J. Vaiškūnas. Kas slypi po Kalėdų Senio kauke? (II)
Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2011/01/02/ka... 2022-12-27 01:29:00, skaitė 650, komentavo 11
Tęsinys, pradžia ČIA.
Zoomorfiniai Saulės vaduotojo pagalbininkai
Pastarojo meto darbai etnoastronomijos srityje ir konkrečiai lietuviško Zodiako tyrinėjimai34 leido iškelti hipotezę, kad būtent Kalėdų ir Užgavėnių karnavalo veikėjai, ypač seniausios35 zoomorfinės karnavalinės kaukės, kaip tik ir galėjo būti tie Saulės vadavimo ritualo atlikėjai, vaizduojantys mitinius herojus, išvadavusius Saulę ir atkūrusius kosminę tvarką. Archajiškuose Šiaurės Azijos ir Šiaurės Amerikos genčių mituose dangaus šviesulių išlaisvintojais laikomi būtent įvairūs zoomorfiniai kultūriniai herojai: Juodvarnis arba Juodvarnio sūnus, Ežys, Kojotas, Bebras36 ir kt.
Įdomu tai, kad Akmenėje prieškariu kaukėti persirengėliai buvo vadinami zojdiais.37 Nors kol kas lieka neaiškios šio persirengėlių įvardijimo kilmės aplinkybės, neabejotina, kad jis yra sietinas su graikų ζωδιακός (zōdiakos). Savo ruožtu XVIII a. rusų kalboje žodis зóдий (zodij) reiškė tiesiog Zodiako ženklą.38 Kita vertus, draudžiamosiose ezoterinėse senosios rusų raštijos knygose minimi 12 žvėrių ir paukščių pavidalų (дванадесять опрометных лиц звериных и птичьих),39 kuriais geba pasiversti kerėtojai, vienų autorių siejami su Zodiako ženklais,40 o kitų gretinami su kalendoriniais persirengėliais.41
XIX–XX a. pradžioje labiausiai paplitusių karnavalinių kaukių analizė ir kalendorinių dainų42 kosmogoninių siužetų tyrimo išvados padėjo išskirti šiuos galimus Saulės vadavimo mito apeigų veikėjus: ožį, žirgą, raitelį, gervę, povą ir elnią. XVI a. datuojamo apeiginio kalendorinio kaušo iš Baltarusijos tyrinėjimai netikėtai patvirtino visų šių gyvūnų sąsajas su kalendoriumi bei Zodiaku ir atvėrė galimybes kalbėti apie visą 12-os unikalių Zodiako ženklų sistemą, būdinga vietinei baltiškajai tradicijai.43
Mus dominančio Kalėdų Senio provaizdžio atveju ypač įdomus gali būti mitinio elnio vaizdinys. Nors apie persirengimą elniu Lietuvoje užsimenama gana retai,44 tačiau mitinio elnio vaizdinys yra gerai žinomas iš kalėdinės giesmės „Atbėga elnias devyniaragis“. Šio elnio raguose kalviai kala auksinį žiedą arba taurę, kuriuos priimta laikyti Saulės simboliais.45 Beje, Bulgarijoje elnio kaukė minima tarp būdingiausių kalėdinių persirengėlių, tokių kaip ožys, paukštis ir kt.46 Dabartinis Kalėdų Senio, atvažiuojančio elniais kinkytomis rogėmis, stereotipas gali būti susijęs būtent su šio nepaprasto devyniaragio elnio vaizdiniu. Iš kitų vietinių palyginti vėlyvų kaimo karnavalinių tradicijų sužinome, kad su Kalėdų Senio provaizdžiu tikėtinai susijęs vienas ar kitas persirengėlis pasirodydavo vedinas ožiu, gerve, meška arba žirgu. Žinomi „šyvio šokdintojai“, gervininkai, dadulio, ožio, slavuose – meškos ir turonio (туронь – jaučio ir elnio hibridas) vedžiotojai greičiausiai turėtų būti suvokiami kaip reliktiniai anksčiau egzistavusių 12-os ar didesnio skaičiaus persirengėlių įpėdiniai. Karnavalo tradicijai prarandant savo religinę prasmę ir virstant žaidybiniais veiksmais, senuosius mitinius didvyrius atstovaujančių karnavalo apeigų personažų skaičius turėjo mažėti, o jų prasmė palaipsniui buvo užmiršta. Tad už šiuolaikinio Kalėdų Senio vaizdinio turėtų slėptis ir jo mitiniai zoomorfiniai pagalbininkai. Kalėdų Senio sąsajos su jo zoomorfiniais palydovais yra regimos ne tik iš minėtų vedžiojamų gyvūnų – šyvio, ožio, gervės, meškos ir kt., bet kartais ir iš paties Kalėdų Senio įvardijimų, kaip antai suomių bei švedų – atitinkamai Joulupukki ir Julbocken, pažodžiui tiesiogiai „Kalėdų ožys“.
Dabar panagrinėkime, kokie karnavalo dalyvių veiksmai gali būti siejami su Saulės vadavimo apeiga. Kai kurie tyrinėtojai jau ir anksčiau yra išsakę nuomonę, kad lietuvių, latvių ir kitų Europos tautų Kalėdų bei Užgavėnių paprotys persirengus žvėrimis tampyti, mušti, o vėliau ir sudeginti kaladę gali būti laikomas apeiginiu Saulės išvadavimo iš chtoniškųjų jėgų veiksmu. Kad kaladės sudeginimas per Kalėdas simbolizuoja būtent sugrįžtančios Saulės pergalę prieš chtonines tamsos jėgas, yra teigusi ir P. Dundulienė, kelmą, kaladę, pliauską laikiusi chtoniškos būtybės, „gadinančios“ Saulę, simboliu: „Iškilmingas kaladės per kaimą vilkimas ir jos deginimas per Kalėdas ar Naujuosius metus, lydimas persirengėlių gyvuliais […], greičiausiai simbolizavo Didžiosios gyvatės, „gadinusios“ ir „gėrusios“ Saulę, sudeginimą, taip pat sugrįžusios Saulės pergalę prieš chtonines jėgas“.47 Panašios nuomonės buvo ir V. Toporovas, taip pat lietuvių žiemos švenčių tradicijas tyrinėjęs A.Vaicekauskas, apeiginiame kaladės deginime įžvelgę pagrindinės kosmogoninio pasaulio tvarkos atkūrimo šventės apeigų atbalsį, kuomet apeiginiu būdu buvo atkartojamas chtoniškos būtybės sunaikinimo veiksmas: „Kitaip sakant, Kalėdų trinkos naikinimas atspindėjo esminį indoeuropietiškos kosmogonijos momentą – pasaulio sutvėrimą iš nužudytos chtoniškos prigimties būtybės kūno ir kadaise turėjo būti kulminacine Naujametinio ciklo šventine apeiga“.48 A. Vaicekausko nuomone, su šiuo ritualiniu kosmogoninio veiksmo pakartojimu sietinas ne tik Kalėdų ir Užgavėnių kaladės deginimas, bet ir Užgavėnių pamėklės tampymas bei naikinimas.49 Pasak jo, tiek kaladės, tiek pamėklės tampymo bei naikinimo paprotys yra funkciškai tapatūs ir genetiškai susiję „su archetipinei šventei būdingais pasaulio kosminės egzistencijos (laike ir erdvėje) regeneracijos ritualais“.50
V. Propas, manęs, kad kaladės ir pamėklės deginimas reiškia „augmenijos dvasios“ išlaisvinimą, buvo įsitikinęs, kad pamėklės deginimo paprotys išsirutuliojo iš kaladės deginimo. Pasak jo, „augmenijos dvasia“ senovėje buvo įsivaizduojama tiesiog medžio pavidalo, o antropomorfinę išvaizdą ir vardą įgavo vėliau.51 Beje, kai kur, pavyzdžiui, Škotijoje, apeiginiam sudeginimui skirtas ąžuolinis kelmas buvo aptašomas, suteikiant jam panašumo į žmogišką figūrą, ir vadinamas „Kalėdų sene“ (!).52
Kalbant apie kaladės tampymo paprotį, svarbus yra J. Balio užrašuose aptinkamas liudijimas, kad antrą Užgavėnių dieną po kaimą kaladę tempdavo būtent 12 (!) kaukėtų vyrų.53 O tai, kad kaladė bent jau netiesiogiai buvo susijusi su Saule, liudija kai kurios mįslės, kuriose Saulės spinduliai prilyginami rąstui bei medžio skiedroms, pvz.: Iš lango langan aukso sienojis; Pro langą skiedros byra; Už marių kerta – pro langą skiedros šoka; Lauke tašo, į kambarius skiedros lekia = Saulės spinduliai.54
Nors kaladės tampymo paprotys žinomas ir Užgavėnių tradicijose, tačiau šioje šventėje labiau išplėtoti yra apeiginiai veiksmai su pamėkle. Pamėklė vežiojama dvirãčiu vežimu arba rogėmis, tačiau dažniausiai ji vežiota ant specialaus įtaiso – rogių pavažos, prie kurios ant ašies yra pritvirtintas vežimo ratas. Vežama pamėklė svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, ratas, liesdamas žemę, suka iškamšą aplink ašį, ir ši švaistosi jai į rankas įtaisytu botagu arba spragilu, tartum gindamasi nuo ją persekiojančių persirengėlių. Apeigos pabaigoje pamėklė sudeginama arba nuskandinama. Ši antropomorfinė iškamša vadinta įvairiai: Žemaitijoje Morė, Kotrė, Sorė, Šiuorė, rečiau Barbora, Magdė; vidurio Lietuvoje – Čiučelė, Boba, Diedelis, Pelenų diedas; šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje – Gavėnas. Pastaruoju metu, įsigalėjus etnografinėms šventėms ir Užgavėnių pamėklės deginimui išplitus visoje Lietuvoje, įsigali jos žemaitiškasis vardas Morė.
J. Balio nuomone, žodis morė galėjęs reikšti tą patį, ką ir laumė. Savo nuomonę pagrįsdamas J. Balys primena vienos pasakos pasakymą: Sutemus pradėjo morės vindus [verpimo ratelius] sukti.55 O taip paprastai sakoma apie laumes. N. Vėlius knygoje „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ irgi nurodė, kad laumės sakmėse, be įprastinio vardo laumė, dar yra vadinamos raganomis, deivėmis, laimėmis, morėmis.56
Mums svarbi žinia, jog laumės, kaip kad raganos ir velniai, gali sukelti Saulės užtemimą. Saulei užtemstant sakoma: Sauły ima arba gadina. Kaltu dėl to laikomas velnias, ragana arba ir laumė. Pavyzdžiui, sakoma: Velnias užkiša savo uodegą tarp Saulės ir Žemės; Ragana apsiverčia miegoti ant kito šono ir skvernu uždengia Saulę; Ragana… savo šluota, ant kurios ji joja, uždengia Saulę.57
Tyrinėtojai įvairiai bandė aiškinti naikinamos apeiginės pamėklės prasmę. Joje matytas augmenijos gyvybinių jėgų įsikūnijimas, žiemos-mirties demonas, įasmeninti senieji metai ir panašiai.58 Morės, kaip išvaromo ar sunaikinamo žiemos demono, aiškinimas artimas jos kaip Saulės grobikės vaidmeniui. Juk žiemos demono išvarymas siejamas su Saulės sugrįžimu arba, jei žiūrėsime mitologiškai, su Saulės sugrąžinimu. Žiemos demonas dėl to ir yra demonas, kad trukdo šviesti Saulei.
Aukštaitijoje, panašiai kaip Žemaitijoje Morė, buvo vežiojamas Gavėnas, Kanapinis arba Lašininis. Per Užgavėnes vaidinama Kanapinio ir Lašininio kova, dabar jau tik įasmeninanti pasninką ir mėsos valgymą, irgi galėtų būti siejama su kova dėl Saulės. Apie tai galima spręsti iš kai kurių posakių. Jei Pelenų dieną (pirmąją gavėnios dieną) valgant ant dubens krisdavo saulės spindulys, žmonės sakydavo: Veizėkit, Lašínius su Kanapiniu imasi.59
Kaip matome, Saulės vadavimo mite minėtą galingą karalių, pagrobusį ir įkalinusį Saulę, lietuvių tautosakoje ir Kalėdų bei Užgavėnių apeigose gali simbolizuoti tiek medžio pliauska, tiek antropomorfinis stabas-iškamša, o šis savo ruožtu gali įgauti tiek moterišką, tiek vyrišką pavidalą. Užgavėnių apeigose tai Morė (Čiučelė, Boba ir pan.) arba Gavėnas (Diedelis, Pelenų diedas ir pan.), tautosakoje – Laumė, Ragana arba Velnias. Galbūt šio ambivalentiškumo priežasčių reikėtų ieškoti vakarų ir rytų baltų tradicijų skirtumuose.
Žemaičių Morė yra artima įvairioms Europos tautoms žinomoms mitinėms būtybėms, vadinamoms Mar-/Mor- šaknų vardais. Tai dažniausiai žmonių sąmonę drumsčiančios, košmarus60 užsiundančios, sloginančios ir marinančios dvasios. Mara, kaip mirties ir maro įsikūnijimas, ypač gerai žinoma įvairių slavų tautų tradicijose. Panašiai kaip mes su Užgavėnių More, slavai žiemos pabaigos ir pavasario pradžios apeigose elgdavosi su iš šiaudų pėdo arba, rečiau, iš pliauskos pagaminta apeigine lėle, vadinama Mara, Marena, Morena ir panašiai61 arba iš žodžio smert’ „mirtis“ padarytu vardu: slovakų Smrt, Smrtka, Smrtisko, čekų Smrtholka, moravų Smrtnice, lenkų Śmercicha ir panašiai. Laikoma, kad baltams ir slavams bendras pavasario–vasaros kalendorinių apeigų metu sunaikinamos būtybės vaizdinys ir jos vardas su šaknimi Mar-/Mor- turi bendras indoeuropietiškas ištakas. Pavyzdžiui, senovės indų (taip pat pali kalbos) žodis māra reiškia „žudantis“, „naikinantis“. Budizmo mitologijoje Māra vadinamas mitinis veikėjas, įasmeninantis blogį ir visa, kas gyvas būtybes veda į mirtį.62
P. Dundulienė yra išsakiusi mintį, kad Užgavėnių Morės stabo vežiojimas galėjo būti siejamas su Saulės, važiuojančios rogėmis ar ratais, vaizdiniu.63 A. Formozovas, tyrinėjęs Saulės kelionės ratais, rogėmis ir valtimi vaizdinius kituose kraštuose, irgi manė, jog tikriausiai Užgavėnių pasivažinėjimo rogėmis bei ratais paprotys sietinas su mitine Saulės kelione šiomis transporto priemonėmis.64 Pratęsiant šią mintį ir atsižvelgiant į čia atskleistą tamsią, demonišką Morės, kaip Saulę marinančios mitinės būtybės, prigimtį, galima spėti, kad Saulę veikiau turėjo simbolizuoti pats ant pavažos įtvirtintas ratas. Gyvūnais persirengusių Užgavėnių kaukininkų ratą (Saulę) „apsėdusios“ Morės vežiojimo ir Kalėdų kaladės vilkimo sugretinimas paremia A. Vaicekausko nuomonę abi šias apeigas galėjus atspindėti tą patį kosmogoninį mitą. Kosminės tvarkos atkūrimą, savo ruožtu, kaip sakyta, išreiškia indoeuropiečių pagrindinis mitas, vaizduojantis Perkūno ir Velnio kovą. Toje kovoje Perkūnas nugali Velnią ir išlaisvina visas jo pagrobtas gėrybes, tarp jų ir dangaus šviesulius. Saulės išvadavimas ir kosmogonija, pasaulio sukūrimas – savo prasme tapatūs veiksmai: juk Saulė yra pa-saulio sąlyga. Kalėdų ir Užgavėnių persirengėliai („Zodiako ženklai“?) muša ir sunaikina Saulę įkalinusią chtoniškąją būtybę, įkūnytą kalade arba antropomorfiniu stabu.
Tad persirengėliai iš žiemos kalėjimo Saulę išlaisvina sudegindami kaladę arba iš Morės paverždami vežimo ratą. Žodžių kaladė, kalėjimas, kalimas, Kalėdos ir kalvis garsinis sąskambis, nors ne kiekvienu atveju etimologinis, irgi prisideda šiuos mitinius vaizdinius sugretinant. Su kalvio ir kūjo vaizdiniais gali būti susijęs ir vienas iš latviškų persirengėlių pavadinimų – kūjinieki arba kūjneši, lietuviškai galima būtų sakyti – „kūjininkai“ ar „kūjnešiai“, nors latvių kūja reiškia ne „kūjis“, o „lazda, pagalys“, kaip kad ir lietuvių kūja, kūjas – „kojūkai“. Toks persirengėlių įvardijimas tartum sukryžmina pagrindinius mitinius vaizdinius apie Saulės vaduotoją ar vaduotojus – milžino (vaizduojamo ant kūjų „kojūkų“ pasilypėjusio „kūjininko“) ir būtent kūjo, kuriuo kartu ir kaunamasi65 vaduojant Saulę, ir kuriuo ji nukalama. Latvių „kūjininkams“ artimas B. Buračo paminėtas žemaičių Užgavėnių persirengėlių įvardijimas – „kriukininkai“.66 Mat kriukis arba krukis lietuvių kalboje, be kita ko, reiškia: lazdą riestu galu; pagaikštį, žarsteklį; kastuvo, šakės ar kito įrankio koto rankeną (skersai uždėtas pagaliukas, kaip kad kojūkų).67 Įdomu tai, kad Lasickis yra paminėjęs būtent kalvių garbinamą dievybę Krukį: „Krukis yra kiaulių dievas, jį su didžiausiu pamaldumu garbina Budraičiai, t.y. kalviai“.68 A. J. Greimas, pasitelkęs lietuviškas pasakas, Krukį rekonstravo buvus kalvystės globėju, tapatintinu su Kalveliu/Teliaveliu.69
Tai, kad kalvio ir kūjo vaizdiniai buvo svarbūs persirengėlių apeigose, liudija ir rusų tarpukalėdžio papročiai. Čia tarp persirengėlių pasirodo net pats kalvis su mediniu kūju (!). Be to, žaidžiamas žaidimas „senus perdaryti į jaunus“.70 Apeiginį kūjį aptinkame net Kinijos X–XIII a. liaudiškose naujametinėse persirengėlių procesijose, vaizdavusiose piktųjų dvasių išvarymą. Manoma, kad svarbiausio šių procesijų veikėjo Džongkui vardas mena būtent kūjį, padarytą iš persiko medžio, kuriuo egzorcistinių procesijų dalyviai mušdavo piktąsias dvasias.71 Pasitelkus palyginimui dar platesnę kitų tautų medžiagą, persirengėlių apeigose naudoto kūjo ir kalimo veiksmų svarbą būtų galima dar tvirčiau pagrįsti.
Dabar pabandykime įsivaizduoti kaukininkų atliekamų apeigų bendrą vaizdą. Vilkstinė, sudaryta iš 12 mitinius didvyrius vaizduojančių persirengėlių – ožio, žirgo, raitelio, gervės, elnio, povo ir kt. – keliauja po kaimą paskui vežamą stabą arba Užgavėnių vežimą, kuriame ant besisukančio rato sukinėjasi, mojuodama spragilais ir gindamasi nuo ją persekiojančių kaukininkų, mirties ir tamsos įsikūnijimas – Morė. Procesijos dalyviai Morę persekioja. Galiausiai išvežta už kaimo, Morė sudeginama, sudraskoma arba nuskandinama. Kartais dargi pažymima, kad tai atliekama 12-ą valandą nakties. Kyla visuotinės linksmybės. Iš Morės išvaduotas Saulės simbolis – ratas turėjo būti pagerbiamas – vėl nešamas ar ritinamas per kaimą, taip visiems pranešant, kad Morė nugalėta, Saulė išvaduota, visus sveikinant ir linkint visokeriopos laimės bei gerovės. Galų gale Saulės ratas, matyt, būdavo pastatomas kokioje nors garbingoje vietoje. Apie tokį elgesį su ratu po Morės sunaikinimo leidžia numanyti etnografo J. Kudirkos pateikiamos žinios apie Užgavėnių ratą iš Skuodo: „Nors Morė buvo ginama savo šalininkų, tačiau antros pusės šalininkai Morę nuteisdavo, pakardavo ant aukštos karties pritaisyto rato ir sudegindavo. Ratas palikdavo nesudegintas, jis saulėtomis dienomis pagal šešėlį parodydavo laiką“.72
Rato, kaip sugrįžtančios Saulės simbolio, apeiginį-religinį reikšmingumą per Užgavėnes liudija ir šis 1942 m. Aukštaitijoje užrašytas paprotys: „Aukštaitijoje Užgavėnių rytą, pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, galvotrūkčiais lekia, susigriebusios rankomis sijonus, merginos, nuo jų neatsilikdami, iš sodybų pilasi jauni vyrai, nes pirmieji pasiekę „ratą“ [t.y. ant ežero ledo įtaisytą Užgavėnių karuselę – J.V.] bus laimingi – kitas Užgavėnes „poroje švęs““.73
Tekinio, iškelto ant karties, ritualinis naudojimas Užgavėnese gerai žinomas ir slavams. Sibiro rusai sėdinčią iškamšą pririšdavo prie vežimo rato,74 užmauto ant rogėse įtvirtintos 9–10 aršinų karties tam tikrame aukštyje, kitur – ant rato, įkelto į rogėse įtvirtintą aukštą ir pakankamai storą medžio stiebą, vietoje iškamšos sėdėdavo ir įvairius pokštus krėsdavo gyvas žmogus.75 Tai liudija rato, kaip savarankiško apeiginio simbolio, svarbą Užgavėnių apeigose. Pirma galėjo atrodyti, kad Užgavėnių tekinis tėra tik Morei vežioti skirtos techninės konstrukcijos elementas, tačiau dabar matome, kad į jį Užgavėnių apeigose reikėtų žvelgti rimčiau. Rato simboliką baltų bei indoeuropiečių tradicijose yra nagrinėjęs D. Razauskas studijoje „Ryto ratų ritimai“.76 Čia atskleista rato, kaip pamatinio kosmologinio principo ir modelio, esmė, apimanti ne tik Saulės bei Saulės kelio dangumi vaizdinius, bet ir viso pasaulio sąrangos bei dinamikos principus.
Apie ratą įvairiose kalendorinėse šventėse J. Kudirka yra išsakęs tokius samprotavimus: „Ypač svarbi vežamo rato, kaip Saulės simbolio, padėtis įvairių kalendorinių švenčių papročiuose: per Kalėdas jis gulsčias suka karuselę virš ledo, per Užgavėnes ratas krypuoja ant pavažos, tartum primena bandančią ilgiau danguje išsilaikyti Saulę, o Joninių naktį jau degdamas kyla į viršų… Galima daryti prielaidą, kad pamėklės ant pavažos ir rato junginio buvo daromos vėlesniais laikais, anksčiau, sulaukus pavasario lygiadienio, pavaža bei ratas buvo tampomi vieni, kaip trinka ar akėčios“.77
Vežamas Saulės diskas? Atvaizdas ant Vi a. urnos iš Grabovės senkapio (Mažoji Lietuva)
Vežamas Saulės diskas? Žalvario amžiuaus petroglifas. Afrika.
Kaip sakyta, Saulės ratas vienas apeiginiu vežimu turėjo būti vežamas jau po to, kai jis buvo išlaisvintas iš jį apsėdusios Morės. Saulės ratą nešančio ar traukiančio žirgo atvaizdai randami dar paleolito laikų mene. Manoma, kad seniausias Saulės simbolis ir buvo ratas, žirgų traukiamas per dangų. Saulės ratų, tai yra ratais (vežimu) vežamo rato įvaizdis jau vėlesnis – bronzos amžiaus laikų, nes jis galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo išrastas vežimas.78 Saulės diską vežantį vežimą vaizduojančiuose siužetuose kartais yra aptinkama ir procesija, einanti iš paskos. Verta prisiminti ir tai, kad vienas iš tarptautiniu Užgavėnių pavadinimu tapusio žodžio karnavalas (italų carnevale) aiškinimų kildina jį iš apeiginio vežimo pavadinimo, lotyniškai carrus navalis „vežimas-laivas“. Tai toks ypatingas žirgo tempiamas ritualinis laivas ant ratų. Tokie laivo pavidalo vežimai buvo naudojami antikinėse šventinėse procesijose, skirtose Dioniso bei Isidės garbei.79 Tokiu vežimu senovės Romoje Saturno garbei skirtose šventėse iškilmingai važiuodavo persirengėliai, dainuodami nešvankias daineles. Tad iki šiol neišspręstą ginčą, iš ko kildintinas karnavalo pavadinimas, – iš carrus navalis „vežimas-laivas“ ar, kaip teigia kiti, iš caro „mėsa“ ir levare „atsisakyti, atmesti“, siejant su gavėnia, – mūsų turimi duomenys ne tik byloja vežimo naudai, bet ir pačios karnavalo kaip Saulės sugrąžinimo šventės ištakas leidžia nukelti į bronzos amžiaus arba net paleolito laikus. Labai tikėtina, kad įvairių epochų žirgų traukiamo arba vežime vežamo rato atvaizdai yra būtent archajiško Saulės išvadavimo ir sugrąžinimo ritualo priešistorinės iliustracijos.
Originalaus Zodiako ženklų atvaizdai ant XVI a. kaušo iš Gardino (Baltarusija):
1. Vandenis (Žirgas), 2. Ožys (Ožiaragis), 3. Ietininkas (Šaulys) – Kalvelis?, 4. Elnias (Skorpionas). Čia atrandame pagrindinius Kalėdinio karnavalo personažus – galimus
Kalvio palydovus vaduojant Saule: Elnią, Ožį, Žirgą (Šyvi).
Mūsų iš dalies rekonstruotas Saulės išvadavimo mitinis siužetas ir jį atkartojančių apeigų esmė pagrindinį Saulės išvadavimo mito veikėją dieviškąjį Kalvį kaip tik ir leidžia susieti su Kalėdų Senio personažu. Dievas Kalvelis-Kalėda, su savo pergalės įrankiu kūju arba krukiu (plg. Kalėdų Senio lazdą) įveikęs chtoniškosios priešininko tamsos kalėjimą, sugrąžina mirtingiesiems šviesą ir taip atkuria pasaulio tvarką, atverdamas kelią į naują gyvenimą, darną bei gerovę. Tai ir yra Kalėdų Senio dovanos, kuriomis jis mus apdovanoja. Kita vertus, galima pastebėti, kad vėlyvasis Kalėdų Senio personažas į save sugeria įvairių Saulės vadavimo mito dalyvių bruožus. Jame galima įžvelgti ne tik pagrindinį Saulės vaduotoją, bet ir pačią sugrįžtančios ir „dovanas dalijančią“ Saulę, ir netgi nugalėto chtoniškojo priešininko bruožų.80
Paralelės kitose kultūrose
Įdomių paralelių apie Saulės vadavimo mito bei jam skirto ritualo sąsajas su Užgavėnių švente randame lamaistų kalmukų, gyvenančių Tibeto pasienyje, mitologijoje ir papročiuose. Kalmukų atvejis mums įdomus būtent tuo, kad jame susiduria mitas apie Saulės vadavimą ir jį atitinkanti kalendorinė šventinė tradicija. Saulės vadavimo mitą vokiečių rašytojai Hedai fon Šmid (Hedda von Schmid) 1909 m. papasakojo Tibeto budistų lamos. Pasak rašytojos, tai esąs žinomiausias kalmukų mitas, „priklausantis šventikų skelbiamai žinijai“.81
Pragaro valdovas Erlik-chanas, norėdamas pakenkti žmonėms, pagrobia ir praryja Saulę. Saulės nenusaugojo 33 ją saugojusios dievybės tengri. Pasaulyje kyla verksmai ir skundai, žmonės, augalai ir gyvūnai miršta nuo šalčio ir tamsos. Pagaliau viršiausioji iš dievybių Saulės sargų Okun-tengri, pasigailėjusi žmonių, nužengia į pragarą ir, susikovusi su Eerlik-chanu, persmeigia jį ietimi. Iš atsivėrusios žaizdos išrieda Saulė ir sugrįžta į savo vietą danguje. Žemė atgyja nuo Saulės spindulių. Šiam įvykiui atminti kalmukai kasmet pavasarį, ištirpus sniegui, švenčia cagan-cara „baltąją savaitę“.82 Jie tiki, kad Eerlik-chano žaizda niekada neužgyja ir kad jis visą laiką vėl bando praryti Saulę. Todėl sakoma, kad Saulės užtemimo metu būtina belsti į katilus, gongus, iš visų jėgų rėkti, kelti triukšmą ir šitaip žadinti 33 tengri83 arba šaukti Okun-tengri.84
„Baltuoju mėnesiu“ (Cagan-sar, Cagaan-sar) mongolų tautose vadinama šventė yra kilnojama ir švenčiama vasario pabaigoje – kovo pradžioje, stojus pirmai pavasario jaunačiai. Nors dėl tibetietiškojo budizmo įtakos ji siejama su Naujaisiais metais bei su Budos pergalėmis prieš jo mokymo priešininkus (pagrindinis jų buvo vardu Māra!), pažymimomis per pirmąsias 15 augančio Mėnulio dienų, tačiau šventės tradicijos mena daug senesnes ikibudistines ištakas. Šventės metu vienuoliai atlieka čaksum apeigą, skirtą apsaugoti žmones nuo piktųjų dvasių, neatstojančių dar nuo pernai metų. Pasibaigus visuotinei maldai, sudeginama mūsų Morę primenanti didelė iškamša, padaryta iš pernykščių augalų ir skudurų. Jai skirta sugerti visą praėjusių metų blogį, bėdas ir nesėkmes. Į degančios iškamšos ugnį metami maži tešlos gabaliukai, kuriems simboliškai perduodamos žmonių ligos, negandos, blogos mintys ir aistros, besivelkančios paskui žmones iš praeities.
Kaip ir per mūsų Užgavėnes, šios šventės metu įprasta daug valgyti. Įdomu, kad vienas iš svarbiausių šventės ritualinių valgių – mūsų Užgavėnių blynus (lietuviškai – skrylius) primenantis miltinis patiekalas borcok arba borcog. Apvalūs borcokai, kaip ir mūsiškių Užgavėnių skryliai, siejami su Saule. Tačiau buvo kepami ir gyvūnus vaizduojantys borcokai: avinai, žąsys, vabzdžiai ir kiti. Pažymėtinas taip pat avino aukojimo paprotys, kuomet ypatingu būdu numarintas avinas suvalgomas, o virta jo galva paliekama kaip auka dievams. Iš XVIII–XIX a. etnografinių aprašų matyti, jog seniau viena iš šios šventės apeigų dar buvo žirgo aukojimas ir jo mėsos valgymas.85
Kalmukų ir kitų mongolų tautų švenčiama Cagaan-sar šventė daugeliu savo bruožų yra stebėtinai panaši į mūsiškes Užgavėnes: šventės data kilnojama, nes siejama su jaunu mėnuliu;86 deginama iškamša, įkūnijanti praėjusių metų blogį; kepami į blynus panašūs apeiginiai patiekalai; gausiai valgoma. Patys kalmukai, gyvenantys greta pravoslavų, šią šventę ir lygina su Užgavėnėmis. Pravoslavų misionierius Parmenas Smirnovas, palikęs vertingus Astrachanės kalmukų etnografinius aprašymus, mini tarp kalmukų paplitusį posakį: „Jūsų Užgavėnės (Масленица) ir mūsų Cagan-sar – lyg tikri broliai“.87
Detaliau panagrinėjus šios šventės tradicijas galima būtų rasti ir daugiau panašumų su Užgavėnėmis, tačiau čia pasitenkinsime svarbiausiomis paminėtomis paralelėmis, leidžiančiomis iš esmės suvokti, kad į krikščionišką rūbą įvilktose Užgavėnėse turime rimtą pagrindą matyti Saulės vadavimo mitą atitinkančio ritualo atbalsį, kaip ir budizmo paveiktoje atitinkamoje mongolų tradicijoje.
Išvados
Kalėdų bei Užgavėnių karnavalas istoriniuose šaltiniuose ir tautosakoje paliudyto Saulės vadavimo mito kontekste atsiskleidžia kaip Saulės vadavimo mito ir naujametinės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginis įkūnijimas. Šią hipotezę pagrindžia ne tik lietuviška etnografinė ir folklorinė medžiaga, bet ir kitų tautų kalendorinių švenčių papročiai.
Kaukėti persirengėliai, karnavalinių procesijų dalyviai gali būti suvokiami kaip mitinių Saulės vaduotojų apeiginiai atitikemnys. Pagrindinis Saulės vadavimo mito veikėjas tapatintinas su istorinių šaltinių minimu dieviškuoju kalviu Teliaveliu, kurį savo ruožtu galima sieti su folkloriniu Kalėda ir vėlyvuoju karnavalo veikėjo pavidalu – Kalėdų Seniu, visos redukuotos mitinių Saulės vaduotojų bendrijos reliktiniu nariu.
Kalėdų Senio-Kalėdos kalėdojimas gali būti suvokiamas kaip Saulės išvaduotojo apsilankymas, paeiliui pranešant bendruomenės nariams, kad Saulė išvaduota iš tamsos jėgų nelaisvės, ir Pasaulio tvarka atkurta. Kalėdodamas Kalėda laimino namus, apeiginiais veiksmais siekė paskatinti gerovę, užtikrinti skalsą ir darną būsimais metais. Vargu ar jam galėjo būti būdinga materialių dovanų dalijimo funkcija, greičiausiai atvirkščiai – už savo antgamtines dovanas Kalėda pats ūkininkų buvo apdovanojamas maistu ar kitais materialiais dalykais.
Siekiant šiuolaikiniam Kalėdų Senio įvaizdžiui suteikti autentiškumo, reikėtų labiau atskleisti jo kaip Saulės vaduotojo, kaip pasaulio šviesos ir tvarkos atkūrėjo bei laiduotojo vaidmenį. Šalia Kalėdos būtina pasitelkti ir kitus užmirštus karnavalinių apeigų dalyvius, jei ne visus 12, tai bent tradicinius Kalėdos pagalbininkus, dar XIX a. besireiškusius kalėdinėse tradicijose – šyvį, gervę, ožį ir kt.
Nuorodos:
34.VAIŠKŪNAS, J. Saulės grąžinimo ritualas ir Zodiako ženklai. Iš: Šiaurės Atėnai, 2002-07- 20, Nr. 27 (613); VAIŠKŪNAS, J. Zodiako ženklų atvaizdai ant senovinio kaušo. Iš: Šiaurės Atėnai, 2002-07-27, Nr. 28 (614); VAIŠKŪNAS, J. Did there exist the baltic zodiac? Iš: Astronomy and Cultural Diversity. C. Esteban and J. A. Belmonte, Santa Cruz de Tenerife: Organismo Autónomo de Museos y Centros. Cabildo de Tenerife, 2000, p. 319–325; VAIŠKŪNAS, J. Some Peripheral Forms of the Mediterranean and Oriental Zodiac Traditions in Heathen Lithuania. Iš: Astronomy and cosmology in folk traditions and cultural heritage. Ed. J. Vaiškūnas (= Archaeologia Baltica, X). Klaipėda: Klaipėda university press, 2008, p. 86–93.
35. KUDIRKA, J. Užgavėnės. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 55, 57.
36. HAAVIO, M. Mitologija fińska, przełożył J. Litwiniuk, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1979, p. 237–240, 244.
37. Užgavėnių apeigos. Iš: Mūsų kraštas: tautiškosios minties savaitinis laikraštis, 1934-03-04, Nr. 9; BALYS, J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis, 1993, p. 53, Nr. 10.
38. Словарь русского языка XVIII века, ВЫП. 8. (Залезть — Ижоры). Санкт-Петербург: Наука, 1995.
39. АФАНАСЬЕВ, А. Поэтические воззрения славян на природу (в трех томах), т. 3. Москва: Индрик, 1994, p. 301–302.
40. СВЯТСКИЙ, Д. О. Очерки истории астрономии в древней Руси, часть III. Iš: Историко-астрономические исследования. Ред. П. Г. Куликовский, выпуск IX. Москва: Государственное издательство физико-математической литературы, 1963, p. 52.
41. ЗАБЕЛИН, И. Е. История русской жизни с древнейших времен, II: История Руси от начала до кончины Ярослава, I. Москва, 1912. Prieiga per internetą: http://az.lib.ru/z/zabelin_i_e/text_0060.shtml.
42. LAURINKIENĖ, N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1990, p. 71–83.
43. VAIŠKŪNAS, J. Did there exist the baltic zodiac? Iš: Astronomy and Cultural Diversity. C. Esteban and J. A. Belmonte, Santa Cruz de Tenerife: Organismo Autónomo de Museos y Centros, Cabildo de Tenerife, 2000, p. 319–325; VAIŠKŪNAS, J. Some Peripheral Forms of the Mediterranean and Oriental Zodiac Traditions in Heathen Lithuania. Iš: Astronomy and cosmology in folk traditions and cultural heritage, ed. J. Vaiškūnas (Archaeologia Baltica, X). Klaipėda: Klaipėda university press, 2008, p. 86–93.
44. VAICEKAUSKAS, A. Lietuvių žiemos šventės. Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigos XIX a. pab. – XX a. pr. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 88.
45. LAURINKIENĖ, N. Devyniaragio elnio semantikos akcentai. Iš: Liaudies kultūra, 2000, Nr. 1, p. 30–33.
46. ПОКРОВСКАЯ, Л. В. Земледельческая обрядность. Iš: Календарные обычаи и обряды в странах Зарубежной Европы. Москва: Наука, 1983, p. 77.
47. DUNDULIENĖ, P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis, 1991, p. 53.
48. VAICEKAUSKAS, A. Lietuvių žiemos šventės…, p. 77.
49. Ten pat, p. 78.
50. Ten pat, p. 89.
51. ПРОПП, В. Я. Русские аграрные праздники. Ленинград: Изд. ЛГУ, 1963, p. 98
52. ИВАНОВА, Ю. В. Обрядовый огонь. Iš: Календарные обычаи и обряды в странах Зарубежной Европы. Москва: Наука., 1983, p. 123.
53. BALYS, J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis, 1993, p. 106, Nr. 334.
54. Lietuvių tautosaka, V: Smulkioji tautosaka, žaidimai ir šokiai. Medžiagą paruošė K. Grigas. Vilnius: Mintis, 1968, p. 450, Nr. 5360, 5361, 5362, 5363.
55. BALYS, J. Lietuvių kalendorinės šventės, p. 69.
56. VĖLIUS, N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga, 1977, p. 89, 93.
57. BALYS, J. Tautosaka apie dangų. Sodus, Michigan: J. J. Bachu-nas, 1951, p. 14.
58. VAICEKAUSKAS, A. Lietuvių žiemos šventės…, p. 88.
59. BURAČAS, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993, p. 180, 196.
60. Iš čia ir prancūzų žodis cauchemar, anglų – nightmare „košmaras“.
61. Šie vardai įvairiose slavų tautose fonetiškai įvairuoja, pavyzdžiui: ukrainiečių Мара, Марена, slovakų Morena, Marejna, lenkų Marzana, Marzanka ir panašiai. Žr.: Славянские древности: Этнолингвистический словарь под общей редакцией Н. И. Толстого, III. Москва, 2002, p. 178–182.
62. Мифы народов мира…, II, p. 109–110.
63. DUNDULIENĖ, P. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 18–19.
64. ФОРМОЗОВ, А. А. Очерки по первобытному искусству. Москва: Наука, 1969, p. 240.
65. Latvių žodis kūja „lazda“, mūsiškis kūjis, senovės rusų кый savo pirmine reikšme yra siejami su kauti, lat. kaut „mušti, daužyti“.
66. BURAČAS, B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993, p. 181.
67. Lietuvių kalbos žodynas. Prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/.
68. BRMŠ, II, p. 595.
69. GREIMAS, A. J. Tautos atminties beieškant: apie dievus ir žmones. Vilnius: Mokslas; Chicago: A. Mackaus knygų leid. fondas, 1990, p. 399–421. Krukio sąsajos su kiaulėmis neturėtų stebinti. Visų pirma tokia asociacija galėjo susidaryti dėl jo vardo, mat viena iš žodžio krukis reikšmių yra „kiaulės knyslė“, antra, Krukis išties galėjo būti siejamas su kiaule, užtenka prisiminti Sovijaus mitą, kuriame akcentuojamos šerno ir ugnies mitinės sąsajos ir pagal kurį kiaulę nugalėjęs Sovijus įsteigia mirusiųjų deginimą, ir Teliavelio, t.y. mitinio Kalvių Kalvio kultą. Žr. BERESNEVIČIUS, G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, p. 101–102.
70. МАКСИМОВ, С. В. Нечистая, неведомая и крестная сила. Санкт-Петербург: ТОО „Полисет“, 1994, p. 247. Čia vertas dėmesio ir lietuviškų pasakų siužetas, kai Kalvis, padedant Velniui, užsiima žmonių atjauninimu. Žr.: Balys J. Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas. Iš: Tautosakos darbai, II. Kaunas, 1936, Nr. 753; VAITKEVIČIENĖ, D., VAITKEVIČIUS, V. XIII a. Lietuvos valstybės religijos bruožai. Iš: Lietuvos archeologija, T. XXI. Vilnius, 2001, p. 321–322.
71. Календарные обычаи и обряды народов Азии. Новый год. Москва: Наука, 1985, p. 31–32.
72. KUDIRKA, J. Užgavėnės. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 30.
73. Ten pat, 1992, p. 52.
74. Круглый год. Русский земледелческий календарь. Составитель А. Ф. Некрылова. Москва: Правда, 1989, p. 448.
75. Русскiй народъ. Его обычаi, обряды, преданiя, суевърiя и поезiя, собр. М. Забылинымъ. Москва: Изданiе книгопродавца М.Березина, 1880, p. 42.
76. RAZAUSKAS, D. Ryto ratų ritimai: Pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais. Vilnius: Pradai, 2000.
77. KUDIRKA, J. Užgavėnės. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 59.
78. VAIŠKŪNAS, J. Saulės ir Mėnulio simbolika baltų pasaulėžiūroje. Iš: Senovės baltų simboliai. Vilnius: Academia, 1992, p. 137.
79. N. Laurinkienė Užgavėnių Morės vežiojimą lygina ir su frigų bei germanų dievybių vežiojimu: „Šioji ant rato ir ant rogių pavažos pritvirtinta pamėklė Morė ar Katrė asocijuojasi su panašiai vežime vėžinta frigų gamtos deive Kibele ir minėtąja germanų Žeme Motina Nertus. Be to, pažymėtina, kad pati lygiadienio šventės, per kurią atlikinėti ritualai Kibelei, idėja artima Užgavėnių, per kurias simboliškai užsimenama apie žiemos traukimąsi, intencijai. Archajiški frigų lygiadienio ritualai buvo susiję su vaisingumo, vegetacijos dievybės mirtimi ir atgimimu, reiškė dienos ir šviesos pergalę prieš naktį bei tamsą, ritmišką mirties ir prisikėlimo, sunykimo ir vaisingumo kaitą gamtoje“ (LAURINKIENĖ, N. Rasojančių rugių šventė. Iš: Šiaurės Atenai, 2008- 06-13, Nr. 896. Prieiga per internetą: www.culture.lt/satenai/?leid_id=896&st_id=16034&txt=dievo).
80. Pavyzdžiui, slaviškame Šv. Mikalojaus įvaizdyje yra įžvelgiami tiek griausmavaldžio dievo Peruno, tiek ir jo priešininko Voloso bruožai. Žr.: УСПЕНСКИЙ, Б. А. Филологические разыскания в области славянских древностей. Москва, 1982.
81. HAAVIO, M. Mitologija fińska, przełożył J.Litwiniuk. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1979, p. 242–243.
82. Čia turima omenyje mongolų tautoms žinoma šventė pavadinimu Cagaan-sar (pažodžiui „baltas mėnuo“). Yra žinomas ir kitas su šia švente siejamo Saulės išvadavimo mito variantas, pagal kurį Okon-Tengri „dangiškoji mergelė“ Saulę išvaduoja iš mitinių pabaisų mangusų nelaisvės. Kiekvienais metais po eilinės pergalės prieš mangusus, išvadavusi Saulę iš ją prarijusio pragaro valdovo Erlik-nomin chano, ji nusileidžia žemėn ir sušildo ją savo šiluma, tuomet ir prasideda ilgai lauktas pavasaris (БАДМАЕВА, Т. Цаган Сар. Prieiga per internetą: http://www.bumbinorn.ru/2006/02/03/cagan_sar.html).
83. HAAVIO, M. Mitologija fińska, przełożył J. Litwiniuk. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1979, p. 242–243.
84. БАДМАЕВА, Т. Цаган Сар. Prieiga per internetą:
85. ДОРДЖИЕВА, Г. А. Протяжные песни на празднике Цаган Сар. Iš: Климент Васильевич Квитка и актуальные проблемы этномузыкологии, Редактор-составитель Е. В. Битеряковаp. Москва: Научно-издательский центр „Московская консерватория“, p. 307–321.`
86. Kadangi Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmos pavasarinės Mėnulio pilnaties, o Užgavėnės 46 dienos prieš Velykas, tai daugeliu atvejų Užgavėnių diena atitinka Mėnulio jaunaties arba jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymo laiką. Dylančio Mėnulio laikas Užgavėnėms netinkamas: Galadelties žmonės negali užsigavėti, jei užsigavėtų, tai vis svietų galas būtų (Jonas Gundys, 67 m., Smilgiškės k., Tverčiaus parapija, Švenčionių apskritis. Užrašė J. Aidulis apie 1934–1936 m. / Išrašas iš J. Aidulio mašinraščių, rastų vienoje Aukštaitijos kaimo sodyboje). Plg.: „Užgavėnės (Маслена недúля) būna jauname, sako: ‘Mėnulis ragą pamerkė į sviestą’“ (ТОЛСТАЯ, С.М. Полесский народный календарь. Москва: Индрик, 2005, p. 140).
87. СМИРНОВ, П. Путевые заметки по калмыцким степям Астраханской губернии. Элиста: Калмыцкое книжное изд-во, 1999, p. 28.
