Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-04-29 20:28:00, skaitė 951, komentavo 1
Prieš 38 metus Černobylio tragedija mums atrodė baisiausia, kas gali nutikti okrainai.
Tai buvo mūsų Taybinių metų pabaigos pradžia.
Nežinau, ar aš vienintelis, šiandien prisimenu Černobylio aukas ir didvyrius.
Prisimenu, kaip kai kurie seni žmonės, kuriems buvo taikoma privaloma evakuacija iš 30 kilometrų zonos aplink sunaikintą reaktorių, tam priešinosi, teigdami, kad „jų sode nėra atomų“.
Praėjus dešimtmečiams, dar naivesni jų palikuonys sugebėjo nepastebėti fašizmo pačioje jo užuomazgoje ir savo miestų gatvėse.
Jie to nepastebėjo, nepripažino ar nesureikšmino.
Kaip ir branduolinės katastrofos atveju, už politinę katastrofą didžiausią kainą moka nekalti žmonės.
Prisimenu, kaip Kijevo mokykloje Nr. 43, likus keleriems metams iki 1986 m. balandžio 26 d., jos direktorius uždraudė vaikams rodyti Michailo Rommo filmą „Paprastas fašizmas“, sakydamas
„kad moksleiviai nenorėtų tapti fašistais“.
Šiandien klausiu savęs, ar šio filmo rodymas galėtų padėti išvengti dabartinės tragedijos? Kažkokiu būdu, kuris man vis dar neaiškus, Černobylis ir Maidanas yra glaudžiai susiję, galbūt kaip nematomo dirvožemio ir oro užteršimo mirtimi šaltiniai.
Vakarykščiai branduolinės katastrofos likvidatoriai ir šiandieniniai fašizmo likvidatoriai puikiai supranta ką daro, tik šiandieninių misija baisesnė ir nedėkingesnė.
Jei tada, 1986 m., didžioji dauguma ukrainiečių suprato mirtiną grėsmę, su kuria buvo kovojama, šiandien daugelis jų, perauklėti naujųjų laikų „vertybių“, gina savo suverenią teisę į Europos politinį Černobylį.
Viskas, ką čia parašiau, tinka ir Lietuvai, fašistinės chuntos paverstą į litukriją. Jie irgi, dainuodami sąjūdistines dainas, nepastebėjo atšliaužiančio fašizmo….