„Kovokite! Ukrainoje kariai savanoriai „visi žuvo arba sužeisti“, o nauji mobilizuotieji ten ne savo noru

Autorius: Infa.lt Šaltinis: https://infa.lt/110354/kovokit... 2024-07-26 15:41:00, skaitė 1577, komentavo 2

Ukrainiečiai rekrūtai nenori kovoti, pranešė Belgijos TV kanalas RTBF. Apsilankę Ukrainos kariuomenės treniruočių stovykloje Belgijos žurnalistai pamatė, kaip yra iš tikrųjų: atsitiktinai mobilizuoti ukrainiečių jaunuoliai vos susidoroja su mokymais.

Pamažu sklaidantis ankstyvo ryto tamsai kariai tingiai išlenda iš po medžių: akimis jie medžioja nematomus rusus ir skleidžia garsus, imituojančius kulkosvaidžių tratėjimą. Taip prasideda nauja ukrainiečių mobilizantų, kuriems netrukus teks vykti į frontą, treniruočių diena.

Jau savaitę naujokai treniruojasi šalies rytuose dislokuotame 49-ajame šturmo batalione „Karpatų Sič“. Nė vienas iš jų čia nėra atvykęs savo noru.

Gegužės mėnesį Ukraina priėmė įstatymą, leidžiantį mobilizuoti dešimtis, o gal net šimtus tūkstančių naujokų, reikalingų ginkluotosioms pajėgoms papildyti. Per dvejus su puse metų trunkantį karą su skaitlingesniais ir geriau ginkluotais rusais Ukrainos kariuomenės pajėgos gerokai sumažėjo.

Nuo to laiko jaunuoliams išduodami šaukimai į komisariatus arba jie buvo sulaikomi tiesiog gatvėje (nes į komisariatus, kurie vadinami teritoriniais komplektavimo centrais, atvyksta labai mažai – infa.lt past.), o vėliau siunčiami į mobilizacijos centrus.

Vadai, pavyzdžiui, 49-ojo bataliono ryšių karininkė Vasilina Nakonečna, vaikšto po kareivines ieškodami „šviežio kraujo“ – fiziškai pajėgiausių ir labiausiai motyvuotų vyrų.

„Naujokai reikalingi, kad išlaikytų pozicijas ir dalyvautų puolime, – sako mėlynakė trisdešimtmetė moteris, – tačiau tarp batalionų vyksta arši konkurencija, visi gyvena pagal principą „kas nespėjo, tas pavėlavo“.“

Ne į bendražygių nugarą

Pasak jos, netrukus po to, kai 2022 m. vasarį prasidėjo Rusijos karinė invazija, jos dalinys buvo sudarytas tik iš savanorių. Šiandien „visi jie žuvę arba sužeisti“, – sako ji, stebėdama, kaip naujokai sunkiai braunasi per mišką.

„Pirmiausia jie atrenka tuos, kurie yra jaunesni, tada klausia, ar jie neserga kokiomis nors ligomis ir ką gali daryti“, – aiškina Vasilina. – Tuos, kurie nori eiti į frontą, galima atpažinti iš akių.

Kareivių minioje pasigirsta į vikingą panašaus instruktoriaus balsas. „Nenukreipkite ginklų į savo bendražygių nugaras, – šaukia jis.

„Mokymai, kuriuos jie gauna mobilizacijos punktuose, yra visiškai nenaudingi“, – priduria Nakonečna, paaiškindama, kad jos dalinys verčia juos kartoti bazinius mokymus pagal kitą programą, nors „trūksta ginklų ir laiko“.

Instruktoriai – fronto veteranai, dar nesulaukę trisdešimties, – visi kaip vienas yra traumuoti to, kas vyksta.

Tarp jų – savanoris iš užsienio Aresas. Jis gyvena su kulka kojoje, daugybiniais smegenų sutrenkimais ir kenčia nuo potrauminio streso sindromo.

„Esu pavargęs“, – atsidūsta jis. – Visi, kurie atvyko tuo pačiu metu kaip ir aš, yra žuvę, sužeisti arba be galo išsekę, kaip ir aš.“

Savanorių trūkumas jį siutina. „Susitelkite ir kovokite!(…) Arba aiškiai parodykite, kad jums nerūpi, ir mes paliksime šalį rusams!“

Tolumoje aidint artilerijos šūvių garsams, sklindantiems iš labai realaus fronto, naujokai bėgioja sugriauto namo, kuris galėtų būti ir jų, kieme, tarp sodo nykštukų.

Vasilina apgailestauja, kad daugeliui mobilizuotųjų trūksta motyvacijos. „Suprantame, kad kai kurie nenori čia būti. Jie turėjo savo gyvenimą, savo šeimą. Beveik trejus metus trukusi kova labai išvargina“.

Muzikantas, virėjas, mūrininkas… Dabar šie rekrūtai laukia eilėje prie dubenėlio grikių košės jų stovyklą supančiame miške.

Raudonbarzdis naujokas šaukiniu „Chimik“ (Chemikas) sako, kad buvo mobilizuotas atsitiktinai, per dokumentų patikrinimą gatvėje. „Kaip visada, nuėjau į darbą, bet tos pačios dienos vakare jau važiavau į mobilizacijos centrą“, – sako jis su liūdna šypsena veide.

Normalus gyvenimas – vėliau

Chemikas prie 49-ojo bataliono prisijungė liepos viduryje. 32-ejų metų rekrūtas nesitikėjo, kad kasdien teks imti į rankas kalašnikovą – ir palikti jau ir taip retėjančią šeimą. „Mes kariaujame, ir jie puikiai žino, ką reiškia prarasti mylimą žmogų“, – sakė jis.

Tuo tarpu Olegas manė, kad elgiasi teisingai, kai nuvyko į karinės įskaitos skyrių patikslinti savo dokumentų. „Bet man pasakė, kad esu tinkamas ir galiu kariauti“, – nejaukiai kalba  buvęs paštininkas iš Vakarų Ukrainos.

Tačiau šis 24-erių metų jaunuolis, kurio veidas nusėtas žaizdomis nuo išsprogusių spuogų ir kuris nešioja akinius storais rėmeliais, neturėjo būti mobilizuotas: dabar įstatymas numato, kad į frontą galima vykti nuo 25 metų.

„Tiesą sakant, iš pradžių buvau sutrikęs, nesupratau, kas vyksta. Už mobilizaciją atsakingas asmuo man nieko nepaaiškino“, – sako jis, trindamas rankas, išteptas šautuvų tepalu.

Stovėdamas po medžiais, apsuptas bendražygių, purvu suteptais keliais, Olegas aptaria perspektyvas: „Žinai, dabar ar po septynių mėnesių – koks skirtumas… Galų gale, jie vis tiek mane ten būtų išsiuntę.“

Apsižvalgiusi po savo margą naujokų būrį, Vasilina pripažįsta, kad mobilizacija turėjo vykti kitaip, nes rekrūtas, kuris nenori kovoti, yra „nenaudingas“.

„Manau, kad situacija pasikeis, – sakė ji AFP žurnalistui, – kai valdžia „pradės suprasti, kad svarbiausia yra motyvacija“.

Farikas, instruktorius ir karo veteranas, jai pritaria. „Ne visi tinka mūšiui“, – tvirtina jis, žaisdamas su savo durtuvu. – Kam versti kovoti tuos, kurie nenori?“

Chemikas sako, kad susitaikė su savo padėtimi. Dabar jį labiau gąsdina sužeidimai nei mirties perspektyva. „Noriu, kad po to galėčiau gyventi normalų gyvenimą“, – baigia jis. Liepos pabaigoje jam, Olegui ir jų bendražygiams pirmą kartą teks susidurti su rusais mūšio lauke.