas. Jie priėmė jį ir ėmė tarti atsargiai, taupiai, švelniai  sūpuodami jį savo širdyje, kaip motina kad sūpuoja lopšyje naujagimį, grožėdamasi juo.

Ir juo giliau žvelgė į šviesią žodžio sielą, juo jis atrodė jiems šviesesnis, reikšmingesnis ir ryškesnis.

– Draugas! – sakydavo jie.

Ir jautė, jog tasai žodis atėjo suvienyti viso pasaulio, atėjo iškelti visus jo žmones į laisvės aukštumas ir susieti juos naujais saitais, stipriais vienas kito gerbimo, žmogaus laisvės gerbimo saitais, atėjo žmogaus laisvės dėlei.

Kai tas žodis įaugo į vergų širdis, – jie liovėsi buvę vergais ir vieną kartą ištarė miestui ir visoms jo jėgoms didįjį žmogišką žodį:

– Nenoriu!

Tuomet sustojo gyvenimas, nes tai jie buvo jėga, duodanti jam judėjimą, jie ir niekas kitas. Nustojo tekėjęs vanduo, užgeso žiburiai, miestas nugrimzdo tamsoje, ir stiprieji pasidarė kaip vaikai.

Baimė suėmė smurtininkų širdis, ir, dusdami savo išmatų tvaike, jie užgniaužė pyktį maištininkams, nesusivokdami ir apimti siaubo dėl jų jėgos.

Bado šmėkla atsistojo prieš juos ir jų vaikai graudžiai verkė tamsybėje.

Namai ir šventovės, paskendę tamsoje, susiliejo į bedvasį akmens ir geležies chaosą, lemtinga tyla užtvindė gatves negyva savo drėgme, sustojo gyvenimas, nes jį kurianti jėga susiprato, ir vergas-žmogus rado magišką, nenugalimą žodį savo valiai išreikšti, išsivadavo iš priespaudos ir savo akimis išvydo savo paties galą – kūrėjo galią.

Dienos buvo liūdesio dienos stipriesiems, tiems, kurie tarėsi esą gyvenimo valdovai, naktys – kiekviena atrodė tarsi tūkstantis naktų, tokia tiršta buvo tamsa, kaip šykščiai ir baikščiai spinksėjo skurdūs žiburiai negyvame miste, ir tuomet jis, šimtmečius kurtas, pabaisa, mitusi žmonių krauju, iškilo prieš juos visa savo šlykščia menkyste, kaip apgailėtina krūva medžių ir akmenų. Šaltai ir niūriai žvelgė į gatves akli namų langai, o gatvėmis žvaliai vaikščiojo tikrieji gyvenimo šeimininkai. Jie taip pat buvo alkani, alkanesni už kitus, bet tas jiems buvo pažįstama, ir jų kūno kančios nebuvo tokios aštrios, kaip gyvenimo šeimininkų negesino jų sielų ugnies. Jie degė savo jėgos supratimu, pergalės nuojauta švytėjo jų akys.

Jie vaikščiojo miesto, niūraus ir ankšto savo kalėjimo, gatvėmis, kur juos drabstė panieka, kur tvindė jų širdis nuoskaudomis, ir matė didžią savo darbo reikšmę, ir tai kėlė juos į tokias aukštybes, kad jie suprato šventą teisę būti gyvenimo šeimininkais, jo įstatymų leidėjais ir jo kūrėjais. Ir tuomet dar galingiau, akinamai ryškiai iškilo prieš jų akis gaivinantis, vienijantis žodis:

– Draugas!

Tarp melagingų dabarties žodžių jis skambėjo kaip džiugi žinia apie ateitį, apie naują gyvenimą, kuris visiems lygiai atsiveria prieš akis – toli ar arti? Jie jautė, kad tai nuo jų priklauso, jie artėja į laisvę ir jie patys atitolina jos atėjimą.

III

Prostitutė, dar vakar pusalkanis gyvis, purvinoje gatvėje liūdnai laukusi, kol kas nors prieis prie jos ir už smulkią monetą šiurkščiai pirks prievarta teikiamus glamonėjimus, – ir prostitutė, girdėdama tą  žodį, tačiau, droviai šypsodamasi, pati jo pakartoti nedrįso. Prie jos priėjo žmogus, kokių iki tos dienos ji nebuvo sutikusi, jis uždėjo jai ant peties ranką ir tarė artimo žmogaus kalba:

– Drauge!

Ir jinai juokėsi tyliai ir droviai, kad nepravirktų iš džiaugsmo, kurį pirmą kartą patyrė apspjaudyta širdis. Jos akyse, kurios dar vakar įžūliai žvelgė į pasaulį beprasmišku alkano gyvulio žvilgsniu, blizgėjo pirmutinio tyro džiaugsmo ašaros. Tas džiaugsmas, paniekintiesiems įsijungus į didžiulę viso pasaulio dirbančiųjų šeimą, švytėjo visose miesto gatvėse, ir blausios jo namų akys stebėjo jį vis pikčiau ir šalčiau.

Elgeta, kuriam vakar, kad atsikratytų juo, metė niekingą kapeiką, sočiųjų užuojautos kainą, – jis taip pat girdėjo tą žodį, ir jis buvo jam pirmoji išmalda, nuo kurios dėkingai suvirpėjo skurdo išgraužta, nelaiminga širdis.

Vežikas, juokingas vaikinas, kuriam keleiviai niuktelėdavo per sprandą, kad tuos niuksus jis perduotų alkanam, pailsusiam savo arkliui, – tas daug kartų muštas žmogus, atbukęs nuo ratų dardėjimo grindinio akmenimis, ir jis, plačiai šypsodamasis, tarė praeiviui:

– Gal pavežėti, draugas?

Pasakė ir išsigando. Suėmė vadžias, pasiruošęs greitai važiuoti, ir žiūrėjo į praeivį, nemokėdamas nuvyti džiugios šypsenos nuo plataus, raudono savo veido.

Praivis pažvelgė geromis akimis ir atsakė, linktelėjęs galvą:

– Ačiū, draugas! Pareisiu, netoli.

– Ak, kd tave kur! – entuziastiškai suriko vežikas, subrazdėjo ant pasostės, plačiai ir džiaugsmingai mirkčiodamas, ir kažkur nudardėjo šūkaudamas.

Žmonės vaikščiojo šaligatviais glaudžiomis grupėmis, ir kaip kibirkštis jų tarpe vis dažniau plykstelėdavo didingas žodis, pašauktas suvienyti pasaulį:

– Draugas!

Policininkas, ūsuotas, orus ir paniuręs, priėjo prie minios, susispietusios gatvės kame aplink senioką oratorių, ir, paklausęs jo kalbos, neskubėdamas pratarė:

– Burtis neleidžiama… išsiskirstykite, ponai…

Ir, sekundę patylėjęs, nudelbė akis žemyn ir toliau pridūrė:

– Draugai…

Veiduose tų, kurie išnešiojo tą žodį savo širdyse, įdėjo į jį kūną ir kraują ir varinį, skardų kvietimo vienytis skambesį, – jų veiduose švytėjo išdidus jaunų kūrėjų jausmas, ir buvo aišku, kad ši jėga, kurią jie taip dosniai deda į tą gyvą žodį, – nesunaikinama, neišsenkama.

Jau kažkur būrėsi prieš juos pilkos, aklos minios ginkluotų žmonių ir be garso rikiavosi lygiomis gretomis, – tai smurtininkų pyktis ruošėsi atmušti teisingumo bangą.

O ankštose, siaurose didžiulio miesto gatvėse, tarp jo šaltų bežadžių sienų, kurias pastatė nežinomų statytojų rankos, vis augo ir brendo didis žmonių tikėjimas brolybe visų su visais.

– Draugas!

Čia vienur, čia kitur tvikstelėdavo žiburėlis, pašauktas įsiplieksti liepsna, kuri apglėbs visą žemę skaidriu visų  jos žmonių giminystės jausmu. Apglėbs visą žemę ir sudegins, ir pavers pelenais pyktį, neapykantą ir žiaurumą, kurie mus žalojo, apglėbs visas širdis ir sulies jas į vieną pasaulio širdį, – į teisingųjų, tauriųjų žmonių širdį, į neišardomą, vieningą laisvų darbininkų šeimą.

Negyvo, vergų pastatyto miesto gatvėse, – gatvėse miesto, kuriame viešpatavo žiaurumas, augo ir stiprėjo tikėjimas žmogumi, jo pergale prieš save ir prieš pasaulio blogį.

Ir neramaus, liūdno gyvenimo neaiškiame chaose kaip skaisti, linksma žvaigždė, kaip kelrodis švyturys į ateitį spindėjo paprastas, talpus lyg širdis, žodis:

– Draugas!

---
Raštai, 4 t., Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. 359-365 psl.