J. Marcinkevičius. Kaip lenkų saugumiečiai sprendė „lietuvių klausimą“ okupuotame Vilniaus krašte

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/09/11/j-... 2023-09-11 16:46:00, skaitė 747, komentavo 4

J. Marcinkevičius. Kaip lenkų saugumiečiai sprendė „lietuvių klausimą“ okupuotame Vilniaus krašte

Nagrinėjant Vilniaus krašto lietuvių padėtį tarpukario laikotarpiu, ypač svarbus 1936 m. lapkričio 3 d. Vilniaus vaivadijos valdyboje vykusios slaptos saugumo referentų konferencijos (tituliniame lape vadinamos suvažiavimu) protokolas. Dešiniajame titulinio lapo kampe protokolas turi užrašą „Griežtai slaptai. Laikyti užrakintą“.

Konferencijai vadovavo Vilniaus vaivadijos visuomeninio politinio skyriaus viršininkas M. Jasinskis. Į ją buvo pakviesti vaivadijos policijos, apygardos teismo, pasienio ir karinės žvalgybos vadovai.

Be to, konferencijoje dalyvavo Vilniaus miesto, Vilniaus-Trakų, Breslaujos, Dysnos, Molodečno, Ašmenos, Pastovių, Švenčionių ir Vileikos apskričių saugumo referentai, kurių kiekvienas skaitė pranešimą apie apskrities viešąją ir politinę padėtį.

Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencija vyko po to, kai Lenkijos valdžia 1935 m. pabaigoje buvo pradėjusi prieš Vilniaus krašto lietuvius naują planingą represijų akciją, kuri truko iki 1938 m. kovo mėn. Todėl ta konferencija turėjo aiškų direktyvinį pobūdį.

Lenkijos valdžios direktyvos likviduoti lietuvių nacionalinį sąjūdį Vilniaus krašte buvo priimtos 1935 m. gruodžio 20 d. Jas vykdė ką tik paskirtas ir 1935 m. gruodžio 4 d. pradėjęs eiti Vilniaus vaivados pareigas pulkininkas L. Bocianskis. 1936 m. vasario 11 d. jis pasirašė griežtai slaptą memorialą „Bendrosios administracinės valdžios priemonės lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje atžvilgiu bei ketinimai tuo požiūriu ateičiai“, kuris buvo įteiktas Lenkijos vidaus reikalų mininstrui.

Kadangi lietuvių gyveno ir Baltstogės bei Naugarduko vaivadijose, parengtas planas 1936 m. sausio 28 d. buvo aptartas Vilniuje su tų vaivadijų vaivadomis.

***

Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencijos metu buvo konstatuota, jog Vilnius – lietuvybės centras tuometinėje Lenkijoje.

Vilniuje buvo susispietę vadovaujantys lietuvių visuomeninių ir kultūrinių organizacijų centrai: Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, Lietuvių šv. Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti, Vilniaus lietuvių ūkio draugijos, Vilniaus švietimo „Ryto“ draugijos, Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos, Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos, Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjungos, Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos ir kitų draugijų bei organizacijų valdybos. Iš viso tuo metu Vilniuje buvo užregistruota 17 lietuvių organizacijų ir draugijų.

Atminimo lenta kunigui Petrui Kraujaliui, „Ryto“ draugijos pirmininkui 1922 – 1933 laikotarpiu | wikipedija.org nuotr.

Be to, Vilniuje veikė lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija, pradžios mokykla, šeši moksleivių bendrabučiai, du knygynai, dvi bibliotekos, bankas, ligoninė ir kelios vaistinės. Lietuviai leido penkių pavadinimų laikraščius ir žurnalus.

Saugumo referentų duomenys neapėmė visų Vilniaus krašto lietuvių organizacijų ir draugijų, nes dalis tų organizacijų skyrių ir mokyklų buvo įsikūrusios Baltstogės ir Naugarduko vaivadijose.

Kalbėdamas konferencijoje Vilniaus storastijos saugumo referentas M. Rokas apibūdino Vilniaus lietuvius kaip nelojalius Lenkijos valstybei piliečius. Lietuvių nelojalumas reiškėsi tuo, kad jie nedalyvavo rinkimuose į Lenkijos seimą ir senatą, dažnai boikotuodavo savivaldybių rinkimus ir laikėsi nusistatymo, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas turi priklausyti Lietuvai.

Todėl Vilniaus krašto lietuvių delegatams, turėjusiems dalyvauti tautinių mažumų kongrese Ženevoje, nebuvo išduoti užsienio pasai.

Pasigėrėjęs administracinės valdžios pradėtomis represijomis prieš Vilniaus lietuvių kultūrines ir visuomenines organizacijas, M. Rokas pasisakė, kad jos būtų taikomos ir ateityje, nes toje srityje buvo „dar daug kas nuveikti“.

Breslaujos storastijos saugumo referentas R. Gadeiskis matė pavojų Lenkijos valstybei Lietuvių šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijų veikloje. Politinė tų organizacijų veikla, R. Gadeiskio nuomone, buvo tokia: lietuvių švietimo ir kultūros organizacijos steigė lietuvių mokyklas ir vaikų darželius, kuriuose buvo mokoma lietuvių kalbos, ugdoma meilė lietuvybei.

Vilniaus storastijos saugumo refefentas M. Rokas apgailestavo, jog priešingai negu kitose tautinėse mažumose, Lenkijos valdžia neturėjo „provyriausybinių ir net provalstybinių lietuvių grupių“.

Nors visuomeninėje politinėje Vilniaus krašto lietuvių bendruomenėje buvo skirtingų srovių, tačiau visos jos buvo priešiškos Lenkijos valdžios pastangoms tvirčiau integruoti Vilniaus kraštą į Lenkijos valstybės sudėtį.

***

Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencijoje daug dėmesio buvo skirta lietuvių inteligentijai – draugijų valdybų nariams, mokytojams, studentams ir skaityklų vedėjams. Šį socialinį sluoksnį saugumo organai vertino kaip pavojingiausią Lenkijos valstybės interesams.

Vilniaus storastijos saugumo refentas M. Rokas ir Vilniaus-Trakų storastijos referentas V. Lebeckis pranešimuose kėlė mintį, jog toliau turi būti stiprinamos valdžios represijos prieš „įžymius lietuvių veikėjus, organizacijas ir mokyklinio jaunimo bendrabučius“, skaityklas ir bibliotekas, nes joms vadovavo gerai parengti ir išsilavinę žmonės, buvę „Ryto“ draugijos mokytojai arba Vilniaus Stepono Batoro universiteto studentai.

Prie įtariamų, taip pat ir saugumo organų sektinų buvo priskirti ir lietuviai kunigai. Antai Švenčionių storastijos saugumo referentas S. Kaščykas visus apskrityje buvusius 17 lietuvių kunigų apibūdino kaip prisidedančius prie lietuvių „šovinistinio“ darbo.

Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencijoje taip pat buvo keičiamasi patirtimi, kaip vykdyti represijas prieš lietuvių nacionalinį sąjūdį.

***

Apibendrintais duomenimis, vien tik per 1936 m., prasidėjus planingoms represijoms prieš Vilniaus krašto lietuvius, iš buvusių daugiau kaip 150 privačių lietuvių mokyklų liko neuždarytos 22, iš buvusių metų pradžioje daugiau keip 160 skaityklų tebeveikė tik 30.

Iki tų metų rugsėjo mėnesio administracija uždarė 296 lietuvių draugijų skyrius, ištrėmė iš pasienio zonos 28 lietuvių inteligentus, daugiau kaip 60 kartų neleido lietuvių saviveiklininkams surengti vakarėlių.

Iš lietuvių organizacijų, skaityklų ir pavienių asmenų atėmė teisę naudotis radijo aparatais, 18 kartų konfiskavo lietuvių laikraščius už tai, kad buvo aprašytos įsipykusios lietuvių represijos, arba net už tai, kad vartojama spaudoje „Vilniaus krašto“ sąvoka.

Policija rengė lietuvių kratas, apdėdavo juos baudomis; valstiečius, išnuomavusius patalpas lietuvių mokykloms ir organizacijoms, apdėdavo dideliais mokesčiais; kai kuriuose kaimuose sukurstyti lenkų šovinistai išdaužė lietuvių skaityklų langus, nakino lietuvių pastatytus kryžius, užpuldinėjo pavienius asmenis.

Vilniaus vaivadijos saugumo referentų mintis konferencijoje apibendrino vaivadijos Visuomeninio politinio skyriaus viršininhkas M. Jasinckis. Jo nurodymai storastijų referentams turėjo ne svarstomąjį, o direktyvinį pobūdį. Jis besąlygiškai parėmė valdžios administracijos priemones prieš lietuvius ir davė direktyvą toliau jų imtis. Lietuvių švietimo ir kultūros organizacijų uždarinėjimą M. Jasinskis motyvavo tuo, kad jos esą „kėsinosi į gyvybinius valstybės interesus“.

***

Vilniaus vaivadijos valdybą ir jos saugumo skyrių ypač erzino bendras lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių siekimas ginti savo teises Lenkijoje. M. Jasinskis davė tokią direktyvą: „Užkirsti galimybę kurti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių organizacinio bendradarbiavimo formas“ ir atvirkščiai – stengtis „taip paveikti lietuvių visuomeninius veiksnius, kad jie imtų ieškoti bendrų su lenkais bendravimo formų“.

Buvo rekomenduota ieškoti būdų, kaip kurti mišrias lenkų ir lietuvių organizacijas, kuriose dominuotų lenkai. Buvo nurodyta, jog tokį sumanymą įgyvendinti galima ūkio rateliuose, kooperatyvuose, atsarginių sąjungoje, kaimo jaunimo sąjungoje.

Buvo rekomenduojama ypač naudotis lietuvių religingumu, įtraukti tiek jaunimą, tiek suaugusiuosius į lenkų katalikų veiklą.

Kaip parodė tolesnė įvykių raida, Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencijos nuostatos ir vaivadijos Visuomeninio politinio skyriaus viršininko M. Jasinsio apibendrintos išvados dėl lietuvių buvo nuosekliai įgyvendinamos. Mažėjo lietuvių organizacijų, blėso jų veikla.

Tačiau M. Jasinskio dėtos viltys į mišrias lietuvių ir lenkų organizacijas žlugo, o praraja tarp lietuvių ir lenkų tautų, apie kurią 1922 m. balandžio 20 d. Vilniuje kalbėjo J. Pilsudskis, vis labiau platėjo.

******

Sutrumpintas straipsnis „Lietuvių klausimas 1936 m. slaptoje Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencijoje“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 98–104.

Parengė Dainius Razauskas