Nuo feminizmo iki androginijos ir pickup’o – kur ritasi pasaulis? (V dalis)

Autorius: AšVyras.lt Šaltinis: http://www.asvyras.lt/seksas-s... 2016-11-25 20:07:53, skaitė 4009, komentavo 1

IV dalyje buvo kalbama apie antifeminizmą ir tai, kad nuo viso šio karo kenčia niekuo nenusidėję vaikai. Šioje dalyje pagaliau priėjome androginiją, apie kurią noriu papasakoti šiek tiek plačiau…

Androginija – naujosios žmonių kartos požymis ar nepagydomas maras?

Androginija [gr. androgynos — dvilytis] – tai reiškinys, kuomet žmogus turi tuo pačiu metu psichinių (arba biologinių) vyro ir moters požymių (nepainiokime su hermafroditizmu). Biologinį androgeniškumą gamtoje galima sutikti gan dažnai: sliekai, moliuskai, augalai, žmogaus embrionas pradinėje vystymosi stadijoje…

Žmogaus embrione „įdiegiami“ tiek vyriškų, tiek moteriškų lytinių liaukų pradmenys ir tik trečią nėštumo savaitę pasireiškia pirmi lyties požymiai, tačiau biochemine prasme žmogus visą gyvenimą lieka dvilytis, nežiūrint į genetiškai nulemiamą lytį (XX arba XY chromosomų). „Reali“ žmogaus lytis priklauso nuo lytinių hormonų derinio kraujyje (androgenų ir estrogenų). Genetiniai, o po to ir hormonų pusiausvyros sutrikimai išryškina užslėptą potencialų žmogaus dvilytiškumą.

Androgeniškumas žinomas nuo seno, jo apraiškų galima aptikti ankstyvosiose kultūrose, pavyzdžiui, dvilyčių dievybių panteonuose. Jis pasireiškia biologiškai ir sociologiškai. Pakanka pažvelgti į gyvūnų elgesį, kuomet jų teritorija būna perpildyta. Sulėtėja patelių lytinių reakcijų procesai ir patinams toli gražu nesinori daugintis, kadangi maisto atsargos ribotos. Patelės atsisako daugintis (kartais nužudo jauniklius). Spaudžiant gyventoju skaičiui arba esant labai mažam kiekiui maisto atsargų toks elgesys yra priverstinis ir būtinas individų populiacijai sureguliuoti. Nenuostabu, kad Romos moterys imperijos žlugimo periodu (turiu omeny staigų gyvenimo sąlygų pablogėjimą) atsisakydavo gimdyti, rinkdavosi kovą dėl valdžios, kas normaliomis sąlygomis yra vyrų prerogatyva.

Kartais tautos pačios susinaikina, pavyzdžiui, Sparta dingo nuo Žemės paviršiau dar ir todėl, kad karių auklėjimo kultūra buvo paremta homoseksualiniais santykiais tarp mokytojo ir mokinio; pridėkime begalinius karinius žygius ir gausime desktrukcinę progresiją. Galiausiai sumažėjo valstybės gyventojų skaičius ir prasidėjo imigrantų asimiliacija su aborigenais.

O kuo gi ne Romos imperiją primena daugiau nei 100 metų trunkantys feminizmo judėjimai JAV? Visą laiką šalies įstatymai priešinosi moterų judėjimui, o dabar „ragai“ – stebina pasaulį daugiau nei puse milijono vaikų homoseksualiose šeimose ir žodžių „mama“ ir „tėvas“ vartojimo draudimu… JAV dažnai giriasi savo žmonių teisių sistema, tačiau feministiniai, pikaperių (apie juos šiek tiek vėliau) judėjimai negimsta sistemose, kur visų teisės yra, sakykime, sutvarkytos. Tiksliau sakant, minėti judėjimai gimsta būtent dėl to, kad teisės yra varžomos.

Jau ilgai aktyviausios moterys įrodinėja, kad jos moka (GALI) ne blogiau, o net geriau nei anksčiau dominavę vyrai, tuo pačiu jos skatina vienpusį rungimąsi: būti žingsniu priekyje vyrų, kad įveiktų paklusnumą, buvusį praeityje. Tarybų laikais tai išryškėjo, kuomet moterys pradėjo pažinti vyriškas profesijas: jos tampė pabėgius (geležinkelio konstrukcijos dalis), atlikinėdavo sudėtingiausius darbus kasyklose. Tais laikais tokie darbai demonstravo sistemos galimybes, leidžiančias moteriai daryti viską, o ne rungtyniavimą su vyrais, kaip kad būdavo Vakarų pasaulyje. Tikras karas rutuliojosi dėl socialistinio feminizmo pergalės prieš visus likusius pasaulio feminizmo judėjimus.

Socialistinio feminizmo aplinka buvo konkurencinga, o kitų judėjimų aplinka buvo ir lieka agresyvi, kartais tiek vyrų, tiek ir moterų atžvilgiu. Didžiausia agresija sklinda iš judėjimų, siūlančių androgeniško žmogaus sukūrimą, ateities, naujojo žmogaus diegimą… Pavyzdžiui, liberaliosios feministės mato ateities žmogų, kaip kažką tarpinio tarpt šiuolaikinių vyrų ir moterų tipų. Kultūrinės feministės – kuria tobulos moters įvaizdį, kurio turi siekti likę žmonės (vyrai taip pat). Lesbietiško feminizmo atstovės nusprendė visiškai atsiskirti nuo vyrų: joms vyras – arba priešas, arba neegzistuoja, išskyrus gėjus, kurių jos neidentifikuoja kaip vyrų.

Jūs turbūt jau pastebėjote, kad radikaliuose judėjimuose jau nebekalbama apie vaidmenų, funkcijų šeimoje redagavimą, jų (judėjimų) teoretikams svarbu pakeisti lyties psichologiją, o tai jau liečia ne tik šeimą, bet ir apskritai visą visuomenę, kurioje vyras ir moteris turi savo (kitų) fiziologinių ir socialinių vaidmenų. Tūkstantmečius trunkanti evoliucija formavo visuomenę ne ignoruodama, o atsižvelgdama į lyčių fiziologiją. Sakykit, ką norit, tačiau vyrų fiziologijai būdinga didesnė fizinė ištvermė/pajėgumas, agresija, vyriškumas/narsa (paskaitykit apie baimių įveikimą) ir visa tai rado vietą ginant šeimą, valstybę, vystant naujas technologijas. Moterų fiziologija yra jautri, teikianti šilumą ir gėrį – tai yra labai svarbūs motinystėje ir kuriant grožio sampratą.

Galima „pagaminti“ tokį vidutinį žmogų, visiems laikams prarandant vyrišką ir moterišką identitetą, tačiau pasaulis nuo to netaps geresne vieta gyventi! Pasaulis taps monotoniškas ir pilkas. Ir jau nebenorės androgeniški vyrai ropštis per langus, nesiryš meilės beprotystėms vardan androgeniškų moterų, o moterys paprasčiausiai negerbs „feminiškų vyrų – liurbių“, ką jau kalbėti apie meilę. Suvyriškėjusios moterys gebės pamilti sumoteriškėjusius vyrus, tačiau tai jau bus tik motiniška meilė.

O kaip gi valstybės ir šeimos saugumas? Na, tarkime, šiandien dar įmanoma susitarti dėl taikos, tačiau kaip elgtis rytoj, senkant naftos, dujų, ir kitų resursų atsargoms Žemėje? Kaip elgtis senkant maisto atsargoms, spaudžiant Žemės gyventojų skaičiui? Neišvengsime agresyvių antpuolių siekiant užkariauti… Valstybes saugos karingosios „amazonės“, kaip kad būdavo Romos Imperijos laikotarpiu, ar androgeniški „vyrai“?

Man vis dėlto atrodo, kad feminisčių androginijos reikalavimai yra išgalvoti. Tikros moterys visuomet mokėdavo naudotis savo silpnybėmis. Moteris (didžiąja M raide) spinduliuoja žavesį – tame yra jos stiprybė, ypač jeigu ji dirba vyrų kolektyve. Juk net darbo pokalbyje kartais moteriai būna sunku tarti „ne“, ji visuomet žino, kada reikia nusišypsoti, kada nuliūsti. Jeigu moteris moka rasti bendrą kalbą su darbo partneriais ir parenka teisingą bendravimo strategiją, ji visada pasieks pergalę! Aš prisidėsiu prie Koko Šanel pasisakymo: „Nežinau kodėl moterys reikalauja viso to, ką turi vyrai. Juk moterys, apart visko, turi vyrus“.

Gal problema ne vyruose, o nykstančiame moterų moteriškume?

Toks variantas daugiau nei šiaip tikėtinas, juk androginija diegiama ankstyvoje vaikystėje tų pačių filmukų pagalba, kuriuose mergaitės yra įvaldžiusios kovos menus taip pat, kaip ir berniukai, o kai kuriose situacijose jos netgi elgiasi žiauriau ne berniukai. Mergaitės šiek tiek paauga ir pasipila pranešimai apie labai žiaurias merginų muštynes mokyklose. Prasideda vyriško dominavimo vertikalės statybos merginų tarpe, o juk tai buvo būdinga tik berniukams.

Berniukai gauna androgeniškai modifikuotą auklėjimą, mutavusį dėl pedagoginių profesijų feminizavimo, motinos dominavimo nepilnoje, o kartais ir pilnoje šeimoje. Berniukas visuomet „po nosimi“ turi moteriško elgesio pavyzdžių, jam atleidžiama už susidomėjimą ir elgesį, būdingą moterų pasauliui. Šiais laikais jaunuoliai skiria daugiau dėmesio savo išvaizdai: šukuosenai, rūbams, kvepalams, kūno formoms, o ne gebėjimui įveikti baimes, prisiimti pareigas ir atsakomybę už kitus.

Kam dažniau pasireiškia androginijos bruožai: vyrams ar moterims?

Blaivus protas kužda, kad dažniau tai pastebime moterų elgesyje, kadangi visuomenė pakančiau žvelgia į jų vyrišką mąstyseną ir gyvenimo būdą nei į moteriškų bruožų išryškėjimą vyrų tarpe. Skirtingai nuo „šiurkščių“ androgeniškų moterų, vyrai parodo lankstumą, ieško optimalių atitinkamai situacijai strategijų. Oficialiuose kontaktuose, santykiuose su tėvais, seksualiniu partneriu androgeniški vyrai būna labiau vyriški arba moteriški – priklausomai nuo poreikių ir situacijos. Staigiai ūgtelėjęs androginijos lygis vyrų tarpe (lyginant su moterimis) greitai rado atitinkama filosofinį pagrindą, kadangi leidžia gyventi produktyviau.

Tai kaip plačiai yra paplitusi androginija? Vakarų šalyse apie 50% gyventojų demonstruoja vyriškus/moteriškus bruožus, o maždaug 30% pasižymi androgeniškumu. Tai liečia tiek vyrus, tiek moteris.

Civilizuotose šalyse dėka dvigubos mokesčių sistemos dauguma moterų turi progą išties suvokti „lygybės“ kainą, kuomet šeimos biudžetas ir visas turtas dalinami pusiau. Ir dabar pasirodo, kad iš tiesų moterys nori būti panašios į vyrus, kai joms tai yra naudinga bei skirtis nuo vyrų, kai joms to nereikia, žodžiu, priklausomai nuo gaunamos naudos.

Kas tai? Tai androginijos atsisakymas? Tai jos privalumai, gerbiamieji!

Atrodytų, 70-ais moterims nebuvo taip paprasta pasirodyti darbe pasidabinusioms kelnėmis. Tai sukeldavo nemalonių žvilgsnių iš konservatyviai nusiteikusių kolegų, tačiau kostiumėliai turėjo vieną neabejotinai gerą privalumą – jie buvo patogūs! Būtent patogumo ir komforto „sumetimais“ prieš 35 metus įvyko tikras androginijos bumas, tačiau androginija patogi ir komfortiška ne tik moteriai, bet ir vyrui.

O ką gi daryti su pagrindiniu klausimu dėl balanso tarp teisių, pareigų ir nepriklausomybės? Atsakysiu! Šiandien psichologiškai iš moterų laukiamas vis didesnis įnašas į šeimos biudžetą, ir netgi iš tų, kurios siekia pagimdyti vaiką. Šiais laikais vyras sutinka turėti vaiką tik tada, kada jis būna tikras, kad moteris prisiims savo ekonominės atsakomybės dalį, o kol kas vyras ir moteris žaidžia viliojimą, seną ir įdomų žaidimą, kuris šiandien įgijo minias gerbėjų, žinomų kaip pikaperiai arba pickup’eriai (net nežinau, kaip teisingai juos pavadinti, gal viliokliai?). Apie juos skaitykite VI dalyje, kuria užbaigsiu ir apibendrinsiu galbūt vieną liūdniausių šių dienų aktualijų…