Ar Vakarai tikrai pasirengę sumokėti savo kainą už pergalę prieš Putiną?

Autorius: Ekspertai.eu Šaltinis: https://ekspertai.eu/ar-vakara... 2022-07-04 21:15:00, skaitė 315, komentavo 2

Ar Vakarai tikrai pasirengę sumokėti savo kainą už pergalę prieš Putiną?

Kad Ukraina nugalėtų Rusiją, Vakarų valstybės dar turi atsakyti sau į skaudžius klausimus.

Vienu metu mūsų ekspertai tiki, kad Ukraina laimės. Kitą akimirką esame įspėjami, kad laimi Rusija. Bet ką reiškia „pergalė“? Ir ar Vakarai tikrai pasirengę už ją mokėti reikiamą kainą?

Kaip atrodo pergalė?

Jei Rusijos pajėgos užims visą Donbasą ir „Krymo koridorių“, Vladimiras Putinas bus labai patenkintas. Tai daugiau nei pakankamai, kad jis paskelbtų apie savo pergalę. Juk Putinas dažnai taiko „atsigręžimo“ strategiją, t. y. daro viską, ką gali pasiekti šiuo metu, o tada pristato pasiekimus kaip tai, ko visada norėjo pasiekti. Putinas paims viską, ką tik galės, bet kol kas dar nežino, kas tai galiausiai bus.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis gali pasakyti G7 lyderiams, kad Ukraina „derėsis tik iš jėgos pozicijų“, ir kad jis siekia iki žiemos išlaisvinti visą šalį. Tačiau tikimybė, kad šiemet ukrainiečiams pavyks išstumti Rusiją iš Donbaso (o ką jau kalbėti apie prie Rusijos prijungtą Krymą) yra itin maža.
Didesnis geresnių ginklų kiekis padeda Ukrainai, bet Rusija vis dar turi daug didesnių atsargų ir strateginį gylį. Jei Kijevas staiga laimėtų, tai atsitiktų tik dėl to, kad Maskva nuspręstų sumažinti savo nuostolius, nematydama jokios naudos iš konflikto tęsimo, o ne dėl to, kad sunkiai nukentėtų mūšio lauke.
Ar tuomet ukrainiečiams nereikės eiti į kompromisus, galbūt iškeičiant Krymą į Donbasą, kaip jau pasiūlė Henris Kisindžeris (Henry Kissinger)? Šiame etape jie atmeta bet kokius tokius sandorius, tačiau didėjant jų žmogiškiesiems nuostoliams gali būti, kad tokia „bjauri“ taika taps visai priimtina.

„Vanagai“, „balandžiai“ ir „stručiai“

Dalis problemos yra tame, kad už visų bendrų teiginių NATO iš tikrųjų nėra vieningas darinys. Būtent tam, kad tai netaptų akivaizdu, aljansas iki šiol susilaikė nuo aiškių pareiškimų apie galimos būsimos pergalės formą.
Yra „vanagiškų“ šalių, manančių, kad reikia ne tik grąžinti kiekvieną Ukrainos teritorijos kvadratinį centimetrą, įskaitant Krymą, bet ir suduoti tokį rimtą smūgį Rusijai, kad ji ateityje negalėtų kelti grėsmės nė vienai savo kaimynei. Dažnai teigiama, kad tai taip pat reiškia režimo pasikeitimą.

„Leiskite man pasakyti taip, - sakė Lenkijos vyriausybei artimas ekspertas. - Nemanau, kad galime jaustis saugūs tol, kol valdžioje bus Putinas."

„Balandžiai“ pirmiausia rūpinasi taikos Ukrainoje užtikrinimu. Daugelis jų būtų sutikę su Rusijos kariuomenės išvedimu į pozicijas prieš invazijos pradžią, faktiškai perleidžiant Rusijai Krymą ir DLR bei LLR „pseudovalstybes“. Vienas skandinavų pareigūnas apibendrino šią nuostatą pripažinęs, kad „toks susitarimas būtų neteisingas, bet praktiškas“.

Ir dar yra „stručiai“, kurie nori, kad ši problema tiesiog išnyktų. To ypač nori Pietų Europos (bet ne tik) vyriausybės, kurios sako "teisingus" dalykus ir pritaria kolektyviniams pareiškimams, tačiau kurios rūpinasi pirmiausia vidaus reikalais arba kitomis problemomis. "Stručiai" linksta prie "balandžių", bet iš esmės ieško mažiausio pasipriešinimo linijos.

Net „vanagai“ nenoriai sutiko, kad NATO sausumos pajėgos neturėtų būti dislokuotos mūšio lauke, nes tai sukeltų nevaldomo konflikto eskalavimo pavojų. Ir net dar mažiau konfrontuojančios idėjos, pavyzdžiui, nedidelių NATO karinių kontingentų dislokavimas Vakarų Ukrainos miestuose, toliau nuo fronto linijų, siekiant atremti raketų atakas, greitai žlugo dėl sutarimo nebuvimo.

Sunkūs klausimai

Visa tai nereiškia, kad – turėdami kantrybės – Vakarai nebepalaikys Ukrainos jos kelyje į pergalę. Greičiau tai priklauso nuo to, ar užduodame sau sunkius klausimus ir, dar svarbiau, ar į juos atsakome.

Koks strateginis tikslas? Kiek šiuo konfliktu siekiama išlaisvinti Ukrainos žemę, o kiek – pakenkti Putino režimui ar net jį nuversti? Tiesą sakant, pastarąjį tikslą galima pasiekti tik tęsiant susirėmimą kuo ilgiau, kad Rusija nukraujuotų taip, kaip per Afganistano okupaciją nukraujavo Sovietų Sąjunga.

Ką esame pasirengę iškęsti vardan Ukrainos ir kiek laiko mums reikės tai daryti? Kaip bus išlaikyta politinė vienybė ne tik Vakaruose, bet ir mūsų pačių šalyje? Atsižvelgiant į tai, kad už vieną milijardą svarų sterlingų, neseniai skirtą karinei pagalbai Ukrainai, būtų galima pastatyti dvi ligonines? Kada pradės konfliktuoti geopolitika ir priešrinkiminiai skaičiavimai?

Kiek norime eiti tolyn išeikvodami savo arsenalus? Juolab, kad ilgainiui esame įsipareigoję perginkluoti Vakarų aljansą, kuris taikos dividendais mėgavosi ilgiau, nei tai buvo pagrįsta?

Anksčiau savo santykiuose su Putinu rėmėmės „strateginiu dviprasmiškumu“. Iš esmės mes pranešdavome jam, kas mums atrodė nepriimtina, bet nesiimdavome konkrečių veiksmų. Šis metodas nepasiteisino. Rusijos lyderis, įpratęs, kad kalbame kietai, bet neįgyvendiname savo kietumo – kaip atsitiko po Gruzijos 2008-aisiais ir Krymo 2014-aisiais – nusprendė, kad mes vėl tik blefuojame.

Atėjo laikas mažesniam dviprasmybių skaičiui ir didesniam norui spręsti sunkius klausimus.

Šaltinis: thetimes.co.uk