Aurimas Guoga: Priešintis labiau apsimoka
Autorius: Aurimas Guoga Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2022-09-30 17:50:00, skaitė 374, komentavo 10
Manau tai vienas svarbiausių ir naudingiausių mano pastebėjimų per visą laiką.
Per koronacirką galėjome realiai stebėti, kaip tie, kurie į tai nesileido, praktiškai nenukentėjo. Jei ir buvo kokių tai nubaustų ar net nuteistų, tai tik mikroskopinė dalis. Girdėjau tik apie du atvejus kai žmonės dėl nesileidimo neteko darbo - vienas Rimi ir vienas Maksimoje. Be to, abiem atvejais atleido iš paprastų darbų, į kuriuos visuomet trūksta žmonių.
O susileidusių ir dėl to nukentėjusių yra marios. Net per televiziją rodydavo reportažus kaip vairuotojams už vairo sustodavo širdys, kiek rasta negyvų be smurto žymių ir t.t. Reikšminga susileidusių dalis skundžiasi išliekančiais sveikatos sutrikimais.
Viską apibendrina susidariusi tendencija, kad ilgainiui nesileidžiantieji dar labiau įsispyrė, o susileidusieji pradėjo spyriotis leistis trečią dozę.
Didele persvara laimėjo tie, kurie pasipriešino.
Taigi reikia atsigręžti į tautinį įsitikinimą, kad nieko tu tiems valdžioje nepadarysi, pasišakojęs tik nukentėsi ir nieko tuo nepasieksi.
Apmąsčiau iš kur visa tai ateina. Baudžiavos laikais pasipriešinus iš tiesų taip ir būdavo. Užsiožiavusį mužiką liepdavo nuplakti. Iš čia posakis "dirti odą", nes nuplaktajam palikdavo kraujuojančius dryžius.
Tuo mužiko protestas ir baigdavosi. Šios mąstymo krypties niekas vėliau nekvestionavo, todėl taip ir turime išlikusį įsitikinimą, kad šakotis prieš valdžią neva
beprasmiška ir tuo tik sau kenki.
Tačiau gal pasipriešinimas per koronacirką pasiteisino tik dėl valdžios atlaidumo? Jei valdžia į nepaklusnumą būtų pažvelgusi griežčiau, gal tuomet priešintis jau būtų neapsimokėję?
Į tai atsakysiu dviem argumentais. Iš pradžių pažiūrėsime kuo šiuo atžvilgiu skiriamės nuo baudžiavos laikų, po to paimsime užsienio atvejį, kur valdžia iš tiesų pažiūrėjo griežčiau.
Nuo baudžiavos laikų skiriamės tuo, kad ten vergija buvo privati. Vienam ar kitam mužikui parodžius ožius buvo konkretus asmuo, kuris asmeniškai nukentėtų jei viską paleistų savieigai. Tai dvarininkas. Todėl jis turėdavo kitą mužiką- tijūną - kuris kokybiškai, kaip įprasta privačiame versle, imdavosi sukilusį mužiką pamokyti. Rezistencijos malšinimas buvo privatininkų rankose.
Dabar, žinoma, tai valdiškas reikalas. Niekam konkretus protestuotojas nerūpi, niekas nejaučia asmeninės atsakomybės kad jis būtų sugrumdytas. Be to, protestuojančių žmonių žlugdymui prieštarauja ideologinis valdančiųjų fasadas. Gaunasi, kad valdantieji baugina, bet konkrečių represijų praktiškai nesiima.
O kas būtų, jeigu imtųsi? Į šį klausimą mums padės atsakyti žvilgsnis į Rusiją.
Iš tiesų, ten iš pradžių atrodė, kad prisitaikyti labiau apsimoka nei priešintis. Visuomenę baugino parodomaisiais susidorojimais. Protarpiais Kremlius nužudydavo iškiliausius disidentus - Politkovskaja, Litvinenko, Nemcovas, Navalnas, t.t.
Tačiau dabar nusistovėjo visai kitas vaizdas. Ilgainiui dauguma aktyvių režimo priešininkų buvo priversti emigruoti. Priėmusios šalys juos remia - priežastys tos pačios kaip per Šaltąjį karą. Šie opozicionieriai tęsia savo - nepaneigiamas argumentas kad šakotis jiems apsimoka.
O kas nutiko su tais, kurie susitaikė ir nuėjo pavadžiui? Tokie kurį laiką gavo ramybės, bet šiandien srebiami į frontą. Jei Kremliaus priešininkai buvo žudomi po vieną kas keletą metų, tai dabar vatnikai žūsta po kelis šimtus kasdien. Bijo eiti karan, nes nieko nepasieks ir didelė tikimybė kad žus ar liks invalidais. Kaip matote, grįžo argumentas "nieko nepasieksi, tik beprasmiškai nukentėsi" - tik šį kartą kalbame apie tuos, kurie nesipriešina valdžiai.
Tad net jei režimas ir nuožmus, kruvinas, priešintis vis tiek apsimoka.
Pabaigsiu dvasiniu pastebėjimu. Jei stoji tarnauti blogiui, tai šis atsidėkodamas galiausiai pamėgins tave sunaikinti. Jei stoji į sąžinės kelią, esi D-vo globoje.
Panaršykite žodį "disidentas". Atrasite, kad, nepaisant to, jog dabar valdžioje jų ideologiniai priešininkai, disidentų vardas išlieka pagarbintas. Priešintis blogiui reiškia palikti savo vardą šviesų amžinybėje.
Nuotraukoje: nusifotografavau su P. Gražuliu garsiajame 2021 m. gegužės 15 d. Šeimų maršo mitinge.