Kas laukia Lietuvos? – Išnykimas

Autorius: Egidijus Baltušis Šaltinis: http://bukimevieningi.webnode.... 2014-11-25 09:29:15, skaitė 6707, komentavo 1

Įdomu kas "naudingiems idiotams" paaiškino, kurią kalba jie turi rašyti ant barikadų, kad gautųsi tinkamas masmedijoms vaizdelis?

Tokiai prognozei pagrįsti yra pakankamai argumentų. Trumpam prisiminkime istoriją.  Lietuvos TSR buvo viena iš tarybinių respublikų, kur visas TSRS turtas pagal Konstituciją priklausė  Lietuvos žmonėms. Bet griūnant TSRS monstrui, dar Gorbačiovo valdymo metu, per vieną naktį ta konstitucija buvo pakeista. Pagal pirminį variantą, speciali komisija turėjo įvertint kiekvieno aktyvo kainą ir išsidalinti jį nuo kūdikio  iki senolio. Tuo metu esantis politbiuras gerai suprato ateinančias permainas, todėl ir atliko pataisymus, kad atsirastu milijardieriai per 1 naktį. Kada Lietuva ištrūko iš daugianacionalinės šeimos, atėjo laikas dalintis turtą ir visa šalis, apimta euforijos, tai pavadino privatizacija.

Kokiose mandarinų plantacijose ar braškių laukuose savo oriai pensijai baigia užsidirbti ši plakatėlio laikytoja?

Privatizacija parodė, kad didesnė dalis visuomenės nesugebėjo perimti tos savo turto dalies ir pritapti prie naujų gyvenimo sąlygų. Paradoksas įvyko valdininkijos klasėje, kurių dauguma iš socialistinės sistemos sėkmingai adaptavosi laukinio kapitalizmo sąlygose, taip išsaugodami savo postus arba net apturėdami svaiginančią karjerą. Daugelis atsinaujinusių politinių pigmėjų tapo turtingi bei ciniški. Visas šalies ūkis buvo griaunamas be gailesčio, o aiškinama buvo paprastai: viskas privalo tapti privačia nuosavybe, o ką gaminome, niekam nebereikalinga. Nesvarbu, kad visuomenė nebuvo tam pasiruošusi, o Baltarusijos atvejis parodė, kaip mes klydome. Dar ir dabar pagyvenę kaimo žmonės prisimena tą beprotišką kaimo griovimą, o jo autorių kai kas dar vadina patriarchu. Šiai asmenybei abejingų nėra iki šiol ir daugelis jį bandė apibūdinti. Man jis – chameleonas,o jo elgesys pagal taip vadinamą ekstremalaus matavimo skalę gali būti apibūdinamas nuo instaliacijos iki performanso.  Pirmas atvejis – kada įžūliai tuštinamasi prie kažkieno durų, o po to atsistojus pasibeldžiama į duris. Antras atvejis – kada pirma pasibeldžiama , o tada atsitupiama tuštintis prie durų.

KGB agentas perėmęs nacionalseparatistų ardomosios veiklos kontrolę į savo patyrusias plaukuotas rankas

Išeidamos iš TSRS respublikos paliko Rusijos Federacijai ir visą TSRS užsienio skolą.  Žinoma ir dabar dar gyvas mūsų visuomenėje klausimas, apie kompensaciją Lietuvai, už taip vadinamą okupaciją, bet deja tai neįmanoma . Nes geriausia  dėl šio klausimo buvo galima susitarti, dar vadovaujant Jelcinui. Bet tuomet šitas klausimas nebuvo Rusijos pusės svarstomas dėl politinių motyvų, bandant galutinai nesugriauti Jelcino reitingų. Nes Rusijos visuomenė tuomet kėlė klausimą: o kas mums atsakys už 1917 revoliuciją? Dabar jau nebepaslaptis, kokios šalies bankininkai ir saugumo struktūros inspiravo tą istorinę rusų tragediją, nepaslaptis kokių tautų atstovai – pradedant žydais, amerikiečiais, gruzinais, armėnais, latviais, estais ir t.t. įsitaisė centro komitete ir paskandino visą Rusijos visuomenę kraujo klane. Kompensacija nebuvo įmanoma ir dėl kitos priežasties. Daugumą pagrindinių aktyvų perėmė JAV valstybės departamentas, čia galima būtų pripažinti, kad TSRS pralaimėjo šaltąjį karą. Šio JAV departamento statytiniai ir buvo tie tariami nauji oligarchai, o Lietuvai tikėtis bent kąsnelio iš draskomos Rusijos, nederėjo tikėtis. Ar galima sutikti atvejį, kada liūtų draskomas buivolas atitektų hienai? Šįkart buivolas pakilo, praktiškai plėšrūnus nusipurtė, o hienai maitos likučių neatsirado.  Putinas dėl to istorinio įvykio ( Lietuvos okupacijos) atsiprašė ir pridūrė: klausimas baigtas.

Po 5-ių metų jie gyvens kaip Amerikoje, nes taip pažadėjo KGB agentas vadovavęs nacianalseparatistų gaujai.
Kai kuriems jo pažadas išsipildė - tiems kurie emigravo į Ameriką.

Didžioji dauguma visuomenės nesupranta politinių partijų paukščių kalba parašytų rinkiminių programų, nesupranta ir kaip jie jas įgyvendins. Kita vertus, valdininkų klasė savo ruožtu yra įsitikinusi, kodėl jie turi nešti tą įsipareigojimų naštą tai nemąstančiai visuomenei, kada paklydusios gyvenimo varguose visuomenės  palankumas reikalingas tik rinkimų metu, bet ir čia politinis sluoksnis turi savo išlikimo saugiklius kaip klastodamas balsus, gąsdindamas visuomenę dar blogesniu ekonominiu gerbūviu, užsienio intervencija, bei kitom rinkiminėm manipuliacijom. Valdininkų klasė supranta savo ekonominių realijų galimybes tik  parduodant arba išnuomojant šalies turtą, kad tik atsirastų galimybe biudžete pasirodžiusiais įplaukas vėl išsidalinti. Visuomenė  nesupranta, kad valdžia – tai  gauja sukčių. Kapitalizmą ir jo komfortą ji susikūrė tik sau, o tauta jiems yra tik banda avinų ir paprasčiausi nevykėliai, kurie ne tik, kad yra nenaudingi Lietuvai, bet ir yra našta biudžetui. Paradoksas yra tame, kad visuomenė mato valdžios nekompetencija, kada yra sukuriami tokie projektai, kaip Mažeikiu naftos privatizavimas, Leo Lt, Rytu ir Vakaru skirstomu tinklų privatizavimas, tokių įmonių kaip Vilniaus Energija, Durnių laivo (Independence) ir t.t. be galo finansiškai nuostolingi visuomenei ir šalies biudžetu. Jei tai būtų Lietuva UAB, šitokia įmonė su tokiu valdymu būtų mirusi begalę kartų. Visuomenė turi suprasti santykių realijas tarp savęs ir valdininkijos, visuomenė kuri nesugebėjo susikurt komfortiško pragyvenimo lygio arba gyvena iš biudžeto, kaip dauguma švietimo, medicinos, kultūros, ir kiti nedideles pajamas gaunantys darbuotojai, jie sunkiai išgyvena dar esant darbingam amžiui, o atėjus pensijai bus tokie pat vargšai ,pravalgantys valstybės resursus. Šita vargstanti visuomenė nesugeba atnešti naudos tai valdininkų klasei, bet kas mėnesį  reikalauja lėšų juos išlaikyti. Valdininkai  supranta, kad tokių žmonių yra per daug ir jie tiesiog trukdo valdininkų užgrobtai valstybei pasiekti aukštą vakarietišką pragyvenimo lygį. Jiems atrodo labai neteisinga, kad jie, užgrobę valstybę, priedo gavo ir milijonus vargšų. Išvada: visa visuomenė privalo susimokėt valdininkams už gyvenimą jų valstybėje, o jei nesugebi – emigruok arba mirk, dėl to pragyvenimo kaina Lietuvoje brangsta. Neturtinga visuomenė nėra iš tų kurie dėl savo sėkmingo verslo nesuka sau galvos dėl valstybės politinių parazitų, taip suteikdami valdininkams ramybę, neša ekonominę naudą mokesčiais ar suteikia kitokį malonumą. Ta aptarnaujanti valdininkiją visuomenės dalis, kaip politologai, mass medija, pseudo žvaigždės ir kt.  tėra tik dekoracija šiame valdininkų spektaklyje. O tikslas išlieka tas pats: utilizuoti per didelį gyventojų kiekį, taip bandant pasiekti valstybėje ekonominės pusiausvyros gerbūvį. Valdininkams šitos reformos, padedančios utilizuoti skurstančiųjų klasę, yra tiesiog būtinos  ir nereikia stebėtis emigruojančia tauta, pensijinio amžiaus didinimu ir t.t.

"Baltijos kelias" po dvidešimties metų

Buvimas Europos Sąjungoje daugeliui tautiečių yra išsipildžiusi svajonė, svajonė emigruoti arba svajonė apie netrukus ateisianti komfortišką gyvenimą. Tačiau reikėtų pripažinti, kad euroskeptiku daugėja tiek Lietuvoje tiek kitose ES šalyse. Deja pastebiu, kad tiek valdininkija, tiek likusi visuomenė nesupranta pačios ES struktūros ir kaip ji veikia. Pabandykime įsigilinti į tai, kaip ji atsirado. 1951 m. balandžio 18 d. šešių valstybių: Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos  anglies ir plieno pramoninkai, remdamiesi taip vadinamu Šumano planu įkūrė naują korporaciją, dabar ji vadinama ES. Daugelis ES kritikų stebisi, kodėl ES vadovai kaip prezidentas ir komisarai skiriami net nesvarsčius ES parlamentui, bet įžūliai paskiriami. Apie tai mes daugiausia sužinome iš Britų ES parlamento deputatų. O mūsiškiai deputatai  atrodo visiškai beviltiški. Kas supranta tokią lietuvių europarlamentarų darbo kokybę, gali ją  lengvai paaiškinti dideliu paperkančiu atlyginimu. ES vadovų skyrimo mechanizmas lengvai paaiškinamas: ES nėra susivienijusių valstybių sąjunga. Tai – privati finansinė korporacija nuo pat pradžių, todėl ir vadovai yra skiriami tik pačių korporacijos savininkų. Buvo teigiama ir ankščiau, kad visos valstybės pasaulyje turi atitekti privačioms finansinėms korporacijoms. Ne kartą tai yra paminėta Davoso susitikimuose, tada valstybių atstovai mandagiai išsisukdavo nediskutuoti dėl šio pasiūlymo, bet korporacijų savininkų planuose toks tikslas darbotvarkėje išliko, dabar mes esame liudininkai kaip tai yra įgyvendinama. Sakyčiau, gan sėkmingai.

Išardyti veikiančiius ūkinius pastatus, o plytas ir šiferį parduoti - kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę verslo planas Nr.1

Taigi ar galima lažintis dėl Lietuvos likimo? Realybė yra niūri, jei mąstysime apie tuos žmones, kurie tikėjosi nepriklausomos ir klestinčios Lietuvos. Deja, mes ją praskalbėm ir prapylėm prieš 10 metų. Iš kitos pusės, tai nėra toks reikšmingas įvykis, artėjant dar vienu pasauliniam karui.  Lietuvos perėmimą finansinio kapitalo naudai galima paprasčiausiai pavadinti statistika. Nei mes pirmi, nei tikriausiai paskutiniai. O  Lietuvai, kuri turi galimybių išgyventi per karinio charakterio kataklizmus, pesimistinės prognozės tik sustiprėja. Žinoma, finansinės krizės metu nėra garantijų pačiai ES išlikti tokiai, kokia ji yra dabar. Tereikia kurios nors narės bandymo išstoti ir net pasirodžius, kad toks scenarijus nėra įmanomas bet kokiu atveju ES suirimo scenarijaus pradžia būtų paleista, liktų klausimas, kiek ilgai tas ES byrėjimas truktų. Tačiau kas iš to Lietuvai? ES byrėjimo atveju jai numatytas kitas scenarijus. Jei Lietuva išeitų iš ES, ji būtinai patektu Lenkijos įtakon. Situacija yra iki banalumo paprasta. JAV sprendžiant savo mega skolų problemą, reikalingas kuo didesnis vasalinių valstybių blokas, kuris keltų grėsmę Rusijai. Mes esame labai patogioje vietoje kaip atskiriantys Vakaru Europos valstybes nuo Rusijos ir Rusiją nuo Vakarų Europos. Mūsų politinis elitas yra palankus šio bloko kūrimui net nesuirus ES ir karinio konflikto galimybės yra aptariamos valdininkų tarpe. Tad atsakant į klausimą, kas laukia Lietuvos, iš karto peršasi atsakymas, kad žirgų lenktynėse arklys, vardu Lietuva, ne tik, kad nefinišuos paskutinis. Ko gero, jis net nebaigs lenktynių….