Aleksandr Chaldei: Ala Pugačiova kaip imperijos išsigimimo simbolis

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.ru/20... 2017-01-18 21:45:24, skaitė 3688, komentavo 1

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva atsiskyrė nuo Rusijos imperijos (TSRS) ir pasirinko nepriklausomybės kelią. Buvusių TSRS respublikų likimuose daug kas bendro: deindustrializacija, valstybės turto išgrobstymas, socialinio sektoriaus žlugimas, kolonijinė priklausomybė nuo JAV Federalinės rezervo sistemos (ECB jos filialo), visuomenės moralės ir kultūros degradacija ir t.t.

Per Naujųjų metų sutiktuves mes tapome Lietuvos valstybinės televizijos degradacijos liudininkais, kai per šventinį vakarą du idiotai-vedantieji savo kvailumu ir neprofesionalumu tiesiog tyčiojosi iš Lietuvos valstybės vadovų ir žiūrovų. 

Rusijos žiūrovai irgi patyrė šoką nuo šventinių programų, nuo ko jie negali jau dvi savaites atsipeikėti. Šių Rusijos programų „žvaigžde“ tapo nusenusi ir, matyt, gerokai išprotėjusi jų primadona Ala Pugačiova ir jos „kagalas“. Visam šiam Rusijos estrados išsigimimui ir skirtas Aleksandro Chaldėj staipsnis „Ala Pugačiova kaip imperijos išsigimimo simbolis“.

https://cont.ws/@alex-haldey/490506

Žemiau pateikiu šio straipsnio kelių ištraukų vertimą, suprasdamas, kad išversti lygiaverčiai šio labai literatūriškai vaizdinga rusų kalba parašyto puikaus straipsnio tiesiog neįmanoma:

Aleksandr Chaldei: Ala Pugačiova kaip imperijos išsigimimo simbolis

Tarybinės estrados bobutė, pozuojanti vonioje

Pasigailėjimas – tai dar ne tas jausmas, kada žiūri į 67 metų besijauninančią bobulę, apimtą senatvinės silpnaprotystės iš vilties, kad šis jos reginys gali sukelti susidomėjimą ja. Gailesčio nėra. Yra pasibjaurėjimas ir pavargimas. Kai kurie labai suaugę žmonės nugyveno savo gyvenimą su šiuo iki velnių įkyrėjusiu personažu.

„Kvaila senatvė taip pat pasigailėtina, kaip baikšti jaunystė“ (Hamletas, Danijos princas)

Mes – karta gimusių šešta dešimtmetį ir išaugusi tarp sudužusių iliuzijų apie tai, kad senatvė – tai metas orios išminties ir garbingos ganytojo lazdos, tarsi valdovo skeptro. Mes pamatėme, kad senatvė gali būti kitokia – tai kritimas į vaikystę su dideliu puošeiviškumu ir baime prarasti įprastinę buities prabangą. Hamletas negailestingai teisus – gyvenime taip nutinka, kad net carai tampa kvailiais. O carienės – kvailėmis. <...>

Pugačiova buvo toli gražu ne kvailė. Ji buvo tarybinės visuomenės ledlaužiu. Jos sprogdintoja. Suprantama, ne pati savaime – už to stovėjo didžiulė komanda tų, kurie sprogdinimą užsakė ir ruošė. Bet ji buvo jo koviniu instrumentu. Paraleliai ėjo juokdarių-satyrikų ir jumoristų armija, kurių lygis buvo nuo Raikino ir Žvaneckio iki Chazanovo ir Petrosiano, kurie ardė tarybinę visuomenę, kaip vanduo ardo akmenį. <...>

Ala Pugačiova buvo tarybiniu Briusu Li estradoje. Ji sukūrė tikslinę auditoriją, tikslinę rinką, kalbant marketingo kalba – pirmoji sukūrė tą įvaizdį miesčionio ir nešvankėlio estradoje, kuris surado savo vartotoją tarybinėse masėse, iki tol suvarytose į kultūrinį pogrindį, ir estrados pasaulis labai greitai prisipildė armija nešvankėlių ir besikraipančių pederastų, gyvių nesuprantamos lyties ir degradantų, visokiausių išsigimėlių, nuo smaugiančio viešpatavimo kurių mes dabar staugiam ir nežinom, kur bėgti ir kam daužyti snukį. <...>

Kiekvienas verslas turi savo pradžią ir savo pabaigą.

Nemokėjimas išeiti laiku daro buvusias žvaigždes apgailėtinomis ir kvailomis. Jie nemokėjo oriai gyventi, nemoka ir oriai išeiti. <...>

Peticija Pirmam kanalui, per dvi dienas surinkusi 150000 parašų, su pasipiktinimu reikalavo baigti tyčiotis iš publikos ir pašalinti visą šitą pelėsį iš ekranų, nes jis ne šiaip mums atsibodo, o tiesiog įžeidžia mūsų jausmus ir protą. <...>