Naujasis patarėjas ketina padaryti Donaldą Trampą pasaulio dešiniojo judėjimo lyderiu

Autorius: Anastasija Kazimirko-Kirilova Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/11/nauj... 2016-11-22 09:17:13, skaitė 2331, komentavo 1

Stivas Bennonas | nuotrauka: Danny Moloshok/AP/TASS

Stivas Bennonas (Steve Bannon) tapo naujuoju JAV prezidento Donaldo Trampo patarėju. Tai žmogus, atsakingas už ideologinę naujojo prezidento ir jo administracijos veiklos, o taip pat už medijos sritis. 62 metų Bennonas rengė priešrinkiminę Trampo kampaniją, kuri pasirodė labai sėkminga. Bennano komanda dirbo su elektoratu socialiniuose tinkluose, aktyviai išnaudodama mem-brigadų, ir pirmiausia alternatyvios-dešiniosios krypties potencialą.

Bennonas gimė airių katalikų šeimoje, tarnavo kariuomenėje ir baigęs kelias aukštąsias mokyklas, tame tarpe Harvardo Universitetą, turi pakankamai platų išsilavinimą. Karjerą jis pradėjo kaip Goldman Sachs bankininkas investicijoms, po to perėjo į medijos sferą. Stambiausias projektas, kuriam vadovavo Bennonas, – Breitbart News naujienų tinklapis. Būtent jam esant resursas įgavo reputaciją platformos, skirtos alternatyvių-dešiniųjų požiūrių sklaidai ir priešpriešai nesveikam, daugelio baltųjų (ir ne tik) amerikiečių nuomone, polikorektiškumui.

Stivas Bennonas atstovauja pakankamai sudėtingą ideologijų mišinį, kuris gerokai skiriasi nuo tradicinio požiūrio apie „kairiuosius“ ir dešiniuosius“. Pavyzdžiui, Bennonas duodamas interviu save vadina „leninistu“ bei tuo pačiu, „pragmatiku ir kapitalistu“.

Gerasis kapitalizmas ir blogasis kapitalizmas

„Kapitalizmas iš tikrųjų generavo didelius turtus. Ir tas turtas iš tiesų buvo paskirstytas tarp viduriniosios klasės, prisidėjęs prie jos augimo. Tai žmonės, kurie iškilo, išaugo iš realios darbininkų klasės ir sukūrė tai, ką mes šiandien vadiname Pax Americana“, sakė jis. Tokiu būdu, Bennonas skleidžia baltojo mesianizmo idėją ir Amerikos išskirtinumą prieš visą likusį pasaulį, ir tuo, be abejo, skiriasi nuo europiečių „naujųjų dešiniųjų“, kuriems kultūrų įvairovė nėra savaime suprantama kaip jų tarpusavio konkurencija ir varžybos dėl didybės.

Bennono nuomone, po TSRS subyrėjimo ir iki XXI amžiaus pasaulis nepasistūmėjo į priekį, o greičiau jau nusirito į krizę, degradavo. Jis mano, kad mes esame pačiame naujojo kruvinojo konflikto įkarštyje, kuriame krikščioniškoji civilizacija turės arba susivienyti kovoje už savo įsitikinimus ir savo pačios egzistavimą, arba žūti.

Bennonas mato dvi pagrindines kryptis į kurias išsigimė „teisingasis“ kapitalizmas, suteikęs gyvybę šiandien besitraukiančiam viduriniosios klasės gerbūviui. Iš vienos pusės, tai Ain Rand mokymo stiliaus libertarinis kapitalizmas, kuris pačius žmones paverčia preke. Bennonas naudoja terminą „objektyvacija“, kurį paprastai naudoja feministės, apibūdindamos kūno ir apskritai moters seksualumo pavertimą preke kapitalizmo pasaulyje, ir jį skleidžia visai visuomenei. Jis pabrėžia, kad nesant alternatyvos jaunimas priima šį modelį kaip tam tikrą „asmeninės laisvės“ rūšį.

Rusija, Kinija ir Lotynų Amerika tapo teritorija antrojo tipo kapitalizmo plitimui, kurį Bennonas vadina kleptokratija. Taip, skirtingai nuo Europos dešiniųjų, Bennonas kritikuoja Rusiją ir daro tai pakankamai aštriais pasisakymais. Tačiau, reikia pripažint, jog jo kaltinimai yra teisingi toje dalyje, kur jis kalba apie klaninį kapitalizmo pobūdį, privedantį prie turtų koncentracijos ir labai mažos socialinės grupės valdymo viršūnėje bei prie tokio paties visuomenės išsisluoksniavimo ir socialinės atskirties, kaip ir pirmuoju atveju.

Kai nacionalinis isteblišmentas yra dalimi aptarnaujančio personalo transnacionaliniam kapitalui ir svetimiems polittechnologams, jis paprasčiausiai nemato prasmės spręsti klausimus šioje plokštumoje, teikdamas pirmenybę bendravimui su „užsakovais“, kurie esant būtinybei paprasčiausiai perduos kontraktą tokio „nacionaliniam elito“ atžvilgiu, kaip gyvulių bandos.

Alternatyvus-dešinysis judėjimas ir tikėjimas

Daugelis suvokia alternatyvų-dešinįjį judėjimą, kaip ateistinį, pagonišką ar bet kokiu atveju antikrikščionišką. Bennonas tokią teoriją neigia. Pasak jo, Vakarų sekuliarizacija tapo pagrindine priežastimi to, jog šiandien jie visomis savo pajėgomis negali nieko priešpastatyti prieš radikalųjį, uždraustų teroristinių organizacijų, tokių kaip ILIV islamą.

Islamiškasis fašizmas kariauja su krikščioniškuoju pasauliu, išvydamas krikščionis iš istorinių jų gyvenimo vietų Artimuosiuose Rytuose, dešimtimis metant juos nuo uolų ir viešai pjaustant jiems gerkles. O Vakarų krikščionybė jau negali tam priešpastatyti tokio pat aršaus pasipriešinimo islamo radikalams, kadangi ji (krikščionybė) jau banaliai nebeegzistuoja.

„Mes esame pradinėje labai žiauraus ir kruvino konflikto stadijoje. Jeigu žmonės šiame kambaryje, bažnyčios žmonės, nesugebės susivienyti į Kovojančią Bažnyčią, kuri pasiruošusi ne šiaip atstovauti savo įsitikinimus, bet ir kovoti už juos prieš užgimstantį naująjį barbarizmą, – jis sunaikins viską, ką mes perduodavome iš kartos į kartą per pastaruosius 2-2,5 tūkstančio metų“, – pareiškė Stivas Bennonas 2014 metais konferencijos Vatikane metu, kai islamo teroristai realiai dar nebuvo pasiekę savo galios viršūnės, o masinių informacijos priemonių (MIP) propagandos dėka, Vakaruose buvo laikomi „sukilėliais“ ir „kovotojais už nepriklausomybę“.

Būtent tikėjimo stoka daro šiuolaikinius kapitalistus tokiais cinikais ir nepasotinamais, versdama nepripažinti žmonių žmogiškosios prigimties ir vertinti juos kaip prekių priedą. Jei „senojo pasaulio“ kapitalistai būtų judėjais, protestantais ar dar kuo nors, jų religiniai įsitikinimai atsispindėtų ir tvarkant reikalus, tarnautų kaip natūralūs stabdžiai, kurie dabar visiškai nutrūkę, kas veda visą pasaulį į bedugnę.

Bennonas ir Europos dešinieji

Nežiūrint į tai kas išsakyta, Bennonas vertina europiečių ir rusų „naujuosius dešiniuosius“ kaip sąjungininkus kovoje prieš pasaulinę vyriausybę. Trampo patarėjas ir Bretbart pagrindinis redaktorius nėra ZOG ar kitų sąmokslo teorijų šalininkas, kaip pats prisipažįsta, tačiau negali ignoruoti „vaikinų iš Davoso ir vaikinų iš Niujorko, kurie jaučiasi esantys arčiau Berlyno ir Londono, nei Kolorado ir Kanzaso, ir turi elitarinį mentalitetą, kuris juos verčia įsivaizduoti,jog jie diktuoja visam pasauliui, ką ir kaip teisingai daryti“.

Būtent priešprieša šiam transnacionaliniam elitui, nuo kurio pavargo darbo ir viduriniosios Europos, Azijos ir JAV klasės, yra pagrindinė rišančioji grandis viso pasaulio centro-dešiniųjų judėjime. Darbo žmonės pavargo šerti pasaulinę finansinę sistemą savo prakaitu ir krauju – ir čia yra Bennono įsitikinimų bei alt-right judėjimo esmė. Ir kas paradoksaliausia, būtent šie žmonės, šiandien atliekantys senųjų gerųjų kairiųjų, marksistinio pobūdžio funkciją, pasisako už teisingesnį gerybių paskirstymą visuomenėje. „Mes stebime globalią reakciją prieš centralizuotą vyriausybę“, – įsitikinęs Bennonas.

Tokiu būdu, būdami įsitikinusiais kapitalistais iš vienos pusės, socialinio teisingumo šalininkais iš kitos, alt-right palaiko tradicinę santuoką ir pasisako prieš abortus, būdami lyg ir viduryje tarp dešiniosios ir kairiosios ideologijų. „Alternatyvumas“ tame, kad konservatorius-respublikonus iš taip vadinamos tea party, „naujieji dešinieji“ laiko savo oponentais didžiąja dalimi net labiau nei kairiuosius. Ir ne veltui žinomas televizijos laidų vedėjas ir šoumenas konservatorius Glenas Bekas pavadino Stivą Bennoną „siaubingu, siaubingu žmogumi“.

Rusija ir pokyčiai

Tas faktas, kad Bennonas atvirai kritikuoja kleptokratiją, kalba apie tai, jog Trampas vargu ar dirbs su tuo elitu, kuris šalį valdo dabar. Rusijos isteblišmentas šiandien atstovauja lygiai tuos pačius „riebius katinus“ ir transnacionalus, prieš kuriuos naujieji amerikiečių dešinieji rengiasi kovoti. Dešimtmečiais sėkmingai prisidengdamas išoriniu spaudimu ir priešišku pasauliniu hegemonu, šiandien kleptokratinis liberalusis elitas daugiau nebegali naudotis tuo koziriu.

Į Baltuosius rūmus atėjus Trampui kaip prezidentui ir Bennonui kaip „pagrindiniam ideologijos klausimais“ rusų polittechnologams iš šeštos kolonos jau nepavyks maudytis Vladimiro Putino kaip neformalaus lyderio-tradicionalisto šlovės spinduliuose. Jie dabar turi stiprų konkurentą, kurio komanda dirba kur kas labiau profesionaliai, apsiginklavę naujausiomis virusinio propagavimo priemonėmis politinėms reikmėms ir realiai stovi visa galva aukščiau už rusiškus biurokratus įvaizdžio ir reputacijos klausimais.

Tokiu būdu, jei Rusija nori išsaugoti konservatyvių jėgų esančių valstybėse ir kovojančių už nacionalinį suverenitetą ir kovos už socialinės atskirties įveikimą įkvėpėjos vardą, arba bent jau atsistoti į tą patį lygmenį su savo naujaisiais partneriais, o ne pasitraukti į antrą-trečią planą, jai teks laužyti visą įprastą sistemą. Kol kas gi, kalbėti su naujuoju amerikiečių prezidentu ir jo patarėju, Kremliuje paprasčiausiai nėra kam.

Parengė: Alenas Kostiugovas