Apolitiškas ir neutralus

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-10-25 23:30:00, skaitė 328, komentavo 2

Apolitiškas žmogus – tai individas, nesidomėjęs politika ir vengiantis dalyvauti politiniame gyvenime. Kažkada mano tėvynėje tokių žmonių buvo daugiausia ir įtariu, kad kiekvienoje šalyje jų yra daugiausia. Dabar dauguma kalba tokiais šūkiais kaip „šlovė Ukrainai“. O mane labiausiai erzina ne meilė Okrainai, ne nacionalizmas, o šitas aštrus batų keitimas ore.

 

Turiu draugų, kurie žavėjosi šariatu arba buvo maksimaliai pasinėrę į dvasinį gyvenimą, o ne į viešąjį gyvenimą.

 

Visi jie dabar, vaizdžiai tariant, pakabinti ant geltonai mėlynos vėliavos. Jų fone net nacionalistai atrodo logiškiau ir nuosekliau.

 

Jau girdžiu tokius pokalbius: Okrainoje gyvena teisingi rusai, o Rusijoje yra finougrai ir mongoloidai. Žmonės pradėjo kalbėti vienas su kitu sušiktu suržiku, nežinodami daug ukrainiečių žodžių. Ant sienų imta rašyti frazes, kurios aiškiai bylojo apie nacizmą, kurio, žinoma, nebuvo. Žvelgdamas į visa tai Vilniaus mieste, kuriame galima rasti net rusiškų krienų, jau nekalbant apie okrainiečius. Aš susimąsčiau.

 

Kas yra apolitiškumas ir ar jis apskritai egzistuoja? Iškart perspėsiu, kad esu mėgėjas ir pasikliausiu savo menka patirtimi.

 

Taigi kasdieniame gyvenime sutikau keletą apolitiškų tipų. Pirma, tai žmonės, kurie yra susitelkę į save ir savo šeimas. Mąstymas yra toks: „Visų pirma, aš turėčiau sugebėti pasirūpinti savimi. O politinė aplinka niekada negali būti gera. Visi politikai yra asilai.“

 

Tai įvairaus laipsnio kultūros savanaudiškumas. Antra, šie žmonės yra silpni dvasia. Sakyčiau, tai daugiausia tie, kurie gėrė šūdą devintajame dešimtmetyje arba perestroikoje.

 

Jie žino, kokie žiaurūs gali būti banditai ar saugumo pajėgos. O dabar jie tiesiog nori gyventi aplenkdami politiką.

 

Trečia, tai tie žmonės, kurie tiki, kad krizė prasideda galvoje ir todėl reikia susikoncentruoti ties teisingu mąstymu ar dvasinėmis praktikomis. Tai nuoširdžiai tikintys žmonės arba ezoterikai. Jie tiki, kad jei pasikeisi pats, pasikeis ir tave supantis pasaulis. Ir galbūt verta pabrėžti ketvirtą kategoriją.

 

Tai žmonės, deformuoti dėl savo profesijos. Pavyzdžiui, gydytojai, kurie dirba dieną ir naktį. O gal kokie nors psichologai, neturintys politinių pažiūrų, kad nebūtų šališki klientų atžvilgiu. Arba tie personažai, kurie daug laiko praleidžia užsienyje.

 

Ir dabar daugelis jų politizavosi. Pirmieji prarado savo verslą ar pareigas ir dėl to kaltina Rusiją. Nors Okrainos valdžia turėjo ruoštis karui, apie kurį kalbama nuo 2014 m. Pastarieji džiaugėsi daugybe pagalbos Okrainai ir jos pergalėmis. Tokius žmones mielai priima kariuomenė.

 

Trečias ir ketvirtas matė pakankamai baisių naujienų ir karinės propagandos, suvaidinusios lemiamą reikšmę jų emocijoms. Turiu pažįstamų, kurie liko apolitiški. Ir dažnai tai yra arba egoistai, arba sąmokslo teoretikai. O tai, žinoma, nereiškia, kad jie nepajudino savo proto. Kažkas susirgo infoziganizmu ir pradėjo farsuoti, ką gali. Kažkas serga koronavirusu, karas ir beždžionių raupai peraugo į reptilijų sąmokslą.

 

Man atrodo, kad karo metu būti neutraliam yra be galo sunku. Apolitiškumas yra arba tinginio, arba gerai besimaitinančio žmogaus likimas. Bet kuris apolitikas yra potencialus bet kokių pažiūrų šalininkas.

 

Pavyzdžiui, pas mus yra apolitiškas pilietis, gyvenantis tarp tautininkų. Nacionalinio išsivadavimo idėja yra labai stipri. Todėl tam tikru kritiniu momentu galite atspėti, kuo jis taps. Ir todėl geriausia dirbti su žmogumi tol, kol jis ypač supras, kas jis yra gyvenime. Kuo individas apolitiškesnis, tuo mažiau šališkas politinių idėjų atžvilgiu.

 

Prisimenu savo mokytoją, kuri pasmerkė Tarybinę valdžią, kuri nuo 6 metų privertė vaikus užimti politines pareigas. Jis nežino, kokios ten kryptys, bet yra įstumtas į oktobristus ir pionierius. Tada tai atrodė nesąžininga. Dabar suprantu, kad socialinė būtis daugiausia lemia sąmonę. Vaiką auklėja ne tiek tėvai, kiek supanti visuomenė. Žmogui tiesiogiai nesiūloma pasirinkti pusę, bet jam jau netiesiogiai užsimenama, kurioms pažiūroms visuomenė pritars, o kurioms ne. Kažkam gali atrodyti, kad agituoti tarp tų, kuriems tai neįdomu, yra kažkaip neetiška. Ir tikiu, kad jei aš nekalbėsiu apie savo politines pažiūras teigiamai, tai mados tendencijos tai padarys vietoj manęs.

 

O be to, pasakodamas kitiems apie savo pažiūras, žmogus ugdo jiems toleranciją. Taigi aplinka tampa saugesnė sau. Aš nesąmoningai padariau kažką panašaus. Mėgdavau visus išpainioti ir daug kam pavyko pasakyti, kas esu politiškai.

 

Nė vienas iš jų netapo mano idėjų šalininku, tačiau prasidėjus karui mano požiūris į jį nenustebino. Mano labai patriotiškai nusiteikęs brolis beveik kiekviename susitikime kalbėdavo apie politiką, bet kai paskutinį kartą žiūrėjau į jį, jis apie tai nepratarė nė žodžio, nors dar labiau politizavosi, nes namuose iškabino Okrainos vėliavą.

 

Kad idėja įsitvirtintų, ją reikia skleisti agresyviai. Ne ta prasme, kad dulkinti visų smegenis kaip Jehovos liudytojai daro. O netiesiogiai užsimenant apie savo poziciją, kad ji bent jau nusipelno dėmesio. Ne kiekvienam pavyks tapti lyderiu ir griebtis telegrafo, tačiau daugelis galėtų įskiepyti neutralų ar teigiamą požiūrį į savo idėjų atstovus. Kad bent kaimynai tavęs nepaskerdytų sunkiu metu.

 

Ramybės visiems!