Vilniaus Universiteto profesorius prabyla apie kapitalistinę Lietuvą

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-03-08 14:18:27, skaitė 3174, komentavo 1

Toliau brangstant maistui, sunkėjant pragyvenimui ir tęsiantis masinei emigracijai (evakuacijai) į Vakarus, mūsų oficialieji ekonomistai ir kiti „specialistai“ postringauja apie esą „gerėjantį (– kam?) gyvenimą“. Bet ir čia išgirstame balsą, tariantį karčias, tačiau nepaneigiamas tiesas: „Visa dabartinė Lietuva tapo didelio pilietinio ir žmogiškojo susvetimėjimo fabriku... Karaliumi tapo kapitalas...“, tuo tarpu „Lietuvos elitas nesirūpina beturčiais, neklauso jų išminties, ir už tai bus nubaustas.“, – ir taip šneka ne koksai „marginalas“ ar „radikalas“, ne „vatnikas“ ir juo labiau ne marksistas ar komunistas, o Vilniaus Universiteto profesorius A. Jokubaitis, neseniai LRT.lt vyriausiajam redaktoriui V. Laučiui duotame interviu (LRT).

Tokie komentarai – ryšium su artėjančiu 1918 m. vasario 16 d. šimtmečiu: profesorius pradeda kalbėdamas apie tautinę valstybę, kaip „vienintelį ir nepakeičiamą demokratijos garantą“, kurio eroziją skatina iš prigimties nedemokratiška Europos Sąjunga (ES). Paskui pereinama prie klausimo apie „moderniosios lietuvių tautos“ stovį, kuri, kaip pripažįsta pats A. Jokubaitis, gal ir ne visai tragiška, bet tikrai ne kokia.

Kaip vieną pagrindinių problemų jis iškelia Lietuvos darbo žmonių padėtį – ne tik jų skurdą ir beteisiškumą, o ir emigracijos, kaip „apsauginio vožtuvo“, mechanizmu*, palaikomą jų pasyvumą bei šiuo paremtą politinį bejėgiškumą: „Darbininkai skundžiasi netikusiu atstovavimu Seime, tačiau patys kalti, kad nesugeba veikti kaip partija.“ Anot A. Jokubaičio, tai reiškia „rimtą demokratinio atstovavimo problemą.“ (ten pat).

Gerbiamojo profesoriaus kritiniai pastebėjimai apie dabartinę Lietuvos tikrovę neabejotinai verti dėmesio ir pasako daug tiesos, bet, nepaisant pastarojo padorių ketinimų, nebūdamas marksistu, jis visgi nuklysta į buržuazinių iliuzijų akligatvį.

Antai A. Jokubaitis pagrįstai nuogąstauja, kad po Tarybų Sąjungos griūties gavome „rinkos visuomenę“ – kurioje nieko švento nebėra ir viskas perkama-parduodama remiantis tik „nuogu ekonominiu interesu“. Tikrai taip. Bet po Sąjūdžio esą pasirašėme tiktai po „rinkos ekonomika“ – ir ne daugiau. Profesorius nesupranta, jog gaudami rinkos ekonomiką (skaityk: kapitalizmą), kaip būtiną paketo dalį, privalėjome gauti – ir gavome – „rinkos visuomenę“. Kaipgi? Turėdami ekonominę sistemą, kurios pagrindu yra pelnas ir grobuoniška tarpusavio konkurencija, turėsime ir atitinkamai nužmoginančią visuomenę – kultūrą, moralę ir politiką. Kitaip nė būti negali: kapitalizmas nebūtų kapitalizmu, jei karaliumi nebūtų kapitalas.

Nuo šios klaidos neatskiriamas profesoriaus reiškiamas įsitikinimas „grynąja demokratija“.

Esą net visuomenėje, turinčioje priešingas klases, turtuolius ir vargšus, kapitalistus ir darbininkus, įmanoma tikra visų piliečių laisvė ir lygybė, užtikrinama visą tautą atstovaujančio parlamento, renkamo visuotino balsavimo keliu. Bet tai iliuzija: esant socialinei nelygybei jokia reali piliečių laisvė ir lygybė neįmanoma, nes viešpataujantys ekonomiškai neišvengiamai viešpatauja ir politiškai, o toji viešpataujančioji klasė sudaro tik nežymią visuomenės mažumą.

Abejojantys tegul paklausia savęs: kieno reikalus gina didžiosios politinės partijos – N. Numavičiaus ir jo kolegų, ar eilinės „Maximos“ kasininkės?.. Aišku, klausimas – retorinis; bet juo išryškinama toji tiesa, kad bet kuri valstybė yra klasinė valstybė, visada esanti prievartos aparatu, ginančiu konkrečios visuomenės klasės interesus.***

Valstybė, esant kapitalistinei santvarkai, tarnauja išimtinai buržujų klasės reikalams; tokia valstybė be abejonės yra ir dabartinė Lietuva. Tad ir demokratija čia esanti, anot V. Lenino, „apkarpyta, skurdi, netikra demokratija, demokratija tiktai turtingiesiems, mažumai“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1986. T. 33, p. 87). Norint kalbėti apie demokratiją, kaip liaudies valdžią, kaip tautos daugumos valdžią, privalome išeiti iš kapitalizmo rėmų ir kelti siekį tokios santvarkos, kuri socialinėje-ekonominėje srityje įgyvendintų tą lygybę, kuri dabar tik formaliai deklaruojama teisiniame ir politiniame lygmenyje; o tokia santvarka būtų socializmas.

„Grynoji demokratija“ yra melaginga darbininkus mulkinančio liberalo frazė.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1987. T. 37, p. 242), – reikalo esmę nusakė V. Leninas: apie ją plepama tam, kad paprasti žmonės nesuvoktų už demokratinių frazių pasislėpusios plutokratinės tikrovės – turtų, pinigų valdžios, kapitalo diktatūros, buvimo.

Užteks jums ten –
visokie parlamentarai, daktarai,
šundaktariai, advokatai –
malti apie demokratiją,
nes –
š... ta jūsų demokratija!***

Taip savo laiku apie kapitalistinės Lietuvos „demokratiją“ rašė romanu „Baltaragio malūnas“ pagarsėjęs ir mums puikiai žinomas lietuvių literatūros klasikas K. Boruta. Tikrai taip - toks š..., kad juo nepatenkinta ne kokia pogrindinė komunistų ar kitų tariamų„demokratijos priešų“ kuopelė, o daugiau kaip 50% lietuvių(Demokratija Lietuvoje: 50 proc. nepatenkinti)!

Toliau – profesoriaus teiginys, kad tautinė valstybė esantidemokratijos garantu. Ar tikrai taip? Ne visai.

Tautinė valstybė, t. y. nacionaliniu principu paremtas valstybinis vienetas****, gali būti pagrįstai laikoma viena iš demokratijos prielaidų: negali būti nė kalbos apie demokratiją, net siaura buržuazine prasme, jei nacija esanti pavergta, neturinti teisės į savąjį kraštą, kalbą ir kultūrą. Demokratija ir nacionalinio išsivadavimo judėjimai eina ranka rankon. Tai neabejotina.

Tačiau viena yra būti prielaida ar būtina sąlyga; visai kas kita – garantu. Kad tautinė valstybė negarantuoja demokratijos, matome iš visos XX a. istorijos: 1922 m. Italijoje, o 1933 m. Vokietijoje įsigalėjo fašizmas. Tas pat ir Lietuvoje po 1926 m. gruodžio 17 d. pučo. Demokratijos šiose valstybėse – nė kvapo; o kad jų būta tautinių, nėra jokios abejonės.

Be to, kaip ir „grynoji demokratija“, taip ir „vieninga tauta“ su abstrakčia „tautine valstybe“ – tėra dar viena buržuazinės ideologijos kuriama iliuzija. Tai aiškiai suvokė dar V. Kapsukas, prof. A. Jokubaičio nurodomas pavyzdžiu „XX a. pradžios nacionalisto, iš rūpesčio tauta tapusio komunistu“.

Pirma – esant į skirtingas klases pasidalijusiai visuomenei, „visos tautos atstovavimas“, – rašė V. Kapsukas, – „tai tik akių apdūmimas žmonėms“ (V. Kapsukas. Raštai. V., 1961. T. 3, p. 197). Kaip tai suprasti? Kaip žmogus, darbininkas lietuvis turės daugiau bendro su darbininku lenku ar rusu, nei su lietuviu buržujumi. Sąžiningas darbo žmogus ir koksai Ž. Grigaitis – absoliučiai priešingų pasaulių atstovai; darbo ir kapitalo prieštara neišvengiamai suskaldo buržuazinę naciją dalimis.

Antra – patriotizmas patriotizmui nelygus. Buržuazija „myli tėvynę“, bet kaip? „Kai buržuazija sako, kad ji myli savo tėvynę, tai iš tikrųjų ji myli ne tėvynę, o šalį, kur turi kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kurios teritorijoje tie turtai yra.“, – teigė V. Kapsukas, demaskuodamas buržuazinio patriotizmo veidmainystę (I. Kozlovas. Katorga. V., 1976, p. 126). Įmanomas ir kitas, į plačiuosius liaudies sluoksnius orientuotas patriotizmas, siekiąs gerovės ir klestėjimo ne saujelei, bet daugumai tautos ir toksai patriotizmas neatskiriamas nuo proletarinio internacionalizmo – tarptautinio darbo žmonių solidarumo.***** Tad ir pats V. Kapsukas tvirtino, kad „tautiškumas neprieštarauja socializmui, kol netampa išnaudotojų įrankiu“ (A. Gudaitis–Guzevičius. Spalio komisaras. V., 1978, p. 27).

Trečia – valstybė, kad ir turėdama nacionalinę formą, visgi yra apsprendžiama konkretaus klasinioturinio: kokia toji valstybė, saujelės buržujų ar darbo liaudies, buržuazinė ar socialistinė? Tai yra esminis klausimas, į kurį abstrakčios nacionalinio valstybingumo teorijos neatsako, nes ir atsakyti nenori. Buržuazinė nacija vienaip ar kitaip visada bus plėšoma vidinės prieštaros; tik socialistinė nacija galinti realiai įgyvendinti vienybę ir demokratiją.

Pagaliau, palieskime klausimą dėl Lietuvos dirbančiųjų padėties ir „politinės kairės“ mūsų šalyje nebuvimo. Profesorius neabejotinai teisus teigdamas ne tik, kad Lietuvos darbininkai „nesugeba veikti kaip partija“, bet ir tai, jog „Lietuvoje neliko tų, kurie save suvokia kaip atskirą darbininkų klasę ir „liaudies sluoksnius“ (LRT).

Raktinis žodis čia – „suvokia“; t. y. ne nors didžioji dauguma Lietuvos gyventojų – samdomo darbo žmonės ir nemenka jos dalis susiduria su rimtu ekonominiu išnaudojimu – jų tarpe trūksta klasinio sąmoningumo – savęs, kaip konkrečios visuomeninės klasės atstovų, suvokimo.

Tai rodo, kad milžiniška dalis lietuvių tiesiog nesuvokia savo realios padėties, apie ką aiškiai byloja sausio mėn. duomenys, anot kurių tik 10% Lietuvos gyventojų priklauso „vidurinei klasei“ (smulkiajai buržuazijai ir gerai apmokamam personalui), o 68% negauna net pilno vidutiniu laikomo atlyginimo (Delfi), bet visgi 62%save įsivaizduoja esant „vidurinės klasės“ nariais(Delfi).

Tokia, galime sakyti, kolektyvinė šizofrenija, turi daugybę tarpusavy persipynusių priežasčių: nuo buržuazinės propagandos įtvirtinamos paniekos darbo žmogui, esą, štai, būti darbo žmogumi – „ne lygis“ (nors ant jo ir laikosi visa visuomenė) – tai ir kratomės tokios etiketės; iki banalios buities – kad stambioji pramonė Lietuvoje didžiąja dalimi išardyta, dirbantieji išsklaidyti, o milžiniška jų dalis – emigravusi į užsienį.

Dar 1902. Išėjusiame ir neginčytina klasika tapusiame veikale apie revoliucinės darbininkų partijos kūrimą, „Ką daryti?“, V. Leninas išskyrė du dialektiškai susijusius polius:tredjunionizmą ir socializmą.

Dirbdami kolektyvuose, samdomojo darbo žmonės ima suvokti savo padėtį visuomenėje, protestuoti prieš esamą neteisybę, ko pasėkoje užgimsta vadinamoji tredjunionistinė sąmonė: stichiškas dirbančiųjų vienijimasis į profsąjungas, kaip vienintelį būdą atsverti jiems priešišką, buržujuje įasmeninamą kapitalo galią. Tai sudaro pagrindą jų gaivališkampasipriešinimui ir ekonominei kovai – dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio ir t. t. pagerinimo.

Bet vien to yra maža: kaip rašė K. Marksas, čia darbo žmonės „kovoja tik prieš pasekmes, bet ne prieš šių pasekmių priežastis“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1949. T. 1, p. 382). Kova prieš neteisybės, išnaudojimo ir socialinės nelygybės priežastis – kova prieš pačią kapitalistinę santvarką – tai jau yra politinė kova,reikalaujanti dar daugiau, nei vien savo visuomeninės padėties suvokimo, bet ir aiškios politinės, būtent, socialistinės, dirbančiųjų sąmonės.

Tokiam suvokimui reikalinga ne kas kita, kaip darbininkų partija, apie kurią kalbėjo V. Leninas; o čia „be revoliucinės teorijos negali būti ir revoliucinio judėjimo“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1978. T. 6, p. 24). Tokiai partijai gyvuoti būtinai reikia ne vien tiktai atsidavusių ir pasikausčiusių kadrų (subjektyvaus faktoriaus), o ir dirvos, būtent, veiksnaus ir kovingo profsąjunginio judėjimo(objektyvių sąlygų).

O kaip yra Lietuvoje? Kol kas tikrai darbininkų partijų Lietuvoje nėra. Vienintelis į šį vardą pretenduoti galėjęs Socialistinis Liaudies Frontas, kurį laiką gyvavęs bendrai susijungus Lietuvos Socialistų Partijai ir „Frontui“, ne tik netekęs teisinio partijos statuso, bet ir faktiškai išsikvėpęs bei pusiau miręs. Tačiau ką ir bekalbėti apie kovingą darbininkų partiją, jei Lietuvoje net nėra kovingo profsąjunginio judėjimo?

Neegzistuojanti „kairė“ Lietuvoje – atvira niša, į kurią bando pretenduoti įvairios grupės. Tačiau tai, kas XXI a. Vakarų pasaulyje reiškia „kairę“, antai V. Laučiaus interviu su A. Jokubaičiu minima graikų „Syriza“, neturi nieko bendro su darbininkų klasine kova ar socializmu; vadinamieji „kairieji“ faktiškai yra atsisakę nuo marksizmo ir, tapę kairiaisiais liberalais, gina nebe dirbančiųjų, o homoseksualistų, transvestitų ir kt. tariamai „skriaudžiamų“ mažumų reikalus.

Realiai darbininkų partijų vardo vertos tik partijos, pripažįstančios klasių kovą ir marksizmo-leninizmo mokslą, kaip savo teorinę bazę, jungiančios teoriją bei praktiką, darbo žmonių judėjimą ir ekonominę kovą su socialistine politika; šiandien Europoje ryškiausiu tokios partijos pavyzdžiu – Graikijos Komunistų Partija su gausiu kovingųjų profsąjungų judėjimu PAME.

Visgi profesorius išsako lyg ir optimistišką mintį: „Jei būtų sustabdyta emigracija, susidurtume su darbo žmonių nepasitenkinimo banga, kuri sukurtų naujas kairiųjų partijas.“ (LRT). Tikrai taip: bet „jei“, o gal, „kada“ baigsis toji emigracija, mes nežinome. Kol kas aišku tik viena: ji tęsiasi ir nesiruošia nustoti. Vargu ar nustos, kol neiširs ES ir neužsidarys didžiųjų Europos valstybių sienos. Bet tokia mintis, prieš dešimtmetį daug kam galėjusi nuskambėti lyg iš fantastikos srities, dabar, praėjusiais 2016 m. Britanijos piliečiams nubalsavus už išstojimą iš ES, aštrėjant JAV ir ES bei pačių ES valstybių prieštaravimams, atrodo gerokai realesnė.

Tuo tarpu pasyvioje Lietuvos visuomenėje didžioji dalis alternatyvų ieškančiųjų žmonių ir ypač jaunimo klaidžioje vadinamosios „tautinės ideologijos“ klystkeliais; 30 metų kurtas „komunizmo baubas“, antikomunizmo ir antitarybiškumo propaganda vis dėlto daro savo. Ir vis dėlto anksčiau ar vėliau pats gyvenimas priveda prie klausimo apie santvarką, kaip blogybių priežastį.

Galime neabejoti, kad ateinantys dešimtmečiai regės didžiulio masto pasaulinius pokyčius bei sukrėtimus, o permainos neaplenks ir Europos. Situacijai pasiekus dugną, keisis ir masių sąmonė. Milijonus protų ir širdžių sukausčiusiai kapitalizmo „vertybių“ – zoologinio individualizmo, šiaudinio „patriotizmo“ ir vartotojiškumo – Matricai dužus, ne vienas pamatys, kad karalius yra nuogas; ir atsivers iš esmės naujos perspektyvos.

Šiai neramiai ateičiai privalome ruoštis ir mes, įsitikinę Lietuvos marksistai, ypatingai jaunimas, suvokdami, jog dabar, nesant dirvai masinei partinei veiklai, vis dėlto būtina ne nuleisti rankas, o vykdyti seną, bet nei kiek ne mažiau aktualų vokiečių revoliucionieriaus, V. Lybknechto, priesaką: „Studijuoti, propaguoti, organizuoti“. Tik atlikdami šį didelį ir nesibaigiantį uždavinį, turėsime pagrindo tikėtis, jog už dešimties, penkiolikos ar daugiau metų žymi lietuvių liaudies dalis išgirs, supras ir atsilieps į šūkį:

LIETUVOS DARBO ŽMONĖS, VIENYKITĖS!

* Kaip žinia, Lietuvą palikęs jau apie 1 mln. žmonių, neradusių darbo ir pragyvenimo šaltinio gimtajame krašte; o pastarųjų traukimasis į užsienį padeda „nuleisti garą“ likusiems: jei esi nepatenkintas, nesivienyk su kitais ir nekovok, bet kraukis lagaminus ir „tepk slides“ į užsienį. Tokiu būdu darbo žmonės stipriai suskaldomi ir užkrečiami individualizmu bei „socialinio mobilumo“ iliuzijomis.

** Pavyzdžiui, kai kurie senovės graikų miestai–valstybės, su Atėnais priešakyje, buvo demokratijos. Bet kokios demokratijos? „Didžiausio Atėnų suklestėjimo metu bendras laisvųjų piliečių, kartu su moterimis ir vaikais, skaičius buvo apie 90 000 žmonių, greta 365 000 abiejų lyčių vergų ir 45 000 nepilnateisių gyventojų – svetimšalių ir paleistųjų vergų. Taigi, kiekvienam suaugusiam vyriškosios lyties piliečiui teko mažiausia 18 vergų ir daugiau kaip du nepilnateisiai.“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai. V., 1950. T. 2, p. 245). Taigi: toji demokratija įtvirtino ne kokią visuotinę laisvę, o tiktai „laisvę vergvaldžiams“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1986. T. 33, p. 85).

*** K. Boruta. Raštai. V., 1970. Neramūs arimai. T. 1, p. 297.

**** Tokiu dariniu gali, bet ne privalo būti tiek atskira valstybė, tiek platesnėje valstybių sandraugoje esanti nacionalinė respublika.

***** Vienas populiariausių socialistinės ideologijos iškraipymų, kokius mėgsta buržuaziniai nacionalistai – internacionalizmo prilyginimas kosmopolitizmui, t. y. dirbtino tautų niveliavimo idėjai. Internacionalizmas remiasi tautų pripažinimu, meile savai tautai bei pagarba ir parama kitoms, jų darbo žmonių kovose už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą; tuo tarpu kosmopolitizmas apskritai nacionalinius ypatumus neigia, tapdamas tokiu pat išnaudotojų įrankiu, kaip ir buržuazinis nacionalizmas.

****** Lietuvoje tokioms „kairuoliškoms“ pozicijoms atstovauja NK 95, Antifa.lt, „Gyvenimas per brangus“, „Alternatyva“ ir kt. smulkiaburžuazinės grupės, vienijančios bohemiško gyvenimo būdo studentus ir deklasuotus inteligentijos elementus.