V. Vadapalas. Vilniaus klausimas ir tarptautinė teisė

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/08/21/v-... 2023-08-21 16:07:00, skaitė 606, komentavo 1

V. Vadapalas. Vilniaus klausimas ir tarptautinė teisė

Joks nesutarimas nėra taip aptemdęs Lietuvos ir Lenkijos sntykių kaip konfliktas dėl Vilniaus. Mūsų tikslas – parodyti pagrindinius ginčo dėl Vilniaus tarptautinius teisinius aspektus.

Konflikto ištakos

Šis Leituvos ir Lenkijos ginčas pirmą kartą iškilo tik šio [XX] a. antrajame dešimtmetyje. Tai nėra klasikinis teritorinis ginčas, kilęs kaip vidurinių amžių karų rezultatas. Iki šio [XX] amžiaus Vilniaus priklausomybė Lietuvai niekam nekėlė abejonių.

To meto tarptautinė teisė turėjo pakankamai efektyvių būdų, kaip atriboti dviejų valstybių teritorijas. Pagrindu turėjo tapti principas uti possidetis juris, kuris susiformavo 1810 m. Lotynų Amerikoje buvusioms Ispanijos kolonijoms tapus nepriklausomomis valstybėmis ir nustatant tarpusavio sienas pagal buvusių Ispanijos kolonijų administracines ribas.

Šis principas Lietuvos ir Lenkijos santykiams galėjo būti pritaikytas nustatant jų sieną pagal Lietuvos ribas Lenkijos ir Lietuvos valstybės sudėtyje iki jos padalijimų. „Tuo metu Lietuvių–Lenkų siena ėjo į pietus nuo Augustavo, į rytus nuo Gardino, ir ne tiktai Vilnius su Gardinu, bet ir Lietuvos Brasta [Brestas] priklausė Lietuvai. Tai galėjo būti išeinamas punktas, o korektyvus lengviau galima buvo surasti“, – rašė 1933 m. žinomas Lietuvoje tarptautinės teisės specialistas Ladas Natkevičius.

Šalių teisės

Aišku, kad vien tik istorinė žemių priklausomybė nebuvo pakankamas pagrindas šiam teritoriniam ginčui spręsti. Teisine prasme po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų nei Lenkijos Respublika, nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neegzistavo.

Todėl atkūrusios savo nepriklausomybę Lietuva ir Lenkija negalėjo pretenduoti į Lenkijos Respublikos ar Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės teisių perėmimą. Abi valstybės atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, ir jų sienos teisiškai dar nebuvo galutinai nustatytos.

Svarbiausias Lenkijos argumentas dėl Vilniaus priklausomybės Lenkijai buvo tarp šios teritorijos gyventojų vyraujanti kalba. Tačiau tiek tuo metu galiojusioje klasikinėje, tiek šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje teritorijos gyventojų kalba nebuvo ir nėra teritorinių ginčių sprendimo pagrindas.

Priešingu atveju būtų galima kvestionuoti Prancūzijos ir Belgijos, Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos, Vengrijos ir Rumunijos ir daugelio kitų valstybių sienas.

Kita vertus, reikėtų panagrinėti ir paties Lenkijos argumento faktinę pusę. 1861 m. Rusijos Imperatoriškosios geografų draugijos duomenimis, Vilniaus gubernojoje gyveno 69,7 % lietuvių katalikų, 4,6 % lietuvių stačiatikių, 20,3 % lenkų katalikų.

Tų pačių metų Rusijos Generalinio štabo statistiniais duomenimis, Vilniaus gubernijoje 46 % gyventojų kalbėjo lietuviškai, 29,4 % – gudiškai, 12,3 % – lenkiškai.

Pagaliau anot 1909 m. lenkų tyrinėtojo Eduardo Činskio (Eduard Czyński), gudiškai kalbėjo 46,1 %, lenkiškai – 10 %, lietuviškai – 23 % Vilniaus gubernijos gyventojų.

Vilnijos gyventojų nutautėjimas, kurį matome iš statistinių duomenų, buvo susijęs su Rusijos imperijos vykdoma rusifikacijos politika ir pirmiausia su lietuviškos spaudos draudimu 1865–1904 m.

Teisine prasme svarbiausias veiksnys sprendžiant Vilniaus priklausomybės klausimą buvo 1920 m. liepos 12 dienos Leituvos ir Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija, turėjusi pagal tuo metu galiojusią klasikinę tarptautinę teisę visas suvereniteto teises Lietuvos teritorijos atžvilgiu, perdavė šias teises nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Pagal šios sutarties 1 straipsnį, Rusija „visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“, o pagal 11 straipsnį, Vilniaus kraštas pripažintas Lietuvai, nustačius Lietuvos ir Rusijos sieną. Negana to, vėlesniuose savo pareiškimuose TSRS pakartotinai pabrėždavo Vilniaus priklausomybę Lietuvai.

Karo veiksmai tarp šalių ir Suvalkų sutartis

Konsultuodamas Lietuvos vyriausybę, profesiorius Albertas de Lapradelis įvertino šią sutartį taip: „Iš sienos nustatymo išplaukia, kad Rusija, kuriai iki to momento priklausė suverenitetas Vilniaus teritorijai, jo atsisakė Lietuvos naudai“.

Tarybų Rusija pagal taikos sutartį su Lietuva privalėjo perduoti jai Vilnių. Tai įvyko tik 1920 m. rugpjūčio 6 d., kai Leituvos vyriausybė ir akredituotos Leituvoje užsienio valstybių diplomatinės atstovybės įsikūrė Vilniuje.

Atrodė, kad Vilniaus priklausomybės klausimas jau nebeiškils.

Tačiau persekiodama sumuštus prie Varšuvos bolševikų dalinius, Lenkijos armija rugpjūčio mėnesį įžengė į Lietuvą. Vėl prasidėjo kariniai veiksmai.

Spaudžiant Tautų Sąjungai, 1920 m. spalio 4 d. Suvalkuose prasidėjo derybos, kuriose dalyvavo Tautų Sąjungos Karinė kontrolės komisija. Spalio 7 d. pasirašyta gerai žinoma Suvalkų sutartis. Jos teisinė esmė – du svarbiausi šalių įsipareigojimai.

Pirmas – „nustatoma […] demarkacinė linija, kuri betgi nė kiek dar nesprendžia vienos ar kitos pusės teritorinių teisių“ (1 str. a p.), ir „abi susitariančios pusės prisiima sustabdyti visus karo žygius visu […] nutartos demarkacinės linijos ilgumu“ (2 str. b p.).

Antras – „šioji sutartis […] galioja ligi galutinio visų Lietuvos ir Lenkų ginčijamų teritorinių klausimų išsprendimo“ (5 str. c p.).

Pirmiausia, nustatyta demarkacinė linija paliko Vilnių Lietuvai. Šalys, nutraukdamos karinius veiksmus, įsipareigojo spręsti ginčytinus teritorinius klausimus taikiomis priemonėmis. Kartu pačios šalys atsisakė naudoti karinę jėgą.

Želigovskio žygis į Vilnių

1920 m. spalio 8 d., t. y. kitą dieną po Suvalkų sutarties sudarymo, Želigovskio vadovaujami Lenkijos armijos daliniai (iš viso 15 393 žmonės) puolė prie Merkio Lietuvos armijos dalinius.

Kadangi Vilnių gynė tik keli batalionai, o pastiprinimai iš Suvalkijos dėl Varėnos užėmimo laiku negalėjo atvykti, po susidūrimų Vilniaus prieigose Lietuvos kariuomenės generalinis štabas nutarė tą pačią dieną Vilnių evakuoti. Vilnius buvo perduotas Antantės karinių misijų globai, kurių vadovai spalio 9 d. dar mėgino sustabdyti Lenkijos dalinius, tačiau gen. L. Želigovskis atsisakė su jais susitikti.

Ryšium su Lietuvos ir Santarvės valstybių protestais dėl šio šiurkštaus Suvalkų sutarties sulaužymo Lenkijos vyriausybė spalio 14 d. padarė pareiškimą:

„Spalio 9 dieną lietuvių ir baltarusių divizija, vadovaujama generolo Želigovskio, nutraukusi visus ryšius su Lenkijos armija, pajudėjo į šiaurę ir užėmė Vilnių spalio 9 dieną.“

1) Net jeigu ir neginčytume šio teiginio apie gen. L. Želigovskio dalinių maištą, jis, šis maištas, jokiu būdu nepakeistų teisinio Vilniaus užgrobimo vertinimo. Pagal 1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių 3 str., kariaujanti šalis „atsako už visus veiksmus asmenų, esančių jos karinių pajėgų sudėtyje“. Tokia norma yra visuotinai pripažinta ir paaiškinama tuo, kad valstybė privalo garantuoti drausmę savo ginkluotose pajėgose, o neužtikrinusi to, atsako už dėl šio aplaidumo įvykdytus savo tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus.

Reikėtų dar nurodyti šios Hagos konvencijos 17 straipsnį: „Teritorija prpažįstama užimta, jeigu ji tikrai yra priešo armijos valdžioje.“

Todėl niekuo nepagrįsti teiginiai, kad nebuvo jokios Vilniaus okupacijos.

2) Neatitiko tikrovės ir teiginys dėl gen. L. Želigovskio dalinių maišto. 1921 m. balandžio 14 d. gen. Želigovskio divizijos štabo organizacinio skyriaus viršininkas leit. Edmundas Grodskis (Edmónd Grodski), dezertyravęs dėl politinių priežasčių, davė tokius parodymus Karinei kontrolės komisijai Kaune:

„1920 m. spalio 1–2 dienomis Gardine, maršalo Pilsudkio traukinyje įvyko susitikimas […]. Šiame susitikime buvo galutinai patvirtintas Vilniaus okupacijos planas ir generolas Želigovskis buvo paskirtas vadovauti šiai operacijai.

1920 m. spalio 6 dieną maršalas Pilsudskis netoli Lydos inspektavo dalinius, skirtus Vilniaus okupacijai. Po Ženevos konferencijos Lietuvos ir Lenkijos klausimu, kurioje buvo iškeltas siūlymas nuginkluoti generolo Želigovskio dalinius, paruoštas toks planas. Kad išvengtų nuginklavimo, generolas Želigovskis kartu su divizija vaizduotų pasitraukimą Kauno link […]. Generolui Želigovskiui atvykus į Kauną, jis nuverstų Leituvos vyriausybę.“

Pagaliau pats maršalas Pilsudskis savo vizito į Vilnių 1923 m. rugpjūčio 24–25 d. metu pareiškė, kad „generolas Želigovskis veikė man vadovaujant ir man pačiam įsakius“.

Taigi Vilniaus okupacija ir „Vidurio Lietuvos“ paskelbimas buvo tik visos Lietuvos užkariavimo etapas. Karinis pralaimėjimas, generolo Želigovskio patirtas prie Širvintų [1920 m. lapkričio 19–21 d.], kur jis pats vos nepateko nelaisvėn, ir Tautų Sąjungos Karinės kontrlolės komisijos įsikišimas sustabdė karines operacijas.

Vertinant Vilniaus užgrobimą, reikia remtis bendrais tarptautinės teisės principais. Pirmas jų, žinomas dar romėnų teisėje, yra pagal Tautų Sąjungos Nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo Statutą vienas iš „bendrų teisės principų, pripažintų civilzuotų tautų“. Tai principas ex injuria jus non oritur – teisės pažeidimas nesuteikia teisės.

Vilniaus užgrobimas, įvykdytas pažeidus Lietuvos suvereniteto teises į Vilniaus kraštą pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį ir įsipareigojimą pagal Suvalkų sutartį nepažeisti demarkacinės linijos, negalėjo sukurti ir nesukūrė Lenkijai jokių teisų į Vilnių.

Padėtis po Vilniaus užgrobimo

Tolesnę įvykių raidą lėmė Lenkijos vykdoma fait accopli (įvykusio fakto) politika. Lenkijai kažkokiu būdu reikėjo pabandyti teisiškai įtvirtinti generolo Želigovskio žygio rezultatus.

1921 m. lapkričio 30 d. gen. Želigovskis paskelbė, kad rinkimai į Vilniaus seimą įvyks 1922 m. sausio 8 d. Šie rinkimai teisiškai įvertinti Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos pirmininko 1922 m. kovo 20 d. pranešime:

„Komisija nustatė, kad rinkimus organizavo ir vykdė beveik išimtinai lenkai. Rinkėjai atvykdavo balsuoti be asmens dokumentų ar kokių kitų patvirtintų dokumentų. Rinkėjas turėjo paprasčiausiai nurodyti pavardę sąraše ir jis galėjo įrašyti savo balsą. Taigi visa rinkimų kontrolė buvo suinteresuotos šalies rankose.

Kadangi lietuviai ir žydai bei didelė baltarusių dalis oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose ir, be to, rinkimai vyko karinės okupacijos sąlygomis, kai lenkiškasis elementas turėjo visą vyriausybinį mechanizmą savo rankose, atrodo neįmanoma laikyti Vilniaus seimą tikra ir nuoširdžia rinkiminės teritorijos gyventojų valios išraiška.“

Ambasadorių konferencijos nutarimas

Tai, kad didžiosios valstybės toliau primetė vienpusišką sprendimą, naudingą tik Lenkijai, galima paaiškinti toli gražu ne teisės, bet vien tik politikos požiūriu.

1922 m. sausio 13 d. Tautų Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją, kurioje nutarė „neutralias zonas pakeisti laikina demarkacine linija“. Lietuva protestavo prieš šį nutarimą, nes jis pažeidė jos teises. „Tautų Sąjungos Taryba negalėjo panaikinti be Lietuvos sutikimo bilateralinio susitarimo tarp Lenkijos ir Lietuvos“, – rašė L. Natkevičius.

„Neutralios zonos panaikinimas ir faktiškai naujos demarkacinės linijos nustatymas buvo preliudija į tolesnes žabangas“, – pabrėžė autorius.

1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija priėmė sprendimą, kurio teisinę esmę rodo ši jo ištrauka: „Kiek tai liečia Lietuvos sieną su Lenkija, reikia atsižvelgti į faktinę situaciją […]. Ryšium su tuo Ambasadorių konferencija nutaria pripažinti Lenkijos sieną“. Toliau eina sienos aprašymas. Lietuvos ir Lenkijos siena Ambasadorių konferencija pripažino laikiną demarkacijos liniją.

1923 m. balandžio 16 d. notoje, adresuotoje Ambasadorių konferencijos pirmininkui, Lietuvos vyriausybė nurodė, kad „nepripažįsta jokios galios Ambasadorių konferencijos sprendimui ir visiškai išsaugo Lietuvos teises savo senai sostinei ir visai Vilniaus teritorijai“.

Ambasadorių konferencijos sprendimo privalomumas detaliai išnagrinėtas konsultacinėse išvadose, kurias Lietuvos vyriausybei pateikė profesoriai A. de Lapradelis, L. Le Fiuras ir A. N. Mandelstamas. Kiekvienas iš jų atsakė neigiamai ir beveik pažodžiui vienodai: Lietuvos Respublikos vyriausybės Ambasadorių konferencijos sprendimas neįpareigoja nei pagal teisę, nei pagal teisingumą.

Nepagrįstas teiginys, kad Tautų Sąjunga pripažino Ambasadorių konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nustatytas Lenkijos ir Lietuvos sienas. Nėra jokio Tautų Sąjungos dokumento, patvirtinančio šį teiginį.

Pagaliau pačios Lenkijos pozicija šiuo klausimu buvo pakankamai dviprasmiška – 1928 m. lapkričio 7 d. Karaliaučiuje Lenkija ir Lietuva pasirašė susitarimą dėl vietinio susisiekimo per Lenkijos ir Lietuvos administracinę liniją. Taip ši linija ir buvo vadinama paskesniuose Tautų Sąjungos dokumentuose.

Lietuvos pozicija nepasikeitė, užmezgus diplomatinius santykius su Lenkija 1938 m. kovo 19 d. Lietuva neatsisakė savo teisių į Vilnių.

Slaptieji TSRS ir Vokietijos Reicho 1939 m. susitarimai ir Vilniaus klausimas

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Stalinas, Pilsudskis, Hitleris | Alkas.lt koliažas

Lietuva susigrąžino Vilnių visiškai ne pagal neteisėtus ir niekinius TSRS ir Vokietijos slaptus susitarimus, kuriuose jokiu būdu nedalyvavo, kurių sudarymui ir vykdymui įtakos neturėjo ir savo sutikimo nedavė.

Lietuvos suverenitetą Vilniui ir Vilniaus kraštui Rusija pripažino pagal 1920 m. taikos sutartį, ne kartą tai patvirtino vėlesniais vienašaliais ir daugiašaliais aktais.

Lietuva savo suverenių teisių į Vilnių neprarado pagal jokį teisinį aktą ir šias teises išsaugojo.

Taigi Lietuvos Respublika turėjo teisę atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą iš Tarybų Sąjungos.

Belieka pridurti, kad pagal 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymą dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS sudėtį ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 6 d. įsaką dėl Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR sienos, kuriais baigta Lietuvos aneksija, prie Lietuvos teritorijos buvo prijungta [tik] nedidelė [Lenkijos okupuotos] jos teritorijos dalis.

Lietuvos teisės į šias žemes išplaukia, savaime aišku, ne iš šių aktų, o iš to, kad jos Lietuvai buvo pripažintos dar 1920 m. taikos sutarties.

Vilniaus teisinė padėtis šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu

Lenkija neįgijo suvereniteto teisų į Vilnių ir Vilniaus kraštą tarpukario laikotarpiu. Nėra pagrindo kalbėti apie tokias teises ir vėlesniu laikotarpiu.

Šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu bet kokios teritorinės pretenzijos į Vilnių bei Vilniaus kraštą būtų visiškai nepagrįstos.

*******

Sutrumpintas to paties pavadinimo straipsnis iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 45–64).

Autorius yra  Lietuvos advokatas, teisėtyrininkas tarptautininkas, europeistas, buvęs Vilniaus universiteto (VU) profesorius, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjas, VU Teisės f. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas

Parengė Dainius Razauskas