Kisindžerio spąstai. Kaip JAV tapo supervalstybe

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/kisindzerio... 2016-07-10 13:37:07, skaitė 2322, komentavo 1

Esama žmonių, kurie formuoja ištisas epochas. XX amžiaus pabaigoje vienu iš tokių žmonių buvo Henris Kisindžeris. Tokiu jis išlieka iki šiol.

Be akivaizdaus ir labai svaraus mūsų herojaus indėlio į pastarųjų 50-ies metų pasaulio geopolitiką, Kisindžerio nuopelnams galima priskirti JAV užsienio politikos filosofijos suformavimą. Ir tai galbūt būtų ne taip jau ir įdomu, jeigu toji politika neliestų praktiškai viso Žemės rutulio. Nes Kisindžeris – vienas pagrindinių ideologų, suformavusių globalizacijos, kuri bazuojasi ant „tarpusavio priklausomybės“ doktrinos, modelį. Doktrina kalba apie tai, kad nacionalinės ekonomikos turi būti priklausomos nuo transnacionalinio verslo. Reikia pasakyti, kad šis modelis jau praktiškai realizuotas ir šiuo metu šiek tieki mažiau nei 100 transnacionalinių korporacijų kontroliuoja apie 60% pasaulio ekonomikos.

ROKFELERIAI

Henrio sėkmę nulėmė tai, kad 1964 metais jis susituokė su Nense Medžines. Tuo metu ji dirbo Nelsono Rokfelerio, 41-ojo JAV viceprezidento padėjėja. Santuoka padėjo Kisindžeriui patekti į būsimo informacinio karo prieš TSRS generalinio štabo – Tarptautinių santykių tarybos vadovo Deivido Rokfelerio aplinką. Berniukas iš žydų šeimos, kuri pabėgo iš Vokietijos kai ten į valdžią atėjo Hitleris, paprasčiausiai negalėjo apsielgti kitaip – t.y. neatsidėkoti savo geradariams dovana, kurios esmė – jų pagrindinių interesų gynimas.

AUKSINIO MILIJARDO IDEOLOGIJA

Nemažiau reikšmingas Kisindžerio dalyvavimas formuojant auksinio milijardo ideologiją, glaudžiai susijusią su tarpusavio priklausomybės doktrina. Ideologijos tikslai, savaime aišku, labai kilnūs – raginama išsaugoti planetą ir civilizaciją. Tačiau ji įvedė į geopolitiką tokius terminus kaip „nepagrindinės šalys“ ir ragina gyventojų skaičiaus sumažinimo programas padaryti ne mažiau svarbiomis už karines programas, kadangi gyventojų skaičiaus didėjimas ir resursų naudojimas kelia grėsmę, kad Amerika praras pigų žaliavų importą. Suprantama, nė viena pasaulio šalis neprisipažins, kad vykdo savo užsienio politiką, remdamasi auksinio milijardo ideologija.

Šis terminas nenaudojamas oficialiuose dokumentuose. Tačiau tai, kad kai kurios šalys remiasi būtent šia ideologija, akivaizdu iš jų elgesio su kitomis valstybėmis. Pavyzdžiui, kai JTO ekspertai viešai kalba, jog orų gyvenimą planetoje gyventi gali tik milijardas žmonių, jie faktiškai naudoja būtent šią ideologiją. Pagrindinis gi jos tikslas yra sukurti tokią pasaulio sistemą, kurioje egzistuos vieningas pasaulio centras, centralizuotai paskirstantis kapitalus, prekes, darbo jėgą, žaliavas. O jų interesus aptarnaus transnacionalinės korporacijos, kurias saugos suinteresuotos vyriausybės. Tokiu būdu auksinis milijardas sugebės išsaugoti planetos resursų kontrolę nedidelio pasaulinio elito atstovų būrelio rankose.

Kaip pavyzdį, kad ši teorija jau įgyvendinama, galima pateikti faktą, kad 10 dešimtmečio JTO ekonominės ir socialinės plėtros programoje jau nebebuvo nuostatų apie neginčijamą tautų teisę ė jų gamtinius resursus.

TSRS BUDELIS

Ne mažiau žymus Kisindžeris ir kaip genialus derybininkas. Būtent jo dėka mes turime susiklosčiusią situaciją Artimuosiuose Rytuose. Jis sumaniai kaišiojo pagalius TSRS į ratus, pavyzdžiui, kai perpirko Egipto prezidentą Anvarą Sadatą, kuris iki tol draugavo su TSRA, dėl ko tarybinis karinis kontingentas turėjo palikti šią šalį. Lygiagrečiai jis mezgė Amerikai reikalingus ryšius su Persų įlankos monarchijomis.

Kisindžeris darė didžiulę įtaką Amerikos diplomatijai Perestroikos laikais, kurie baigėsi Tarybų Sąjungos krachu. Tačiau pirmuosius vinis į TSRS karstą jis asmeniškai įkalė, dalyvaudamas derybose dėl pasirengimo Helsinkio susitarimui 1975 metais, tuo metu būdamas JAV Valstybės sekretoriumi. Kaip vėliau pats prisipažino, jį labai nustebino, kad TSRS sutiko su visomis sąlygomis, įskaitant taip vadinamą „trečią krepšelį“, kuriame kalba ėjo apie žmogaus teises ir teisę emigruoti.

„Mums reikėjo suprasti, kad tarybinė sistema žymiai silpnesnė, nei mums atrodo, dėl ko Tarybos ir pritarė beveik visiems Helsinkio sutarties punktams. Tai atitiko mūsų istorinius interesus. Nežinau, ką išlošė Tarybų Sąjunga, pasirašydama šią sutartį. Netgi jos pozicijos Rytų Europoje ir Vokietijų atskirties linija buvo pakirstos, kai TSRS pasirašė tą sutartį. Sakau atvirai, aš nesitikėjau, kad TSRS sutiks pasirašyti „trečiąjį krepšelį“. Mes pasiekėme savo tikslą šiame klausime, iškėlę žmogaus teisių klausimą tarptautiniame lygmenyje“. – prisimena Kisindžeris.

Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad paskui sekę įvykiai, tokie kaip Berlyno sienos griuvimas, TSRS ir Varšuvos sutarties krachas, Rytų Europos nepriklausomybė ir netgi spalvotosios revoliucijos Ukrainoje – tai Helsinkio sutarties pasirašymo pasekmės. Sutartyje buvo įtvirtintas žmogaus teisių pagarbos ir pagrindinių laisvių principas, o pasirašiusios šalys įsipareigojo įgyvendinti šį principą. Tokiu būdu dokumento pasirašymas suteikė JAV galimybę legaliai kištis į TSRS vidaus reikalus renkant informaciją apie esamus ar išgalvotus laisvių ir teisių pažeidimus. Pasirašytas dokumentas taip pat atrišo rankas tarybinei „penktajai kolonai“, leido legitimizuoti kai kurių disidentinių organizacijų veiklą. Tokios organizacijos, kaip taisyklė, gaudavo finansavimą iš Vakarų spectarnybų.

Jo pasėtos sėklos išdygo ir augo netgi po to, kai Kisindžeris nustojo būti valstybės sekretoriumi. Tačiau jo reikalas, nemažam jo paties nustebimui, pasirodė esąs gyvybingas ir baigėsi TSRS žlugimu. Kaip vieną iš priežasčių Kisindžeris įvardijo faktą, kad „kuo ilgiau truko Perestroika, tuo labiau izoliuotu ir mažiau pasitikinčiu savimi darėsi Gorbačiovas“. Kol galiausiai visiškai prarado ryšį su gyventojais.

„IKI ŠIOL NESUPRANTU, KODĖL GORBAČIOVAS TAI PADARĖ…“

Šia prasme labai įdomiai skamba Kisindžerio žodžiai, kuriuos jis pasakė dabartiniam Rusijos prezidentui Putinui, kai šis dar dirbo Peterburgo miesto administracijoje: „Visi mane dabar smarkiai kritikuoja už mano poziciją tuo metu TSRS atžvilgiu. Aš maniau, kad Tarybų Sąjunga neturi taip greitai išeiti iš Rytų Europos. Mes labai greitai keičiame balansą pasaulyje ir tai gali sukelti nepageidautinų pasekmių. Ir mane dabar tuo kaltina. Sako: štai pasitraukė gi Tarybų Sąjunga, ir viskas normalu, o jūs sakėte, kad tai neįmanoma. O aš iš tikrųjų maniau, kad tai neįmanoma“. Ir pridūrė: „Atvirai kalbant, aš iki šiol nesuprantu, kam Gorbačiovas tai padarė“.

TERORIZMO TEORIJA

Kaip ten bebūtų, bet pasitraukęs iš aktyvios politikos, Kisindžeris ir toliau valdė protus diplomatų, su kuriais bendrauja iš mokslo įstaigų katedrų ar rašydamas programinius straipsnius. Įdomus vienas iš jų, paskelbtas 2004 metais: „Demokratinės vertybės ir JAV užsienio politika“. Straipsnyje jis daug samprotauja apie tai, kokiu būdu pasaulinė politika įgavo tą konfigūraciją, kuri šiuo momentu lemia kasdienybę. Taip pat išsako kelias įdomias mintis.

Pavyzdžiui: „Kai mažuma neturi perspektyvos pavirsti dauguma, rinkimų pasekme neretai tampa pilietinis karas arba chaosas, kuris tampa šaltiniu, iš kurio užgimsta karingos teroristinės organizacijos“. Savo ruožtu, „kai nusilpsta valstybės valdžia, teroristų grupuotės užpildo susidariusią tuštumą, siekdamos kelti grėsmę pačiai valstybinės sistemos esmei“. „Mūsų uždavinys – ne tik atkurti tvarką pasaulyje, bet ir imtis priemonių, kurios neleis susidaryti tuštumoms, kurios galėtų absorbuoti viską sunaikinti siekiantys nihilistiniai elementai“.

IRAKO PRECEDENTAS

„Jungtinės Valstijos turi suteikti simbolišką vertę savo demokratiniams principams, jeigu nori, kad jų užsienio politika ilgą laiką sulauktų amerikiečių palaikymo. – kalba jis tame pačiame straipsnyje. – Problema slypi tik tame, kad mėginimas įvykdyti per trumpą laiką tuos pokyčius, kuriems mes sugaišome šimtmečius, gali sukelti plataus masto nenumatytas pasekmes“ – tęsia Kisindžeris. „Ir būtent dėl šios priežasties vakarietiško pavyzdžio valdžios institutų diegimas kitose pasaulio šalyse niekad nebūna sėkmingas be ilgalaikės Vakarų globos“. Logišku Kisindžerio samprotavimu rezultatu galima laikyti frazę, kuri pateisina vieną istorinį įvykį: „Irakas virsta teisėtu precedentu“.

Atkreipkite dėmesį, kad straipsnis buvo parašytas prieš 7 metus iki Arabų pavasario ir prieš 10 metų iki įvykių Ukrainoje. Tačiau visą tą laiką Amerikos karinė mašina drauge su savais satelitais elgėsi taip, kaip prisakė senelis Henris. Taip kad ir ateityje nuo jo priesakų atsisakyti niekas, matomai, nesiruošia.