Švediškas nacizmas: Kaip gauti Nobelio premiją už nepilnavertiškumo teoriją
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/svediskas-n... 2015-12-19 21:18:00, skaitė 2964, komentavo 1
Nuotraukoje – prievartinės „nepilnaverčių“ sterilizacijos ideologė Alva Miurdal, būsima 1982 metų Nobelio Taikos premijos laureatė.
„Visuomenė suinteresuota, kad laisvė daugintis nepilnaverčiams būtų apribota“. Tai – ne ištrauka iš Gebelso kalbos. Tai citata iš Švedijos socialdemokratų partijos manifesto, kurį parašė būsima Nobelio Taikos premijos laureatė Alva Miurdal, prievartinės „nepilnaverčių žmonių“ sterilizacijos ideologė.
1921 metais švedų parlamentas vienbalsiai palaikė socialdemokratų frakcijos pasiūlymą sukurti Upsalos mieste Valstybinį rasinės biologijos institutą. Svarbiausias jo uždavinys buvo numatytas toks: „Žmogaus degeneracijos, kurią skatina rasių susimaišymas, tyrimai“.
Problemų su personalu neiškilo. Rasiniais tyrimais Švedijoje užsiėmė beveik iškart po I Pasaulinio karo. O trečio dešimtmečio pradžioje pagrindiniai šalies universitetai Upsaloje ir Lunde jau buvo pasirengę aptarnauti valstybę. Remdamiesi nepaneigiamais moksliniais faktais, mokslininkai įrodė, kad žemaūgių ir tamsiaplaukių lapių bei suomių gentys, kurios iš pat pradžių gyveno Švedijoje, buvo išstumtos aukštaūgių, šviesiaplaukių ir mėlynakių arijų. Genetiškai pačia gryniausia arijų tauta, savaime aišku, buvo svėjai, padovanoję Švedijai savo vardą ir aukštą nordišką kultūrą. Valstybė ir mokslas, kaip tai neretai pasitaiko, rado bendrą kalbą.
Instituto vadovu buvo paskirtas buvęs šalies ministras pirmininkas Jalmaras Hameršeldas ir greitai Upsala tapo pripažintu tarptautiniu rasinių problemų tyrimų centru. Instituto mokslininkų išvados būdavo pripažįstamos ne tik Švedijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių, tame tarpe Vokietijoje.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje dvi pagrindinės Švedijos politinės partijos – valstiečių ir socialdemokratų – paragino vyriausybę imtis priemonių prieš švedų tautos degradaciją. Moksininkai jau buvo pasirengę. Jų tyrimai, kaip ir buvo sumanyta įkuriant institutą, parodė, kad rasės degradaciją skatina jos grynumo pažeidimai. Sekantis žingsnis piršosi savaime: atimti galimybę gimdyti vaikus „etniškai nepilnaverčiams gyventojams“, t.y. žmonėms , kurie gimė tarprasinėse santuokose.
Vokietija 1933 metais įteisino prievartinę „nepilnaverčių“ sterilizaciją, tačiau švedai nuėjo kitu, labiau „civilizuotu“ keliu. 1934 metais buvo priimtas įstatymas, pagal kurį nepilnaverčių švedų sterilizacija buvo pripažinta pageidaujama, tačiau išimtinai savanoriška procedūra. Savanorių, savaime aišku, neatsirado. Iškilo reikalas pakeisti įstatymą.
Ką ir padarė sekančiais metais, spaudžiant socialdemokratams. Alva Miurdal, ketvirtame dešimtmetyje – pagrindinė partijos ideologė, o 1982 metais už humanitarinius nuopelnus žmonijai gavusi Nobelio premiją, paskelbė manifestą, kuriame paragino iš esmės pakeisti požiūrį į nepilnaverčių gyventojų sterilizacją.
„Visuomenė suinteresuota, kad nepilnaverčių dauginimosi laisvė būtų apsribota… Net jeigu paliksime nuošalyje ilgalaikius pranašumus – tautos genetinio fondo pagerėjimą – visuomenė lengviau atsipūs, kai tokie žmonės liausis gimti“.
1934 metais parlamentas vienbalsiai priėmė pirmą įstatymą. Antras įstatymas buvo priimtas 1941 metais. Dešinieseiems politikams svarbiausiu argumentu tapo nordiškos rasės apsauga. Kairieji ir socialdemokratai siekė išvengti socialinių problemų paaštrėjimo. Prastai sociališkai adaptuoti žmonės ar protiškai atsilikę buvo laikomi piliečiais, kurie blogina visuomenės įvaizdį ir labai brangiai visuomenei atsieina.
Maja Runsis, istorikė, kuri atsitiktinai aptiko archyvuose dokumentus, patyrė šoką, atsivertusi jau patį pirmą dokumentą. „Tai buvo laiškas, kurį kunigas parašė policijai. Jis skundėsi, kad trylikametė mergaitė nesugeba išmokti katekizmo. Tai buvo ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Ir to pakako, kad mergaitę sterilizuotų!“ Ir tokių atvejų – didelė daugybė. Kuklios moterys, turinčios daug vaikų, sunkūs paaugliai ir t.t.
Ir netgi II Pasaulinio karo pabaiga bei demaskavimai, susiję su holokaustu neprivertė nutraukti tokios praktikos. Švedija buvo nuoširdžiai įsitikinusi, kad siekia kilnių tikslų.
Suprantama, kad vyriausybės susirūpinimas tautos grynumu neapsiribojo nemokamomis operacijomis. Etniškai nepilnaverčių užsieniečių srautas buvo apribotas iki minimumo. Ketvirtame dešimtmetyje, pavyzdžiui, visoje šalyje vyko masinės demonstracijos, reikalaujančios uždrausti „žydų importą į Švediją“. Vyriausybė, tiesą sakant, pati ir organizavo tas demonstracijas, o paskui su pasitenkinimu pakluso „tautos valiai“. Tačiau daugiausia dėmesio buvo skiriama visgi sterilizacijai.
Apogėjų sterilizacija ir kastracija pasiekė 1946 metais. Tačiau jau tų metų pabaigoje apie valstybinę socialinę programą, kaip tada tai buvo vadinama, stengėsi nekalbėti. Niurnberge baigėsi nacistų nusikaltėlių teismas, per kurį analogiška vokiečių praktika buvo paskelbta barbariška ir nusikalstama. Nusikalstamais buvo pripažinti ir vokiečių mokslininkų tyrimai.
Švedijoje nenorėjo prisiminti apie tai, kad vos ne visi vokiečių genetikai stažavosi Upsaloje ir Lunde. Iš įstatymo dėl sterilizacijos buvo operatyviai pašalintos užuominos apie rasinį nepilnavertiškumą. Valstybinis rasinės biologijos institutas buvo skubiai pervardintas į Žmogaus genetikos institutą, o 1958 metais jį apskritai prarijo Upsalos universitetas.
1964 metais įstatymai dėl sterilizacijos buvo galutinai liberalizuoti. Iš jų išnyko užuominos apie „neįprastą ir pernelyg didelį seksualumą“. Ir vis dėlto sterilizacijos tęsėsi. Paskutinė operacija, atlikta protiškai atsilikusiai švedei buvo atlikta 1976 metais. Kaip ir kiti 60 000 žmonių, ji nepatraukė visuomenės dėmesio. Daugumai švedų nepilnaverčių žmonių sterilizavimas buvo toks pats natūralus, kaip kelių eismo taisyklės.
Pagal įstatymo raidę šalies gyventojai, kuriuos sveikatos apsaugos ar socialinės rūpybos žinybos pripažindavo protiškai ar rasiškai nepilnaverčiais, turėjo būti sterilizuojami. Kad patektų į šią kategoriją, pakako pademonstruoti „stabilų nesugebėjimą mokytis“ ar turėti išvaizdą, neatitinkančią pripažintų ariškų švedų tautos standartų.
Toliau viskas paprasta. Asmenis, kuriuos reikėjo sterilizuoti, iškviesdavo į socialinės rūpybos organus ir informuodavo apie būsimą operaciją. Tuos, kurie mėgino protestuoti, baugindavo: grasino uždaryti į beprotnamius, atimti tėvystės teises ar lengvatas. Pasirašius popierius dėl savanoriško sutikimo operuotis, ilgai laiko netempdavo. Visa procedūra – nuo iškvietimo iki grįžimo namo po operacijos, trukdavo ne daugiau kaip savaitę.
Kai technologija buvo suderinta, nepilnavertiškumo požymių sąrašą nutarė išplėsti ir įtraukė į jį „socialumą“, o karo pabaigoje prie jau egzistuojančių įstatymų prisidėjo naujas. Jis leido kastraciją – vėlgi „savanorišką“ – taikomą pavojingiems nusikaltėliams, o taip pat „vyrams su neįprastais ar perdėtais seksualiniais troškimais“. Pasirinkimas šios grupės asmenims buvo dar mažesnis: operacija arba kalėjimas.
Nežmoniškos operacijos baigėsi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir prasidėjo. Pasikeitė pasaulinė tendencija. Į sipnapročius nustota žiūrėti kaip į antrarūšius piliečius, visuotinai priimta tapo idėja, kad jų troškimas tapti pilnaverčiais visuomenės nariais turi būti sveikintinas ir skatinamas. Kai dėl eugenikos, tai ji buvo kartą ir visiems laikams pripažinta pseudo mokslu. Apie barbariškus ketvirto dešimtmečio įstatymus Švedijoje pasistengė pamiršti.
Ir jie būtų pamiršti, švedai šventai patikėtų savo moraliniu tyrumu, jeigu ne Marija Nordin. 2011 metais ji kreipėsi į socialinės rūpybos ministeriją su prašymu išmokėti kompensaciją. Ministerija atsiuntė atsakymą. Prašymas atmestas: operacija buvo atlikta laikantis įstatymų ir savanoriškai sutikus pacientei. O tie, kurie abejoja, gali susipažinti su atitinkamais dokumentais, apiformintais pagal visas taisykles ir iki šiol saugomais valstybiniame archyve.
Švedija tuo tarpu buvo anaiptol ne vienintelė valstybė, kurioje veikė įstatymas dėl priverstinės sterilizacijos.
Protiškai atsilikusių žmonių, alkoholikų ir nusikaltėlių recidyvitų sterilizavimas vyko maždaug 30-tyje JAV valstijų. Virdžinijos valdžia netgi pastatė paminklą Kerei Bak – 18-metei vienišai motinai, kuri tapo viena pirmųjų amerikietiško įstatymo dėl sterilizacijos aukų. Trečiame-ketvirtame dešimtmetyje tokios prievartinės operacijos, be šiaurės šalių, buvo atliuekamos kai kuriose Vakarų Europos valstybėse ir netgi viename iš Šveicarijos kantonų. Kai kuriais duomenimis, Austrijoje prievartinė sterilizacija tęsėsi iki pat XX amžiaus pabaigos.
Švedija tapo viena iš nedaugelio šalių, kur ne tik pripažino sterilizavimo politiką klaidinga (šiandien tai pripažino daugelio šalių vyriausybės), bet ir sutiko išmokėti materialias kompensacijas nukentėjusiems žmonėms.
„Aš tikėjausi, kad vyriausybės nariai asmeniškai manęs atsiprašys už panaudotą prievartą“ – pasakė prancūzų žurnalistams Barbro Lisen. Penktame dešimtmetyje ji sirgo epilepsija – susirgimu, kuris tuo metu buvo silpnaprotystės sinonimu. Kai pasijuto nėščia, gydytojai privertė ją pasidaryti abortą ir sterilizuotis. Tik 1970 metais paaiškėjo, kad paskelbta moteriai diagnozė buvo neteisinga. „Valstybei mes esame praeitis. Užmokėjusi mums pinigus, vyriausybė stengiasi visiems laikams pamiršti šitą nemalonią istoriją“. – mano Barbro.