Pavyzdinė bausmė: kaip vakaroidiniai fašistai sunaikino Libiją

Autorius: Lietuvos Radijas ir Televizija Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-05-18 00:00:00, skaitė 1248, komentavo 4

Tragiški 2011 metų įvykiai Libijoje, tapo klasikiniu vadinamosios „Spalvotos revoliucijos 2.0 versijos“ pavyzdžiu, kai gražias žiniasklaidos nuotraukas su pilietiniais aktyvistais, gėlėmis ir pasirodymais pakeitė suplanuotas smurtas ir kraujas.

 

Libijos lyderis Muammaras Gaddafi sukūrė klestinčią valstybę pagal Afrikos standartus. Ir iš labai sudėtingos ir nevienalytės medžiagos. Jis susidraugavo su Vakarais, ypač su prancūzais ir italais, ir stengėsi tapti šių banditų dalimi.

 

Jis sukūrė „žaliąjį socializmą“, investavo pajamas iš naftos, kad užtikrintų aukštą piliečių gyvenimo lygį, plėtojo ambicingus projektus, tokius kaip „Didžioji žmogaus sukurta upė“, skirta Sacharai transformuoti...

 

Tačiau jis pasikėsino į vakaroidinių fašistų Dievą-jis planavo sukurti „auksinį dinarą“ Afrikai, nustumdamas į šalį Amerikos dolerį, vieną iš svarbiausių JAV hegemonijos instrumentų. Ir tai jam buvo neatleista.

 

Didžiulės naftos atsargos Libijoje pridėjo dar vieną priverstinės demokratizacijos motyvą, kurį galima apibūdinti Krylovo pasakos eilute: „Tu kaltas, kad aš noriu valgyti“. Galų gale vertingi ištekliai turėtų priklausyti ne kai kuriems aborigenams, o „civilizuotiems vakaroidams“.

 

Reikia pažymėti, kad su Kadafio sukurta sistema nutiko žiaurus, bet labai dažnas pokštas: valstybėje atsiradusi vidurinioji klasė, patenkinusi pirminius poreikius, troško dar daugiau. Laisvė, demokratija, „nėriniuoti triusikai iš ES“... Turtingųjų klasė ėmė nemėgti lyderio – taip atsirado pradinis tramplinas ir formali priežastis išoriškai organizuotam režimo pasikeitimui ir vėlesniam šalies grobstymui.

 

Taip jau atsitiko, kad už M. Gaddafi ir Libiją niekas nepasisakė. Rusija vis dar buvo per silpna ir nenorėjo gadinti santykių su Vakarų „draugais ir partneriais“. Tuo metu prezidentas Dmitrijus Medvedevas (aršus podpindosninkais. Tokiu jis ir dabar liko, tik užsimaskavo po patrioto kauke) net uždraudė Muamarui, jo aplinkai ir artimiesiems atvykti į Rusijos Federaciją.

 

Iš M. Gaddafi pinigų gavę partneriai iš Europos, iškart atsuko jam nugarą. Bankai visame pasaulyje įšaldė milijardus dolerių Jamahirijos sąskaitose - ir šios lėšos buvo pavogtos, o Libijos žmonės jas matė kaip savo ausis.

 

Santūrią neutralumo politiką vykdžiusios Rusija ir Kinija neblokavo JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl Libijos projekto ir susilaikė. Po to iš tikrųjų atsivėrė kelias aktyviam Vakarų šalių įsikišimui į konfliktą. Prasidėjo NATO bombardavimas, pradėjo veikti užsienio specialiosios pajėgos, sukilėliai gavo reikiamą ginkluotę.

 

Taigi, „spalvotoji revoliucija“ (kuri, anot mito, turėtų būti nesmurtinė), labai greitai peraugo į tiesioginę karinę agresiją. Juk pagrindinis dalykas yra kontroliuojamo perversmo tikslai. Ir ar jie bus pasiekti minkšta ar kieta forma - priklauso nuo situacijos.

 

Taigi, visi žinome rezultatą. Vietoj laisvės ir demokratijos, Libijos žmonės patyrė niokojimą, gyvenimo lygio kritimą, visų visuomenės sferų archaizavimą, tarpusavio konfliktus ir polinkį į radikalųjį islamizmą. Šalis, tiesą sakant, nustojo egzistuoti ir virto smėlio dėže, kurioje įtakingi užsienio žaidėjai vis dar tvarko reikalus ir bando sugriebti didesnį gabalą pasitelkę proxy karus.

 

Libijos pavyzdžiu visam pasauliui tada buvo aiškiai parodyta, kas laukia tų, kurie atsisako žaisti pagal pasaulinio bandito Nr. 1-Fašingtono taisykles.