Valentinas Katasonovas: „Tūkstantmečio afera pasibaigė“. Rusiją apiplėšė astronominiu mastu

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.lt/20... 2017-03-04 20:48:14, skaitė 3138, komentavo 1

Pateikiu žinomo rusų ekonomisto Valentino Katasonovo straipsnį skirtą „urano aferai“, kai Rusija JAV pusvelčiui pardavė 500 tonų urano. Ši afera prasidėjo dar prezidento Boriso Jelcino laikais ir pasibaigė 2013 gruodžio 14 dieną, jau šalį valdant V.Putinui.

Mūsų urano partija iškeliavo už vandenyno. Rusija pilnai išmokėjo JAV kontribuciją už pralaimėjimą šaltajame kare.

Beveik nei viena Rusijos MIP neatkreipė dėmesio į įvykį, kuris įvyko praėjusį mėnesį (2013 gruodžio 14 dieną, vert. past.). Iš Sankt-Peterburgo uosto į kelionę per Atlantą išvyko prekybinis laivas Atlantic Navigator. Laivo krovinys – konteineriai su rusišku uranu.

„Goro – Černomirdino“ sandoris: tikrieji mūsų amerikoniškų „partnerių“ tikslai

Tai buvo paskutinioji partija, kuri buvo siunčiama pagal prieš 20 metų sudarytą Rusijos-Amerikos sandorį, numatantį tiekimą į Ameriką 500 metrinių tonų urano, kurį Rusija įsipareigojo išimti iš savo branduolinių ginklų ir kurį Amerika ketino panaudoti kaip kurą atominėms elektrinėms. 

Apie šį sandorį buvo pakankamai aktyviai kalbama 1990-aisiais metais, bet šiandien ši tema pasirodė „už kadro“ aptarimų esminių mūsų gyvenimo problemų. O jaunoji karta tiesiog nieko apie tai negirdėjo. Todėl mums būtina priminti šią istorija. 

Iš karto pažymėsiu, kad tai ne paprastas prekybinis-ekonominis sandoris, naudingas abiem pusėms. Tai didžiausio Rusijos apiplėšimo aktas ne tiktai naujausioje jos istorijoje, bet per visą šalies istoriją. Rusija pralaimėjo šaltąjį karą Vakarams, visų pirma Jungtinėms Valstijoms. Pralaimėjo didele dalimi dėl politinės viršūnės išdavystės. Šios viršūnės toliau pardavinėjo šalį ir 1990-siais metais. „Urano sandoris“ – sutikimas mūsų išdavikiškos viršūnės užmokėti duoklę laimėtojui ginklų uranu.

Principinis susitarimas dėl to buvo pasiektas tarp tuometinio RF premjero V.S. Černomyrdino ir JAV vicepremjero A.Goro, todėl sandoris dažnai vadinamas Goro-Černomyrdino sandoriu. Jį taip pat vadina „tūkstantmečio afera“ dėl beprecedentinio jos masto. Faktiškai tai buvo Vakarų operacija, kuri sprendė iš karto kelius strateginius tikslus: 

а) vienpusis Rusijos nuginklavimas per ginklų urano atsargų išėmimą, o taip pat paruošimas sąlygas išeiti JAV iš PRO sutarties. 

b) sukelti milžinišką nuostolį Rusijai (sukaupta ginklų urano atsarga buvo esminė dalis Rusijos sukaupto nacionalinio turto tuo momentu);

c) atėmimas iš Rusijos kolosalaus energijos šaltinio po numatomos naujos technologijos torio branduolinės energetikos.

Rusijos apiplėšimo mastai 

„Tūkstantmečio afera“ pavadino todėl, kad, pirmiausiai, ji turėjo milžiniškus mastus, antra, buvo sudaryta apgaulingu būdu. Daugelis rusų ir amerikiečių MIP stengėsi pavaizduoti ją kaip puikų komercinį sandorį. Bendra sandorio suma už pateikimą 500 tonų urano buvo nustatyta 11,9 milijardai dolerių. Kaina šio kiekio aukšto sodrinimo urano be abejonės aukštesnė. Kad pagaminti tokį kiekį urano, kasybos ir karo pramonėje dirbo 40 metų keli šimtai tūkstančių žmonių.

Gamyba pavojinga, dešimtys tūkstančių žmonių prarado sveikatą ir darbingumą, sutrumpino savo gyvenimus. Tai buvo milžiniškos aukos tam, kad sukurti valstybės branduolinį skydą ir užtikrinti ramų taikų TSRS ir socialistinės stovyklos saugumą. Šiuo uranu buvo užtikrinamas karinis-strateginis paritetas pasaulyje, kas stipriai mažino pasaulinio karo grėsmę. 

Iš kitos pusės, Amerikos MIP yra tokie vertinimai: sąskaita rusiško urano šio šimtmečio pradžioje JAV AE gamino 50% elektros energijos. Kiekviena dešimta elektros kilovatvalandė gaunama dėka urano iš Rusijos. Pagal vertinimus, kurios specialistai padarė praėjusio šimtmečio pabaigoje, reali kaina 500 tonų kovinio urano sudarė tuo metu 8 trilijonus dolerių.
 

Palyginimui pažymėsime, kad vidutinis metinis Rusijos BVP, pagal Rosstato duomenis, paskutinį praeito šimtmečio dešimtmetį sudarė apie 400 milijardus dolerių. Išeitų, urano sandoris sudarė tik 0,15% nuo realios prekės kainos. Reali kaina urano ekvivalentiška 20 metinių šalies BVP!

Žmonijos istorijoje buvo daug karų. Po jų nugalėtieji ne retai mokėdavo reparacijas ir kontribucijas. Prisiminkime, pavyzdžiui, prancūzų-prūsų 1871 metų karą. „Geležinis kancleris“ Bismarkas priskaičiavo Prancūzijai kontribuciją lygią 13% BVP (5 milijardus frankų).

Tikriausiai, pačią didžiausią kontribuciją naujausioje istorijoje sumokėjo nugalėta Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietija. MIP praneša, kad Vokietija vos prieš tris metus baigė mokėti reparacijas pagal 1919 metų Paryžiaus taikos sutartį. Vokietijai buvo skirtos reparacijos 269 milijardai auksinių markių. Suma, žinoma, milžiniška: ji ekvivalentiška maždaug 100 000 tonų aukso.

Pagal dabartinę aukso kainą išeitų 4 trilijonai dolerių. Ekonomikos istorijos specialistai tvirtina, kad Vokietijai Paryžiuje skirtos reparacijos maždaug du kartus viršijo BVP tuometinės Vokietijos. Tarp kitko, išmokos Vokietijos reparacijų išmokėjimai užsitęsė 90 metų ( atmetus pertraukas, išmokėjimai užtruko 70 metų); išmokėjimas gi „urano reparacijos“ Rusijai užtruko 20 metų, be to didesnioji urano dalis buvo pateikta JAV dar 1990-aisiais metais.

Šioje istorijoje anksti statyti tašką

„Urano sandoris“ vyko visiškai slapta nuo tautos. Nežinojo net daugelis „tautos išrinktųjų“, nes jis, pažeidžiant Rusijos įstatymus, neturėjo ratifikavimo procedūros mūsų parlamente. Antroje 1990-ųjų pusėje eilė deputatų pradėjo tyrimą siekdami išsiaiškinti sandorio sąlygas, jos sudarymo aplinkybes, atitikimą Rusijos Federacijos Konstitucijai ir kitiems Rusijos norminiams aktams. Stipraus spaudimo pasekoje iš įtakingų jėgų tuometinio šalies prezidento B.N.Jelcino aplinkos pusės tyrimą pavyko sustabdyti.

Bandė išsiaiškinti sandorį daugelis kitų mūsų politikų, ir netgi pasiekdavo urano tiekimo į JAV susitarimo denonsacijos. Tarp jų, pavyzdžiui, legendinis generolas L.Rochlin, generalinis prokuroras J.Skuratov, Valstybės Dūmos deputatas V.Iljuchin. Rochlino žūtį ir Skuratovo atstatydinimą daugelis sieja būtent su tuo, kad jie buvo per daug aktyvūs tiriant „urano sandorį“. 

Net jei urano tiekimai Goro-Černomirdino susitarimo rėmuose pasibaigė, tai nereiškia, kad istorijoje galima pastatyti tašką. Būtina sugrįžti prie rimčiausios analizės ir sandorio tyrimo rėmuose sudarymo specialios tarpžinybinės komisijos dalyvaujant atominės pramonės specialistams, Valstybės Dūmos nariams, atstovams teisėsaugos organų, VRM, gynybos žinybų ir organizacijų, nepriklausomiems ekspertams technikos, kariniams, teisiniams ir ekonominiams klausimams. 

Pirmiausiai, yra įtarimas, kad eilė žmonių, susietų su šiuo sandoriu, iki šiol lieka susieti su veikiančiais politikais ir valstybės valdininkais. Nėra garantijų, kad jie netęsia darbo JAV ir Vakarų interesams.

Antra, mums reikalingas tikslus ir sąžiningas mūsų naujausios istorijos supratimas. Be teisingo detalių „urano sandorio“ atskleidimo ir jo politinio, karinio, dorovinio įvertinimo nėra garantijų, kad vėl neužminsime ant panašaus grėblio. Analizė tikrų tikslų amerikiečių šiame sandoryje ryškiai apšviestų tikruosius tikslus ir interesus tų, ką mes, tenka apgailestauti, iš inercijos vadiname „partneriais“. 

Trečia, mums reikia pagrįsti ir detalūs vertinimai šios ekonominės žalos, kuri buvo padaryta šio sandorio Rusijai ir jos žmonėms. 

Esant bet kokiam Rusijos bandymui eiti ekonominio atgimimo keliu Vakarai kaišios pagalius į mūsų reformų, socialinių-ekonominių pakeitimų ratus. Reikia būti pasiruošusiems tam, kad Vakarai vis dažniau pateiks mus įvairias „sąskaitas“ – pavyzdžiui, jeigu mes bandysime vykdyti mūsų ekonomikos deofšorizaciją. Per JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų Europos valstybių teismus neišvengiamai prasidės bylinėjimaisi su sąvininkais ofšorinių kompanijų arba jų atstovais su išgalvotais reikalavimais padengti „nuostolius“.

Maždaug tokios pačios reakcijos reikia laukti tuo atveju, jeigu Rusija nutars išeiti iš Pasaulio prekybos organizacijos, apribodama užsienio investicijas arba netgi įvesdama užsienio investuotojų pelnų reparacijas Rusijoje. Mes turime būti tam pasirengę, kad gali atsirasti būtinybė išstatyti priešpriešines„sąskaitas“ mūsų vakarų „partneriams“. Pats stambiausias iš visų galimų priešpriešinių „sąskaitų“ – mūsų reikalavimai JAV dėl kompensacijos už humanitarinį nuostolį, padarytą Rusijai „urano sandorio“.

Šaltinis:

http://3rm.info/main/66477-vyu-katasonov-afera-tysyacheletiya-zavershilas.html