Vydūnas. Mūsų sentėvių tikėjimas

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/12/28/vy... 2022-12-28 23:58:00, skaitė 563, komentavo 5

Atsimindami jį, rodos, jaučiamės aukštai iškilę į šviesą iš senolių rūkų. Ir susipažįstame su jų tikyba tiktai todėl, kad jie yra mūsų sentėviai, ir norime tarsi dar patvirtinti saitus su jais, kad ir būtume kažin kiek šviesesni už juos. Bet ar iš tikrųjų taip yra?

Pamąstykime ir tiktai kiek apie tai, kodėl mūsų sentėviai taip labai gynėsi priimti krikščionių tikėjimą! Ar jie būtų buvę tokio menko numanymo, kad negalėjo pastebėti jo vertybių? Juk iš to, kaip jie šiaip pasitiko Vakarų žmones ir jų duokles, aiškiai matyti, kad jų protas buvo labai šviesus. Todėl jie, be abejo, ir pastebėjo krikščionybės skelbėjų blogumus ir netikrumus.

Bet svarbiausia sentėvių pasipriešinimo priežastis buvo ta, kad jų tikyba jiems buvo patirtas dalykas, kurį jie aukščiau kėlė už jiems brukamą skelbiamą tikybą.

***

Prisimena man ypatingas patyrimas. Maždaug prieš 30 metų buvau Tilžėje kalbėjęs viešai vokiečių kalba apie kinų filosofą Lao Dzė. Dieną po to lankėsi pas mane du žmogu, kurių vienas buvo misionierius Kinijoje, veikęs ten jau beveik 15 metų. Ir jis stengėsi mane įtikinti, kad aš mūsų laikų žmonėms peršąs mokslus tokios tautos, kuri daug žemesnės kultūros negu mes.

Jie kartais audrai sukilus susiburia ir stengiasi ją nukreipti nuo savo laukų muzika, šokiais ir giedojimu, tarsi ji būtų gyvas, sąmoningas dalykas. Ir misionieriui tekę juos pamokyti ir jų prietarus sugriauti.

Jis sakąs: debesyje nesą gyvos jėgos, bet čia veikianti elektra. Mano paklaustas, kas ta elektra, atsakė: tai žinąs kiekvienas ir pradžios mokyklos mokinys. Prašytas vis dėlto paaiškinti, kas ji, sakė pagaliau: elektra – tai elektra. Nieko nežinojo, kaip tik tą žodį. O kai dar klausiau, ar tai jėga, ar materija, ir tada nežinojo, ką atsakyti. Mat ji yra visai ypatinga slėpininga jėga. Todėl vienas gamtos mokslininkas ir sakė, kad klausiamas, kas elektra, jis jaučiąs šiurpulio pagaunamas.

Ir čia vėl matome, kokie atbukę yra mūsų laikų žmonės gyvenimo slėpiniams, kurie senovės žmonėms buvo daug geriau numanomi. O todėl ir jų santykis su pačiu visų slėpinių Slėpiniu buvo daug gyvesnis negu mūsų laikų žmonių.

***

Skaitydami apie jų dievus mes pasidarome vaizdus apie juos negyvu savo supratimu. Kartais jiems dar priskiriame dievų, kurių jie visai neturėjo. Ir nenumanome savo nesąmonių.

Senovėje žmonės nemąstė taip, sakysime, daiktingai. Jiems viskas buvo esminga. Visame kame, visuose gamtos įvykiuose stengėsi įžvelgti ne aklą galią, bet ir sąmonę, dvasią.

Skirtumas tarp mūsų ir mūsų sentėvių gali būti ir taip pažymimas, kad, sakysime, mes gyvename daugiau medžiagos, daiktų, o jie jėgos ir gyvybės pusėje. Mes todėl sentėvių dievus pasidarome medžiagiškus, o sentėviai žiūrėjo į juos kaip į sąmoningas galias. O jeigu ir buvo pasidarę stabus, tai jie bus buvę ir jiems tik simboliai, kaip krikščionims kryžius su nukryžiuotuoju.

***

Apie sentėvių tikybą mąstydami turime būtinai suprasti, kad jie kitokiomis akimis žvelgė į pasaulį ir kad jų sąmonė buvo daug šviesesnė negu mūsų laikų žmonių sąmonė. Jiems tatai, kas yra aukščiau jusnių pareiškiama, aukščiau erdvės ir laiko, buvo gal dar tikresnė tikrovė nekaip regimas pasaulis, kuris tūliems mūsų laikų žmonėms yra viskas.

Todėl prisimindami sentėvių tikėjimą, turėtume tai padaryti su pagarba ir gal dar su liūdnumu, kad esame netekę to dvasios šviesumo, kurį jie tikrai yra turėję.

Ištraukos iš to paties pavadinimo straipsnio, pirmąsyk paskelbto Jaunojoje kartoje, 1935, Nr. 14, p. 293–294. Parengta pagal: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: Litera, 2006, p. 173–177.

Parengė Dainius Razauskas