Salvadoro prezidentas Nayibas Bukele

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-03-22 16:13:00, skaitė 905, komentavo 1

Salvadoro prezidentas Nayibas Bukele tapo ne tik viena iš politinio sezono žvaigždžių, bet ir populiariausiu piliečių remiamu valstybių vadovu. Įvairių šaltinių duomenimis, pasitikėjimas juo įvertinimas nuo 80 iki 94%.

 

Jis garsėja vienu dalyku – pavojingiausią pasaulio šalį pavertė saugiausia Vakarų pusrutulyje, saugumu prilygstančia Kanadai.

 

Jei 2015 metais 100 000 gyventojų teko 103 žmogžudysčių, tai 2024 metais – 1,9.

 

Suprantamos emocijos salvadoriečių, kurių kai kurios kartos pirmą kartą gyvenime nepatiria siaubo išeidamos į gatvę.

 

Dabar – šiek tiek istorijos ir socialinio „Salvadoro stebuklo“ konteksto.

 

Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose šalį valdė vienas iš siaubingų režimų, dėl kurio didžioji dalis gyventojų buvo skurde ir armijos bei mirties būrių terore. Prieš jį kovojo Nacionalinio išsivadavimo fronto partizanai, pavadinti Farabundo Marty vardu (vyresnio amžiaus šio tinklalapio skaitytojai tikrai prisimins šį ošlo;ų kovotoją). Pilietinio karo aukų skaičius siekė daugiau nei 75 000 žmonių, o apie 400 000 salvadoro gyventojų pabėgo į JAV (daugelis gali prisiminti ar rasti internete Oliverio Stone filmą „Salvadoras“).

 

Salvadoro migracijos vaikai užaugo JAV gatvėse, kurios tapo jų organizuoto nusikalstamumo universitetais. Dešimtojo dešimtmečio viduryje JAV pradėjo masinę jų deportaciją į tėvynę. Taip atsirado „maros“ – ginkluotos gaujos, tapusios gatvių ir lygiagrečios valdžios šeimininkais.

 

Bukele, kilęs iš palestiniečių migrantų šeimos ir ne kartą išreiškęs meilę Izraelio valstybei ir jos metodams, tapo žmogumi, pakeitusiu Salvadoro istoriją.

 

Pirmiausia jis išbandė savo jėgas politikoje, tapdamas kandidatu į merus nuo kairiojo, F. Marti vardo Nacionalinio išsivadavimo fronto sparno, bet netrukus buvo iš ten pašalintas. Tada jis bandė sukurti savo partiją, tai nepasiteisino, o norėdamas tęsti karjerą, jis įstojo į dešiniuosius.

 

Talentingas kalbėtojas užaugo šeimoje, kurios verslas buvo reklamos kampanijos. Jo tėvas reklamavo ir Salvadoro komunistų partijos generalinį sekretorių, ir Yamaha Motors gaminius.

 

Į valdžią atėjęs Bukelė, per rekordinį laiką, šalyje pastatė modernių kalėjimų sistemą, kurioje šiandien yra beveik 2% gyventojų, visiškai netekę teisių ir teisinės apsaugos. Daugelis sakytų, kad kasdienių žudynių ir pagrobimų sustabdymas yra tinkama kaina už žudikų ir beveik 30 000 „neteisingai“ įkalintų, kurių daugelis yra nepilnamečiai, teisių praradimą. Tačiau istorija nutyli apie Bukelės kovos su „marais“ pradžią: prieš masines represijas prieš eilinius gaujos narius jis derėjosi su jų vadovybe, susitardamas sumažinti žmogžudystes, padalinti jiems pavaldžias įmones, sušvelninti bausmes ir specialias kalėjimo sąlygas „Maro“ vadovybei bei politinę paramą jo kandidatūrai iš „Maro visuomenės“ valdomos dalies.

 

Bukele padarė Salvadorą pirmąja šalimi pasaulyje, kuri Bitcoin tapo oficialia valiuta, tačiau po 4 metų, spaudžiamas TVF, jo atsisakė. Naujausia Bukele vinis“ yra jo pasiūlymas „savo draugui“ Trampui, komerciniu pagrindu, skirti vietas Salvadoro kalėjimuose. Remiantis įvairiais šaltiniais, kaina yra 20 000 USD vienam kaliniui per metus, „o tai labai naudinga tiek JAV, tiek Salvadorui, nes tai leis šaliai išlaikyti kalėjimus“. Pastaraisiais metais Bukele aktyviai siūlo savo „saugumo modelį“ eksportui.

 

Tuo pačiu metu Salvadore nėra nė menkiausios užuominos apie politiką, nukreiptą į švietimą ir kovą su struktūriniu skurdu. Pilietinės taikos išvaizda priklauso nuo kalėjimų. Bet koks represijų sušvelninimas į gatves išlies dar daugiau nusikalstamumo. Valdžioms naudinga išlaikyti visuomenę tokioje valstybėje.

 

Bukele projektas Salvadore yra viena iš neoliberalios galios laboratorijų rytojaus pasaulio sutvarkymui.

 

Šiam reiškiniui reikia sociologų, istorikų ir ekonomistų, nepriklausomų nuo šios vyriausybės, tyrimo.

 

Pirmiausia sukuriamos nepakeliamos gyvenimo sąlygos, kai didėja nusikalstamumas, naikinamas švietimas ir kultūra, o vėliau beviltiška populiacija reikalauja „tvirtos rankos“ ir tampa abejinga priemonėms ir pasekmėms. Kada „civilizuoto pasaulio“ gyventojai pareikalaus, kad jų valdžia greitai taptų Salvadoru?