Kolonijos kolonistų kolona

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2025-03-25 19:44:00, skaitė 803, komentavo 6

Lietuvos Seimo pirmininkas paskelbė apie penktos kolonos formavimąsi jo vadovaujamame parlamente. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas informavo visuomenę apie penktos kolonos egzistavimą jo valdomoje šalyje. Tikriausiai visiškai logiška, kad būnant Vakarų globalinio kapitalo kolonija, Lietuva užaugino savo viduje aibę įvairaus plauko „kolonistų“.

Kaip žinia, „penktąja kolona“ paprastai vadinama žmonių grupė, kuri atvirai veikia prieš savo šalį su tikslu sugriauti ją iš vidaus. Bet jeigu pasigilinti į šio termino etimologiją, tai aiškėja įdomūs dalykai. Jis kilęs iš Ispanijos pilietinio karo (1936-1939) laikų. Frankistų generolas Emilijo Mola prieš šturmuodamas respublikonišką Madridą pasakė: „Keturios kolonos bus su manimi, o penktoji bus Madride“. Reikalas tas, kad generolas į Madridą vedė frankistų kariuomenę, suskirstytą į keturias kolonas, kurios artėjo prie miesto iš skirtingų pusių. O penktoji kolona, kaip tikėjosi generolas, bus kaip tik nepatenkinti respublikonų valdžia Ispanijos sostinės gyventojai (išdavikai ir slaptieji agentai), pasiruošę stoti į frankistų pusę.

Priminsiu, kad Franko režimas Ispanijoje – tai buvo toks pat fašistinio tipo režimas kaip ir Musolinio Italijoje ar Hitlerio Vokietijoje. Keturios frankistų kolonos – tai būtent atvirai fašistinės jėgos, o „penktakolonininkai“ – tai anuometiniai prijaučiantys jiems bei antirespublikoniškai nusiteikę profašistiniai veikėjai. Kiek vėliau Antrojo pasaulinio karo metu „penktąja kolona“ buvo vadinami nacių agentai įvairiose šalyse, kurie vykdė šnipinėjimo ir sabotažo veiklą, sėjo paniką ir padėjo vokiečių kariuomenei. Šioje vietoje vertinant „penktosios kolonos“ fenomeną visi kažkodėl susikoncentruoja į formą, o ne į turinį.

Iš šio istorinio konteksto išplaukia akivaizdus faktas: visos 5 kolonos – tai atviri ir slapti fašizmo šalininkai bei garbintojai. Reiškiasi visas tas „kolonijinis“ pravardžiavimas mūsuose - tai tik vidinės politinio elito „razborkės“, tiesiog kova dėl valdžios tos pačios fašizoidinės sistemos rėmuose. Vienu žodžiu, ir čia savi „šaudo“ į savus. Ir kas čia ką „išduoda“ - tai ne esminis dalykas.

Išvis „išdavystės“ sąvoka – tai gryna abstrakcija. Tiesa, kaip žinia, yra istoriškai konkretus reiškinys. Svarbu kas, ką ir kam išduoda? Ispanijos atveju „penktakolininkai“ išdavė „savam“ fašistiniam režimui Ispanijos liaudies respubliką.

O mūsų atveju esmė yra tokia – nepaisant visokiausių vidinių „išdavysčių“ ir kiek bebūtų kolonų, Lietuva vis vien ne taps laisva ir nepriklausoma šalimi. Tokia ji gali pasidaryti tik pakeitus esamą kolonijinę kapitalistinę santvarką ir nutraukiant konfrontacinę politiką su savo kaimynais. Ir tai gali padaryti ne kažkokios „kolonos“, o susipratę ir drąsūs kolonijos žmonės, turintys aiškų savo kovos tikslą ir užsiauginę savo liaudies lyderius.

Visi mes čia dėka mus valdančio elito kolonos esame vienos kolonijos kolonistai. Penktoji kolona dažnai tapatinama su opozicija, bet tai istoriškai neteisingas požiūris. Opozicija yra nusiteikusi prieš esamą valdžią ir/ar santvarką, bet ji siūlo alternatyvą savo šalies labui. O tikra „penktoji kolona“ įgyvendina svetimų jėgų interesus. Ji gali būti ir valdžioje ir pati kelti grėsmę savo valstybei.

P.S.

 

Mano (Махно) komentaras šiuo klausimu.

 

Tikrovė parodė, kad daugeliui tautų nebuvo įmanoma turėti at sukurti nacionalines valstybes, tačiau „senosios“ Europos valstybių raida baigiasi tuo, kad šios valstybės nusprendė nusižudyti, įlipdamos į paskolų liūną.