Durbės mūšis ir jo reikšmė

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-07-14 19:34:00, skaitė 386, komentavo 5

Oi, nešvenčia dabartinė Lietuvą valdanti chunta tokių švenčių. Tikrai nešvenčia. Chuntai tokios šventės kaip kaulas skersai gerklės. Neparankios šventės. Nes jos parodo lietuvių vienybę, o vienybės chunta bijo. Bijo kaip šuo kerzinio bato…

 

1253-ieji metai. Vokiečių ordino ekspansija atrodo nesustabdoma. Kryžiuočiams pasiduoda kuršiai, Mindaugas dovanoja jiems Žemaitiją. Netrukus Ordinas palauš ir sembus. Vis dėlto net ir tokioje beviltiškoje situacijoje atsiras žmonių, kurie išdrįs pasipriešinti lemčiai. 1260-ųjų metų liepos 13-ąją, Durbės mūšyje, jie pakeis istorijos eigą.

 

Kariniu Livonijos ordino ir Vokiečių ordino bendru žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti strateginį tikslą– užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai– išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Geogenburgo pilį. Spėjama, kad tai Vilkų lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas).

Pirmą kartą į Livonijos ordino karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Siekdamas apsaugoti savo pietines valdas, jis 1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį su Mazovijos (Mozūrijos-tai Rytų Prūsijos istorinė sritis. Ji apėmė Senprūsių didįjį ežeryną, Senprūsių žemumos pietinę dalį ir Mozūrijos aukštumą (dabar Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijos rytinė dalis)) kunigaikščiu Zemovitu.

 

Manoma, kad Livonijos ordino vadas, krašto magistras Burkhardas fon Hornhauzenas, vokiečių ordino vadas, ordino maršalas Heinrichas Botelis ir jų talkininkai turėjo apie 8000 vyrų ir 190 riterių, žemaičiai sutelkė apie 4000 karių. Ordino kariuomenei talkino Švedijos princo Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai, pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai, privalėję kariauti pavergėjų pusėje. Žemaičiams vadovavo kunigaikštis Algminas.

 

Pasak Petro Dusburgiečio eiliuotos “Prūsijos žemės kronikos, jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į Vokiečių ordino valdomą Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo.

Mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai ir tai, kad jungtinė kariuomenė neturėjo vieno, visų pajėgų veiksmus derinančio vado. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai priešą staigiai apsupo, daugelį riterių nukovė, persekiojo bėgančiuosius.

Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir princas Karolis su savo daliniu.

 

Mūšio reikšmė

 

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis Prūsų Sukilimas, trukęs 14 metų (1260-1274 m.).

Lietuvos karalius Mindaugas (kaip ir dera prisitaikėliui ir išverstaskūriui) nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei….

Deje, Lietuvą valdanti chunta, perversmo keliu, prieš 30 metų užgrobusi valdžią šalyje, dabar elegesi kaip ir tas karalius Mindaugas…..matyt išdidžius aisčių palikuonis melas, aferos ir išdavystės labai žavi, tačiau šių palikuonių visai nežavi tokių kunigaikščių, kaip kunigaikštis Algminas, pavyzdys. Nuo tos mūšio datos praėjo daugybė šimtmečių. Ir viskas pasikeitė vietomis….melas tai tiesa, karas tai taika, o vergovė tai laisvė….