Leiskite išeiti - Europa sprogs iš vidaus
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/leiskit-ise... 2015-11-18 10:52:28, skaitė 2687, komentavo 1
Pastaraisiais metais iškart dviejose pasiturinčiose šalyse, Anglijoje ir Ispanijoje įvyko balsavimai, kuriuos surengė savo regionų – Škotijos ir Katalonijos – nepriklausomybės šalininkai. Tačiau be jų Vakarų Europoje galima priskaičiuoti dar dešimtį laisvę mylinčių teritorijų, apie kurias kalbama gerokai rečiau. Tie regionai skiriasi ir savo reikšme šalims, kurioms priklauso, ir savo reikalavimų pobūdžiu, ir savo kovos už laisvę trukme. Panagrinėkime detaliau tuos neramius Europos taškus.
FLANDRIJA
Po II Pasaulinio karo Belgija buvo faktiškai federalizuota ir padalinta į tris autonominius regionus – Flandriją, Valoniją ir Briuselį. Flandriją sudaro penkios provincijos, tai pati šiauriausia Belgijos dalis ir ekonomiškai galingiausias šalies regionas. Jame vyrauja olandiškai kalbantys gyventojai (beveik 5 milijonai žmonių), daugiau kaip pusė Belgijos BNP formuojamas būtent čionai. Flamandų separatizmas turi ekonominį ir kalbinį pobūdį – Flandrijos gyventojai atsisako subsidijuoti Valoniją (prancūziškai kalbantis regionas), o taip pat kategoriškai nusistatę prieš prancūzų kalbos ekspansiją savo regione.
Separatistinių nuotaikų variklis Belgijoje – tai flamandų nacionalistai ir konservatoriai – partijos „Naujosios Flamandijos aljansas“ (NFA) ir „Flamandų interesai“. Jos turi jau apie 30% balsų Belgijos parlamente ir užima 1 vietą Europarlamente. 2010 metais pasižymėjo užsitęsusia politine krize, kuri kilo, kai po rinkimų daugumą parlamente gavo NFA, pasisakanti už Flandrijos atsiskyrimą.
BRETANĖ
Masinė Bretanės autonomijos šalininkų demonstracija įvyko Nanto mieste 2014 balandį. Organizatorių vertinimu, mitine dalyvavo iki 15 000 žmonių. Separatizmas regione klesti nuo XX amžiaus vidurio, kai buvo įkurtas Bretanės išsivadavimo frontas“. 1971 metais atsirado taip vadinama Bretanės revoliucinė armija, pasisakanti už visišką regiono nepriklausomybę. Kaip ir visos panašios to laikmečio separatistų organizacijos, bretonų radikalai mėgino pasiekti savo tikslus jėgos metodais, tradiciniais tokioms organizacijoms kaip IRA ir ETA. Šiuo metu radikali bretonų veikla susivedė praktiškai į nulį.
BASKŲ ŠALIS
Žymusis Pikaso paveikslas „Gernika“ pašvęstas baskų tautos tragedijai. To paties pavadinimo miestas, kuriame buvo paskelbta apie baskų valstybės sukūrimą, buvo beveik visiškai sugriautas per vokiečių aviacijos bombardavimą Ispanijos pilietinio karo metu.
Baskų šalis – tai regionas Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietuose. Baskai tradiciškai dalina ją į dvi dalis – Iparralde (Šiaurės šalis Prancūzijoje) ir Hegoalde (Pietų šalis Ispanijoje). Nuo XIII amžiaus baskai turėjo ypatingas, panašias į katalonų, teises ispanų karalystėje. Tačiau XIX amžiuje Ispanijoje ėmė dominuoti centralizavimo tendencijos, dėl ko baskų teisės buvo susiaurintos. Baskai sugebėjo gauti nepriklausomybę 1936 metų spalį, tačiau po pusmečio valstybę likvidavo Franko režimas.
Siekis gauti nepriklausomybę 1959 metais išsiplėtojo į radikalios baskų separatistinės organizacijos RTA įkūrimą. Organizacija iki pat 2011 metų naudojo ne tik politinius, bet ir teroristinius kovos už nepriklausomybę metodus. 2011 metais RTA pareiškė atsisakanti ginkluotos kovos, o jos ne tokie radikalūs pasekėjai įkūrė koaliciją „Amajuras“, kuri sėkmingai paėmė per rinkimus pusantros dešimties vietų Ispanijos parlamente ir toliau pasisako už regiono nepriklausomybę.
KATALONIJA
Dar vienas probleminis Ispanijos regionas – tai Katalonija, kur separatistinės nuotaikos yra tradiciškai labai populiarios. Katalonai savo pokalbiuose apie nepriklausomybę apeliuoja į istoriją (regionas buvo ilgiau nepriklausomas, nei priklausė Ispanijai), kultūrinius skirtumus (katalonų kalba smarkia skiriasi nuo ispanų) ir, pagaliau, į ekonomiką (vietinių gyventojų nuomone, būtent Katalonijos sąskaita maitinasi visos likusios Ispanijos sritys).
Katalonija turi autonominį statusą, kurį gavo 1979 metais, o 2006 metais šis statusas buvo išplėstas, regionas gavo didesnį finansinį savarankiškumą.
Naujausių rinkimą į Katalonijos parlamentą, įvykusių 2015 rugsėjo 28 dieną metu absoliučią daugumą gavo atsiskyrimo nuo Ispanijos šalininkai – koalicija Junts per Si (Drauge už nepriklausomybę).
KORSIKA
Nežiūrint į tai, kad pagal prancūzų įstatymus visi Prancūzijos piliečiai laikomi prancūzais, Korsikos gyventojai yra linkę save laikyti „korsikiečių tauta“. Istoriškai korsikiečiai vienokiu ar kitokiu laipsniu kovoja už savo nepriklausomybę jau daugiau kaip 300 metų, tačiau separatistinės nuotaikos tapo organizuotos po I Pasaulinio karo. 1979 metais buvo įkurtas „Korsikos nacionalinio išsivadavimo frontas“ (FLNC), kurio pagrindinis reikalavimas buvo išplėsti salos autonomiją ir ypatingą statusą. Tai teroristinė organizacija, kuri prisiėmė atsakomybę už visą eilę stambių teroro aktų Prancūzijoje, kurių aukomis tapo šimtai žmonių.
2014 FLNC paskelbė, kad nutarė nutraukti ginkluotą kovą ir nukreipti savo pastangas į politiką. 2003 metais Korsikoje įvyko referendumas, kuriame daugiau kaip 57% vietinių gyventojų nubalsavo prieš Paryžiaus pasiūlytą administracinę reformą, mažinančią salos autonomiją. Tačiau klausimas dėl atsiskyrimo nuo Prancūzijos taip ir nebuvo įtrauktas. Pagal 2014 metų apklausą, už atsiskyrimą pasisako ne daugiau kaip 15% korsikiečių.
SARDINIJA
Šalia Korsikos yra Sardinijos sala, priklausanti Italijai. Sala turi plačią autonomiją tiek administracinėje, tiek finansinėje sferoje, tačiau separatizmo esama ir čia. 2012 metų apklausa byloja, kad už atsiskyrimą nuo Italijos nubalsuotų apie 40% gyventojų. Be to, saloje vis didesnę įtaką turi grupė aktyvistų, pasisakančių už salos perpardavimą Šveicarijai. 2014 metais italų žiniasklaida išplatino informaciją apie pasirengimą surengti saloje internetinį referendumą dėl atsiskyrimo nuo Italijos.
ŠIAURĖS AIRIJA (OLSTERIS)
Separatizmas šiaurės Airijoje – tai ilgamečio etninio konflikto tarp britų valdžios ir airių nacional-respublikonų atgarsis. Prasidėjo kova Velykų sukilimu 1916 metais Dubline, kai buvo paskelbta Airijos respublika. Kelis dešimtmečius konfliktai tarp britų ir airių nacionalistų turėjo lokalinį pobūdį, kol 1972 metais Airių respublikos armija (IRA) nesurengė serijos teroro aktų Belfaste. Teroro aktų serija tęsėsi iki pat 2000 metų ir privertė britų vyriausybę padaryti nuolaidų.
1998 metais, kad būtų nutrauktas kraujo praliejimas, tarp britų ir airių vyriausybių buvo pasirašytas Belfasto susitarimas, atkūręs Šiaurės Airijos asamblėją, už kurią referendume nubalsavo 71% regiono gyventojų. Dabar Asamblėja turi plačius įstatymo leidimo ir administracinius įgaliojimus.
2010 metų balandžio 12 dieną Šiaurės Airija galutinai gavo autonominį statusą: nuosavą policijos tarnybą ir teisminę sistemą, o ateityje tai, airių separatistinių judėjimų lyderių nuomone, pagelbės Šiaurės Airijai atgauti visišką nepriklausomybę.
ŠKOTIJA
Škotijos nepriklausomybės idėja gyvuoja pakankamai ilgai ir skleidžiama pakankamai atkakliai, tačiau išimtinai taikiais politiniais metodais. Kaip liudija gausios apklausos, už Škotijos išėjimą iš Didžiosios Britanijos sudėties pasisako nuo 32 iki 38 procentų gyventojų. Pagrindiniai škotų motyvai tapti nepriklausomais: noras patiems kontroliuoti naftos telkinius savo pakrantės zonoje ir prieštaravimai su britų vyriausybe kai kuriais kariniais klausimais, tame tarpe, dėl narystės NATO.
Už atsiskyrimą pasisako iškart kelios stambios politinės organizacijos – Škotijos nacionalinė partija, Škotijos žaliųjų partija, Škotijos socialistų partija ir Solidarumas – Škotijos socialistinis judėjimas.
Visai netoli nepriklausomybės Škotija buvo atsidūrusi 2014 rugsėjo 18 dieną, kai įvyko referendumas, kurio metu beveik 45% gyventojų nubalsavo už nepriklausomą Škotijos valstybę. To, visgi, neužteko, kad būtų paleistas atsiskyrimo procesas, reikėjo surinkti daugiau kaip 50% balsų. Ir vis dėlto tai nesustabdė nepriklausomybės šalininkų iš buvusių ir dabartinių politikų tarpo, kurie pareiškė apie kito referendumo perspektyvą.
VENECIJA
Venecija priklauso Italijai nuo 1866 metų. 2014 metais regione buvo surengtas visuotinis internetinis referendumas, kuriame beveik 90% venecijiečių pasisakė už atsiskyrimą nuo Italijos. Pagrindinė priežastis – sunki mokesčių Romai našta. Sostinė, šiaurinių regionų sąskaita, bando kompensuoti užsitęsusios krizės pasekmes ir paremti pietinius regionus. Nežiūrint į tai, kad referendumas neturėjo juridinės galios, partija „Venecijos nepriklausomybė“ pareiškė, kad sieks surengti tikrą referendumą dėl nepriklausomos valstybės, į kurią be Venecijos įeis dar ir tokie miestai kaip Verona, Paduja ir Vičensė.
PIETŲ TIROLIS (BOLCANAS)
1972 metais ši turtinga vokiškai kalbanti Italijos teritorija gavo autonomijos statusą su teise savarankiškai spręsti daugumą administracinių klausimų regioniniame lygmenyje. Nuo 2001 metų Pietų Tirolyje veikia nuosavas parlamentas ir dirba savas prezidentas. 2008 metais 130-ies gyvenamų vietovių gyventojai pareiškė norą prisijungti prie Austrijos.
Kaip liudija naujausios apklausos, daugiau kaip pusė vokiškai kalbančių gyventojų laiko Italiją okupante, o taip pat reiškia nepasitenkinimą nuolatiniu mokesčių didėjimu. Iškart kelios dešiniosios politinės partijos pasisako už Pietų Tirolio nepriklausomybę, tame tarpe Europos laisvasis aljansas.
VELSAS
Kova už Velso nepriklausomybę prasidėjo XX amžiaus viduryje, kai britų vyriausybė ėmė aktyviai decentralizuoti valdžią šiame regione. 1978 metais, aktyviai bendradarbiaujant Velso liberalams ir leiboristams, buvo patvirtintas aktas dėl Velso parlamento likvidavimo, kas privertė nacionalistines ir kairiųjų centristų politines organizacijas pasisakyti už Velso nepriklausomybę.
Devinto dešimtmečio pradžioje kairiųjų radikalų grupuotė „Valų armija už darbininkišką respubliką“ surengė kelis sprogimus kariniuose objektuose, vyriausybiniuose pastatuose, konservatorių partijos ofisuose, o taip pat padeginėjo britų namus. Apskritai radikalus judėjimas Velse nėra toks aktyvus, kaip kitose Europos šalyse, dauguma separatistų linkę siekti nepriklausomybės politiniais metodais.
1997 metais referendume buvo priimtas sprendimas dėl Velso parlamento atkūrimo. Jis gavo teisę keisti britų įstatyminius aktus. Per kelis sekančius metus Velsas iškovojo dar didesnę autonomiją, valų kalba buvo pripažinta antra valstybine.
2013 metais Velso ministras pirmininkas Karvinas Džonsas oficialiai pareiškė apie Velso Kunigaikštystės siekį gauti nepriklausomą policiją ir teisėtvarką iki 2021 metų ir tai, be abejo, bus dar vienas žingsnis link visiškos nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos.
SERBŲ RESPUBLIKA
Serbų respublika įėjo į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį 1995 metais, pasibaigus kruvinam Bosnijos karui, tačiau Bosnijos serbai, gyvenantys šioje autonomijoje, iki šiol siekia visiškos nepriklausomybės nuo Sarajevo.
2013 metais Serbų respublikos prezidentas Miloradas Dodikas pareiškė įsitikinimą, kad Bosnijos serbų respublika vieną kartą sukaups jėgas ir per referendumą nubalsuos už savo nepriklausomybę.
2015 birželį Serbų respublikos deputatai priėmė sprendimą apie visuotinį referendumą dėl Bosnijos teismų ir prokuratūros sprendimų nepripažinimo, kas iš esmės reiškia referendumą dėl nepriklausomybės. Balsavimas numatytas rudeniui.