Pabaltijis moko protauti Ukrainą, kuri paskelbė karą komunizmui

Autorius: Laima Kacė Šaltinis: http://www.rubaltic.ru/article... 2015-12-14 22:36:53, skaitė 2783, komentavo 1

„Bolševizmo šmėkla“ neleidžia naujai Ukrainos valdžiai užsiimti šalies vystymusi. Oficialus Kijevas, apsiginklavęs Pabaltijo vystymosi modeliu, reikalauja dekomunizavimo proceso tąsos. Pagrindine naujos Ukrainos valdžios mokytoja kovoje su tarybine praeitimi greičiausiai taps Lietuva, atsisakiusi dalyvauti antiteroristinėje koalicijoje, bet vėl pradėjusi kovą antikomunistiniame fronte.

Ukrainos prezidentas Piotras Porošenka pareikalavo visiško ir besąlygiško Ukrainos dekomunizavimo ir tęsti VSK archyvų paviešinimą. Tai valstybės vadovas pareiškė minint bado aukas Tautiniame muziejuje „Bado aukų Ukrainoje atminties memorialas“. Komunistų partijos vaidmuo šalies istorijoje „baisus ir nusikalstamas,“ pabrėžė prezidentas.

Dar pavasarį Ukrainos parlamentas priėmė dekomunizavimo įstatymų paketą. Dokumentai draudė tarybinės simbolikos naudojimą, smerkė komunistinį režimą, o USA karius vadino kovotojais už nepriklausomybę. Buvo nutarta išslapstinti VSK archyvus.

Lapkričio mėnesį Ukrainoje prasidėjo naujas kryžiaus žygis kovoje su tarybine praeitimi. Aukščiausioji Rada įgavo teisę savarankiškai keisti miestų ir gatvių pavadinimus. Parlamentas „žingsnis po žingsnio naikins totalitarinę praeitį. Lai niekas negalvoja, kad sugebės sustabdyti Ukrainos dekomunizavimo procesą“, — tokį eilinio etapo kovos su komunizmo šmėkla anonsą pateikė Aukščiausiosios Rados pirmininko pavaduotojas Andrej Parubij.

Kariaudama su tarybiniu palikimu naujoji demokratinė Ukrainos elita ėmė žengti „Pabaltijo mokytojų“ keliu.

Tačiau kopijuojama ne tik dvidešimt penkerių metų Latvijos, Estijos ir Lietuvos patirtis griaunant paminklus ir keičiant gatvių pavadinimus. Dabar, šių šalių pavyzdžiu, konstruojamas socialinio tvarkymo modelis.

Pabaltijo respublikos, sugebėjusios sukurti legendą apie sėkmingą tarybinės praeities transformavimą, tapo Ukrainai savotiškomis „demokratijos mokytojomis“. Penktadienį Latvijos sostinę paliko gausi Ukrainos valdininkų delegacija, kuri iš vietinių politikos funkcionierių perėmė „valdymo bei ekonominio vystymosi reformomų vykdymo“ patirtį. Latvijos deputatai ir vyriausybės nariai vien tik 2015 metais Kijeve lankėsi daugiau kaip dešimt kartų — jie skaitė „paskaitas“ ir mokė „kolegas“ „efektyviai diegti demokratinius pertvarkymus“.

Kaip ir pabaltijiečiai 90-ais metais, naujoji Ukrainos valdžia savo žygį link europietiškos ateities pradėjo paskelbdama liustravimą. Kaip ir Pabaltijo šalyse, liustravimas Ukrainoje tapo fiksija ir tarpelitiniu susipjovimu.

Kadaise Talino, Vilniaus ir Rygos politikai, galėję pasiekti VSK archymus, visokeriopais būdais bandė naikinti savo ir gauti konkurentus kompromituojančias bylas. Kas nespėjo pasidarbuoti prie savų bylų, pelnė profesijos ir pareigų draudimą. Valdžios ešelonų valymas nedavė reikiamo rezultato ir Ukrainoje. „Per tuos dvejus metus iš liustravimo išėjo šnipštas. Regionalai, tame tarpe nekenčiami, vėl įlindo į parlamentą, į vietines tarybas, į merų pareigas ir t.t.“, — pareiškė greta frakcijų besistumdantis deputatas Andrej Iljenka. Tačiau nepaisant pirmojo etapo nesėkmių, „demokratična vlada“ nutarė tęsti savo žygį „Pabaltijo keliu“.

Iki šiol Aukščiausioje Radoje nesibaigia svarstymai dėl įstatymo „Apie Ukrainos pilietybę“ pakeitimo. Birželyje Radikaliosios partijos lyderis Oleg Liaško užregistravo įstatymo projektą, pagal kurį pilietybė būtų atimama iš visų „rusiško pasaulio“ šalininkų. Anksčiau Ukrainos pilietybės atėmimo įstatymą, kuris turėjo būti taikomas Donbaso gyventojams, ruošė buvęs bataliono vadas, o šiuo metu — Aukščiausiosios Rados deputatas Semion Semenčenka, o žinomas politologas Jurij Romanenka atvirai ragino kopijuoti Pabaltijo masinio pilietybės nesuteikimo institutą „vatnikų elektorato problemos sprendimui“ Ukrainoje.

Liaudies deputatai aktyviai siūlė ir kitus galimus įstatymo variantus, kurie keltų rimtus keblumus gaunant ukrainietišką pasą. Parlamentara ne kartą reiškė norą tikrinti pretendentų gauti Ukrainos pilietybę lojalumą valdžiai ir politines pažiūras.

Tokios idėjos kvepia populizmu. Piliečio politinių pažiūrų be jo sutikimo patikra yra diskriminacinis veiksmas, prieštaraujantis JTO įstatams ir chartijoms.

Tačiau pats Ukrainos valdžios noras atimti pilietybę dėl „neteisingų“ politinių pažiūrų kartoja Pabaltijo šalių kelią 90-ųjų metų pradžioje, kai Latvijos ir Estijos gyventojai buvo suskirstyti į pilnateisius ir nepilnateisius, piliečius ir nepiliečius.

Vertėtų prisiminti ir iškart po maidano pergalės panaikintą įstatymą „Dėl valstybinės kalbos politikos“. Ukrainoje, nepaisant tautinio mišrumo, buvo atgaivintas 10 Konstitucijos straipsnis dėl vienos valstybinės kalbos, kopijuojantis politinę Pabaltijo praktiką.

Galima tikėtis, kad ir tolimesnis dekomunizavimo procesas taps toks pat absurdiškas ir sudarkytas, kokį sukūrė Latvija, Estija ir Lietuva. Atsižvelgiant į tai, kad tarp Pabaltijo sesučių Ukrainos pertvarkymais aktyviausiai užsiiminėja būtent Lietuvos politikai (Abromavičius, Kubilius, Audickas, Udrėnas, Šemeta ir t.t.), kova su „komunizmo šmėkla“ Ukrainoje, greičiausiai, tęsis pagal lietuvišką pavyzdį.

Kovodamas su tarybine praeitimi oficialusis Vilnius nuo tradicinio paminklų vertimo nuėjo iki susirėmimo su žaislais — raudonamiečių figūrėlėmis, ant kurių buvo įžvelgti tarybinės simbolikos elementai. „Komunizmo šmėkla“ išgąsdino ne tik valdžią: nemažai eilinių lietuvių taip pat panoro tapti antikomunistinio revanšo dalyviais. Taip, pavyzdžiui, patyrę patriotiškai nusiteikusių visuomenės atstovų spaudimą populiarių „Tarybinių“ dešrelių gamintojai buvo priversti pakeisti savo produkcijos pavadinimą: „dekomunizuotas“ dešreles jie suskubo perkrikštyti.

Tuo pačiu keliu dabar eina oficialusis Kijevas. Pirmasis etapas, kai buvo verčiami Lenino paminklai, jau praeityje.

Ateityje Ukrainos dekomunuzacijos, greičiausiai, laukia tas pats farsas, kuris vyko Pabaltijo respublikose. Tačiau, galbūt, kai susirėmimas su tarybine praeitimi virs kova su žaisliukais-kareivėliais ir dešrelėmis, Ukrainos visuomenė paaiškins savo politikams, kad „Pabaltijo kelias“ link Europos nėra pats tinkamiausias.