Adolfas Hitleris - proklamacija vokiečių tautai, Berlynas, 1941 m. birželio 22 d.

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-11-18 18:52:00, skaitė 190, komentavo 2

Vokiečiai! Nacionalsocialistai!

Pagaliau atėjo valanda man, prislėgtam sunkios naštos ir pasmerktam mėnesius tylėti, atvirai prabilti.

Kai 1939 m. rugsėjo 3 d. Vokietijos Reichas gavo Anglijos karo deklaraciją, britai vėl bandė sužlugdyti Europos konsolidaciją ir pakilimą kovodami su stipriausia žemyno galybe. Taip kadaise Anglija per daugelį karų sunaikino Ispaniją. Taip ji kariavo prieš Olandiją. Taip vėliau, padedama visos Europos, ji kovojo su Prancūzija. Taip amžių sandūroje ji pradėjo Vokietijos reicho apsupimą, o 1914 m. pradėjo pasaulinį karą.

 Vokietija buvo nugalėta 1918 m. tik dėl vidaus neramumų. Tai, kas vyko vėliau, buvo siaubinga. Iš pradžių jie veidmainiškai tvirtino, kad kovoja tik su kaizeriu ir jo režimu. Paskui, kapituliavus Vokietijos kariuomenei, prasidėjo sistemingas Vokietijos Reicho naikinimas. Nors atrodė, kad vieno prancūzų valstybės veikėjo pranašystės, jog Vokietijoje yra dvidešimčia milijonų per daug žmonių, kuriuos teks sunaikinti badu, ligomis ar emigracija, tiesiogine prasme pildosi, nacionalsocialistų judėjimas pradėjo savo darbą - suvienyti vokiečių tautą ir taip inicijuoti Reicho iškilimą.

Šis naujas mūsų tautos pakilimas iš nepritekliaus, skurdo ir gėdingos paniekos buvo grynai vidinio atgimimo ženklas. Ypač Anglijai tai nekėlė nei nerimo, nei grėsmės. Nepaisant to, prieš Vokietiją tuoj pat buvo pradėta vykdyti nauja neapykantos kupina apsupties politika. Buvo rengiamas gerai žinomas žydų ir demokratų, bolševikų ir reakcionierių sąmokslas šalies viduje ir užsienyje, kurio vienintelis tikslas buvo užkirsti kelią naujos Vokietijos liaudies valstybės sukūrimui ir įstumti Reichą atgal į bejėgiškumą ir skurdą.

Be mūsų, šio tarptautinio, pasaulinio sąmokslo neapykanta išskyrė ir tuos žmones, kurių likimas taip pat nepastebėjo ir kurie taip pat priversti pelnytis kasdienę duoną sunkioje kovoje už būvį. Ypač Italijai ir Japonijai, kaip ir Vokietijai, buvo atimta jų dalis šios žemės gėrybių - taip, joms praktiškai buvo uždrausta jas gauti. Todėl šių tautų sąjunga buvo tik savigynos aktas grėsmingos, egoistinės tarptautinės turto ir galios koalicijos akivaizdoje.

1936 m. Čerčilis, remdamasis amerikiečių generolo Vudo pareiškimais Amerikos Atstovų rūmų komitete, pareiškė, kad Vokietija vėl tampa pernelyg galinga, todėl turi būti sunaikinta.

1939 m. vasarą Anglija manė, kad atėjo laikas įgyvendinti naują sunaikinimą pakartojant visapusišką apsupimo politiką, nukreiptą prieš Vokietiją. Šiuo tikslu surengtos melo kampanijos metodas buvo paskelbti, kad kitoms šalims gresia pavojus, įvilioti jas į spąstus britų garantijomis ir pagalbos pažadais, o tada, kaip ir per Pasaulinį karą, leisti joms žygiuoti prieš Vokietiją.

Taigi 1939 m. gegužės-rugpjūčio mėnesiais Anglijai pavyko paskleisti mintį, kad Lietuvai, Estijai, Latvijai, Suomijai, Besarabijai ir Ukrainai tiesiogiai gresia Vokietijos pavojus. Taip kai kurios iš šių valstybių buvo suviliotos priimti su šiomis pretenzijomis susijusias garantijas ir taip prisijungė prie naujo apsupties fronto prieš Vokietiją.

Tokiomis aplinkybėmis prieš savo sąžinę ir Vokietijos tautos istoriją tikėjau, kad galiu ne tik patikinti šias valstybes, t. y. vyriausybes, britų pretenzijų klaidingumu, bet ir nuraminti stipriausią Rytų jėgą, iškilmingai pareikšdamas apie mūsų atitinkamų interesų ribas.

Nacionalsocialistai! Tikriausiai visi pajutote, kad šis žingsnis man buvo rūstus ir sunkus. Niekada vokiečių tauta nejautė priešiškumo jausmų Rusijos tautai. Deja, jau daugiau kaip du dešimtmečius žydų-bolševikų valdovai iš Maskvos stengiasi padegti ne tik Vokietiją, bet ir visą Europą. Niekada Vokietija nebandė perkelti savo nacionalsocialistinės ideologijos į Rusiją.

Tačiau žydų-bolševikų valdovai Maskvoje nuolat ėmėsi primesti savo valdžią ir mūsų tautai, ir kitiems Europos gyventojams, ir ne tik ideologiškai, bet ypač karine jėga ir galia. Visose šalyse šio režimo veiklos padariniai buvo chaosas, vargas ir badas.

Priešingai, per pastaruosius du dešimtmečius siekiau, kad Vokietijoje būtų sukurta nauja socialistinė santvarka su minimaliu įsikišimu ir nesunaikinant mūsų gamybos, nauja socialistinė santvarka, kuri ne tik panaikintų nedarbą, bet ir leistų vis daugiau pelno iš darbo gauti dirbančiam žmogui.

Šios mūsų tautos naujos ekonominės ir socialinės santvarkos politikos, sistemingo socialinių skirtumų ir klasinių skirtumų įveikimo laimėjimai neturi sau lygių pasaulyje.

Todėl 1939 m. rugpjūtį, nepaisydamas didelių nuogąstavimų, nusiunčiau savo užsienio reikalų ministrą į Maskvą, kad jis ten bandytų pasipriešinti britų vykdomai Vokietijos apsupimo politikai. Tai padariau tik jausdamas atsakomybę prieš Vokietijos liaudį ir, svarbiausia, tikėdamasis, kad galiausiai pavyks pasiekti ilgalaikę detantę ir galbūt sumažinti aukas, kurių kitu atveju iš mūsų gali būti pareikalauta.

Ir tada, kai Vokietija Maskvoje iškilmingai pareiškė, kad minėtos sritys ir šalys nepatenka į Vokietijos interesų sferą - išskyrus Lietuvą - buvo sudarytas specialus susitarimas, jei Anglijai pavyktų pastūmėti Lenkiją į karą prieš Vokietiją. Čia Vokietijos reikalavimai taip pat buvo riboti ir niekaip nesusiję su Vokietijos ginkluotės pasiekimais.

Nacionalsocialistai! Šios sutarties, kurios siekiau Vokietijos tautos labui, pasekmės buvo labai sunkios atitinkamose šalyse gyvenantiems vokiečiams.

Daugiau nei pusė milijono vokiečių - smulkių ūkininkų, amatininkų ir darbininkų - buvo priversti palikti savo senąją tėvynę praktiškai per vieną naktį, kad išvengtų naujojo režimo, kuris iš pradžių grasino nesibaigiančiais sunkumais, o anksčiau ar vėliau - visišku sunaikinimu.

Nepaisant to, dingo tūkstančiai vokiečių! Neįmanoma sužinoti, kas jiems nutiko ir kur jie yra dabar. Tarp jų yra šimtas šešiasdešimt vyrų, turinčių Vokietijos reicho pilietybę.

Apie visa tai tylėjau, nes privalėjau tylėti! Juk mano noras buvo pasiekti, kad su šia valstybe visam laikui būtų nutraukta sutartis ir, jei įmanoma, pasiektas ilgalaikis susitarimas.

Tačiau, vos tik žengėme į Lenkiją, sovietų valdovai, pažeisdami sutartį, staiga pareiškė pretenzijas į Lietuvą. Vokietijos reichas niekada neketino okupuoti Lietuvos. Jis ne tik nekėlė tokio reikalavimo Lietuvos vyriausybei - priešingai, bet ir atmetė tuometinės Lietuvos vyriausybės prašymą tuo tikslu atsiųsti į Lietuvą vokiečių kariuomenę, nes tai neatitiko Vokietijos politikos tikslų.

Nepaisant to, aš nusileidau šiam naujam Rusijos reikalavimui. Tačiau tai buvo tik pradžia nuolat naujų išvedžiojimų, kurie nuo to laiko kartojosi vėl ir vėl. Pergalė Lenkijoje, kurią užtikrino tik vokiečių kariuomenė, paskatino mane nukreipti naują taikos pasiūlymą Vakarų valstybėms. Jis buvo atmestas dėl tarptautinių ir žydų karo kurstytojų.

Jau tuo metu šio atmetimo priežastis buvo ta, kad Anglija vis dar tikėjosi sutelkti Europos koaliciją prieš Vokietiją, įskaitant Balkanus ir Sovietų Rusiją. Todėl Londone buvo nuspręsta siųsti ambasadorių Crippsą į Maskvą. Jis gavo aiškius nurodymus vėl užmegzti diplomatinius santykius su Sovietų Rusija ir plėtoti juos Anglijos interesais. Anglijos spauda apie šios misijos eigą pranešė tiek, kiek to reikalavo taktiniai sumetimai.

1939 m. rudenį ir 1940 m. pavasarį išryškėjo pirmieji padariniai. Nors Rusija ėmėsi kariniu būdu pajungti ne tik Suomiją, bet ir Baltijos šalis, ji staiga pabandė tai pateisinti melagingu ir juokingu teiginiu, kad ji turėjo apsaugoti šias šalis nuo išorinės grėsmės, t. y. užkirsti jai kelią. Jokia kita galybė, išskyrus Vokietiją, negalėjo prasiskverbti į šias Baltijos jūros teritorijas ir ten kariauti. Nepaisant to, turėjau tylėti. Tačiau valdančiosios jėgos Kremliuje iš karto žengė dar vieną žingsnį.

Nors 1940 m. pavasarį Vokietija, vadovaudamasi vadinamuoju Draugystės paktu, atitraukė savo ginkluotąsias pajėgas toli už rytinės sienos ir taip praktiškai išvalė didžiąją dalį šių teritorijų nuo vokiečių kariuomenės, Rusijos pajėgos iš karto pradėjo dislokuoti tokias pajėgas, kad tai buvo galima vertinti tik kaip sąmoningą grėsmę Vokietijai.

Remiantis tuo metu asmeniniu Molotovo pareiškimu, vien Baltijos šalyse buvo dvidešimt dvi rusų divizijos. Kadangi Rusijos vyriausybė visuomet tvirtino, kad ją iškvietė vietos gyventojai, jos buvimo tikslas galėjo būti tik demonstracija prieš Vokietiją. Kol - nuo 1940 m. gegužės 10 d. - mūsų kariai laužė prancūzų ir britų valdžią vakaruose, rusų susitelkimas palei mūsų rytinį frontą tęsėsi vis pavojingesniu mastu.

Todėl nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. laikiausi nuomonės, kad dėl Reicho interesų nebegaliu palikti mūsų rytinių provincijų, kurios praeityje taip dažnai buvo nuniokotos, neapsaugotų nuo šios milžiniškos bolševikinių divizijų koncentracijos.

Taip buvo pasiekta tai, ko buvo siekiama anglo-sovietiniu bendradarbiavimu, t. y. surišti stiprias vokiečių pajėgas rytuose, kad, ypač kalbant apie [karą] ore, Vokietijos vadovybei nebebūtų įmanoma galutinai užbaigti karo Vakaruose. Tai buvo ne tik britų, bet ir sovietų politikos tikslas.

Anglija ir Sovietų Rusija siekia, kad šis karas truktų kuo ilgiau, kad susilpnintų Europą ir padarytų ją vis labiau bejėgę.

Nerimą keliantis Rusijos puolimas prieš Rumuniją galiausiai pasitarnavo tam, kad būtų užvaldytas svarbus ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos ekonominio gyvenimo elementas ir galbūt jis būtų sunaikintas. Tačiau būtent Vokietijos reichas nuo 1933 m. su begaline kantrybe stengėsi laimėti Pietryčių Europos valstybes kaip prekybos partneres. Todėl mes buvome labiausiai suinteresuoti jų vidaus, vyriausybine konsolidacija ir tvarka. Rusijos invazija į Rumuniją ir Graikijos politiniai ryšiai su Anglija kėlė grėsmę, kad netrukus šios teritorijos taip pat taps karo teatru.

Priešingai mūsų principams ir papročiams, tuo metu kreipiausi į Rumunijos vyriausybę, kuri pati buvo atsakinga už šią įvykių raidą, ir patariau jai taikos labui pasiduoti sovietų prievartai ir atiduoti Besarabiją.

Rumunijos vyriausybė manė, kad ji gali tai toleruoti prieš savo tautą tik tuo atveju, jei Vokietija ir Italija suteiks garantiją, kad dėl likusios dalies egzistavimo nebus ginčijamasi. Tai dariau sunkia širdimi. Nes juk jei Vokietijos reichas duoda garantiją, vadinasi, jis už tai laiduoja. Mes nesame nei anglai, nei žydai.

Taigi aš tikėjau, kad praktiškai paskutinę minutę padariau paslaugą taikai šiose srityse, net jei tai reiškė, kad pats prisiimu sunkią atsakomybę. Norėdamas galutinai išspręsti šias problemas ir gauti aiškumo dėl Rusijos požiūrio į Reichą, taip pat spaudžiamas nuolat didėjančios mobilizacijos prie mūsų rytinių sienų, pakviečiau poną Molotovą į Berlyną.

Dabar sovietų užsienio reikalų ministras pareikalavo Vokietijos paaiškinimo, t. y. atsakymo į šiuos keturis klausimus: Pirmasis Molotovo klausimas: Ar sovietų puolimo prieš Rumuniją atveju Vokietijos garantija Rumunijai bus nukreipta prieš Sovietų Rusiją? Mano atsakymas: Atsakymas: Vokietijos garantija yra bendro pobūdžio ir mums visiškai privaloma.

Rusija mums niekada nepranešė, kad, išskyrus Besarabiją, turi kokių nors interesų Rumunijoje. Šiaurės Bukovinos okupacija jau pažeidė šią garantiją. Todėl nemanau, kad Rusija staiga galėtų turėti tolesnių ketinimų Rumunijos atžvilgiu.

Antrasis Molotovo klausimas: Rusija vėl jaučia Suomijos keliamą grėsmę. Rusija yra pasiryžusi to netoleruoti. Ar Vokietija pasirengusi jokiais būdais nepadėti Suomijai ir ypač nedelsiant išvesti vokiečių kariuomenę, kuri žygiuoja per ją į Kirkenesą, kad ją pakeistų? Mano atsakymas: Kaip ir anksčiau, Vokietija neturi jokių politinių interesų Suomijoje. Vokietijos Reicho vyriausybė negali laikyti toleruotinu naujo Rusijos karo prieš nedidelę Suomijos tautą, juo labiau kad mes negalime patikėti, jog Suomija kelia grėsmę Rusijai. Tačiau mes nenorime, kad Baltijos jūra vėl taptų karo veiksmų vieta.

Trečiasis Molotovo klausimas: Ar Vokietija nori sutikti, kad Sovietų Rusija suteiktų garantiją Bulgarijai ir tuo tikslu pasiųstų į Bulgariją sovietų kariuomenę? Jis, Molotovas, taip pat norėjo pareikšti, kad, pavyzdžiui, sovietai neketina šia proga pašalinti karaliaus.

Mano atsakymas: Atsakymas: Bulgarija yra suvereni valstybė, ir aš nežinau, ar Bulgarija, skirtingai nei Rumunija, net prašė Sovietų Rusijos tokios garantijos. Be to, šiuo klausimu turėsiu pasikalbėti su savo sąjungininkais.

Ketvirtasis Molotovo klausimas: Sovietų Rusijai bet kuriuo atveju reikia laisvo tranzito per Dardanelus. Kad jį apsaugotų, Rusijai reikia užimti tvirtoves palei Dardanelus, t. y. prie Bosforo sąsiaurio. Ar Vokietija su tuo sutiks, ar ne? Mano atsakymas: Vokietija yra pasirengusi bet kuriuo metu duoti sutikimą pakeisti Montrė statusą Juodosios jūros valstybių naudai. Vokietija nėra pasirengusi sutikti, kad Rusija užimtų bazes prie sąsiaurių.

Nacionalsocialistai! Aš čia užėmiau poziciją, kurią turėjau užimti ne tik kaip atsakingas Vokietijos reicho fiureris, bet ir kaip atsakingas Europos kultūros ir civilizacijos atstovas. To pasekmė buvo prieš Reichą nukreiptos sovietų veiklos sustiprinimas, ypač nedelsiant pradėta ardomoji veikla naujosios Rumunijos valstybės viduje ir bandymas propagandos priemonėmis pašalinti Bulgarijos vyriausybę.

Padedant susipainiojusiems, naiviems Rumunijos legiono vadovams, Rumunijoje buvo surengtas valstybinis perversmas, kurio tikslas buvo nuversti valstybės vadovą generolą Antonesku ir sukelti šalyje chaosą, kad pašalinus teisėtą valdžią būtų panaikintos prielaidos Vokietijos garantijai įsigalioti. Nepaisydamas to, aš vis dar maniau, kad geriausia būtų tylėti.

Iš karto po to, kai šis sumanymas žlugo, buvo vėl sustiprintos Rusijos kariuomenės koncentracijos palei rytinę Vokietijos sieną. šarvuočių daliniai ir parašiutininkų pajėgos vis gausiau buvo perkeliamos grėsmingai arti Vokietijos sienos. Vokietijos vermachtas ir Vokietijos tėvynė žino, kad dar prieš kelias savaites prie mūsų rytinės sienos nebuvo nė vienos vokiečių tankų ar motorizuotosios divizijos.

Jei būtų reikėję įtikinamo Anglijos ir Sovietų Rusijos koalicijos, kuri, nepaisant visų diversijų ir maskuočių, tuo tarpu buvo sudaryta, įrodymo, tai Jugoslavijos konfliktas būtų juo pasitarnavęs.

Kol aš stengiausi paskutinį kartą bandyti sutramdyti Balkanus ir, supratingai bendradarbiaudamas su Duče, pakviečiau Jugoslaviją prisijungti prie Trišalio pakto, Anglija ir Sovietų Rusija kartu organizavo neramumus, kurie per vieną naktį pašalino deryboms pasiryžusią vyriausybę.

Vokietijos tautai šiandien galima pasakyti: Serbijos perversmas prieš Vokietiją įvyko ne tik po Anglijos, bet iš esmės ir po Sovietų Sąjungos vėliava. Kadangi ir šiuo klausimu tylėjome, sovietų vadovybė žengė dar vieną žingsnį. Ji ne tik surengė serbų pučą, bet ir vos po kelių dienų sudarė gerai žinomą Draugystės paktą su savo naujais pavaldžiais padarais. Taip buvo siekiama paskatinti serbų pasipriešinimą Balkanų pacifikacijai ir paskatinti juos kovoti prieš Vokietiją.

Ir tai nebuvo platoniškas siekis. Maskva reikalavo mobilizuoti Serbijos kariuomenę.

Kadangi vis dar tikėjau, kad geriau nekalbėti, Kremliaus valdantieji žengė dar vieną žingsnį: Vokietijos reicho vyriausybė šiandien turi dokumentus, kurie įrodo, kad Rusija, norėdama priversti Serbiją pagaliau kariauti, pažadėjo per Saloniką pristatyti ginklų, lėktuvų, amunicijos ir kitos karinės technikos. Ir tai įvyko beveik lygiai tuo pačiu metu, kai Japonijos užsienio reikalų ministrui Matsuokai patariau siekti detantės su Rusija, visada tikintis padaryti taikai paslaugą. Tik spartus proveržis į Skopję ir mūsų neprilygstamų divizijų įvykdytas Salonikų užėmimas užkirto kelią šio sovietų-anglosaksų sąmokslo užmojams. Serbijos oro pajėgų karininkai pabėgo į Rusiją ir ten iš karto buvo priimti kaip sąjungininkai.

Vien tik Ašies jėgų pergalė Balkanuose užkirto kelią planui šią vasarą kelis mėnesius iš eilės įtraukti Vokietiją į mūšį pietryčiuose, o tuo tarpu bus baigta telkti sovietų kariuomenė, sustiprinta jos parengtis mūšiui, ir tada Rusija kartu su Anglija, remiama numatomų amerikiečių tiekimų, uždusins ir galiausiai: sutriuškins Vokietijos reichą ir Italiją. Tuo Maskva ne tik pažeidė mūsų Draugystės pakto nuostatas, bet ir niekingiausiai išdavė šį paktą. Ir visa tai tuo metu, kai Kremliaus valdantieji, kaip ir Suomijos bei Rumunijos atveju, veidmainiškai kalbėjo apie taiką ir draugystę užsienyje.

Jei anksčiau aplinkybės kartas nuo karto priversdavo mane tylėti, tai dabar atėjo laikas, kai nuolatinis sėdėjimas ir stebėjimas būtų ne tik aplaidumo nuodėmė, bet ir nusikaltimas prieš Vokietijos tautą, taip, prieš visą Europą.

Šiandien prie mūsų sienos stovi maždaug šimtas šešiasdešimt rusų divizijų. Jau keletą savaičių nuolat pažeidinėjama ši siena ne tik čia, bet ir toli į šiaurę, pavyzdžiui, Rumunijoje. Rusų pilotai linksminasi lengvabūdiškai apžiūrinėdami šias sienas, galbūt norėdami mums įrodyti, kad jau jaučiasi šių teritorijų šeimininkais. Naktį iš birželio 17 į 18 d. rusų patruliai žvalgė Vokietijos Reicho teritoriją ir tik po ilgo apsikeitimo ugnimi galėjo būti išstumti atgal. Todėl dabar atėjo valanda, kai būtina pasipriešinti šiam žydų-anglosaksų karo kurstytojų sąmokslui, o taip pat ir žydų valdančiųjų jėgų bolševikų valdymo stotyje Maskvoje sąmokslui.

Vokiečių tauta! Šiuo metu vyksta didžiausia koncentracija, kokią pasaulis kada nors yra matęs savo mastu ir apimtimi. Kartu su Suomijos bendražygiais pergalingi Narviko kariai stovi prie Arkties vandenyno. Norvegijos užkariautojo vadovaujamos vokiečių divizijos gina Suomijos žemę kartu su didvyriškais suomių laisvės kovotojais, vadovaujamais jų maršalo. Vokietijos fronto rytuose junginiai siekia nuo Rytų Prūsijos iki Karpatų kalnų. Pruto upės krantuose, Dunojaus žemupyje iki pat Juodosios jūros krantų generolo Antonescu vadovaujami vokiečių ir rumunų kariai susivienija.

Taigi šio fronto misija - nebe atskirų šalių apsauga, o Europos užtikrinimas, taigi ir visų išsigelbėjimas.

Todėl šiandien pasiryžau Vokietijos reicho ir mūsų tautos likimą ir ateitį vėl atiduoti į mūsų karių rankas.

Tegul Visagalis Viešpats mums ypač padeda šiame mūšyje!

Adolfas Hitleris