Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Iljičiaus žodis
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-04-24 15:37:20, skaitė 2441, komentavo 1
V. Lenino gimimo dienos proga savo skaitytojams siūlome lietuvių rašytojo ir politinio veikėjo, A. Gudaičio-Guzevičiaus straipsnį „Iljičiaus žodį“, kuriame autorius pasakoja apie tai, kokią reikšmę Lenino istorinė asmenybė turėjusi jo paties gyvenimo kelyje – pradedant nuo vaikystės Spalio revoliucijos metais iki tapimo revoliucionieriumi profesionalu – pogrindiniu LKP darbuotoju. Ypač rekomenduojame socializmo idėjomis besidominčiam jaunimui.
ILJIČIAUS ŽODIS
Kaip ir visi, aš esu įsitikinęs, kad mūsų epochos darbai glaudžiai susiję su Lenino vardu, ir todėl, kai imu susivokti savo gyvenimo prisiminimuose, grupuoti juos, atkurti įvykių logiką, tada aiškiai matau, kad Leninas iškyla kiekviename prisiminimų etape, kad įvykių, kurių liudininku man teko būti ir apie kuriuos man teko rašyti, raidą veikė Lenino mintis, jo pažiūra į gyvenimą, jo mokslinis ateities suvokimas.
...Kai vyko didieji Spalio socialistinės revoliucijos įvykiai, aš buvau tik antros klasės mokinys. Mūsų šeima tada gyveno Maskvoje, toli nuo Lietuvos. Tėvas dirbo telegrafo ir telefono linijose, motina buvo siuvėja. Mano tėvas – demobilizuotas kareivis, nepartinis, mažaraštis darbininkas – vienas pirmųjų ištarė mūsų pusrūsyje šį brangų vardą – Leninas. Visi buvo pagauti Įtemptos kovos įkarščio – už taiką, už karo nutraukimą, prieš visą senąjį gyvenimo režimą, būdą.
Kaip aš norėjau būti nors dešimčia metų vyresnis! Juk tada būčiau galėjęs visur dalyvauti: duoti atkirtį mitinguose visokiems priešiškai nusiteikusiems oratoriams ir iš tikrųjų stoti į kovą – su šautuvu rankose kovoti už Lenino tiesą!
Bet ir šiaip jau laimė, kad man pačiam ne kartą teko matyti Iljičių.
Pirmąsyk mačiau jį prie Kinų sienos, Teatro aikštėje, skvere, kur augo daug rožių ir i šeštadienio talką susirinkę mokiniai, ravėdami žolę, tvarkė takus.
Prie skvero Leninas atvažiavo, mitingui pasibaigus, automobiliu. Aš prasibroviau į priekį – pro suaugusiųjų kojas – ir užsikoriau ant žvilgančios varinės automobilio paminos. Prisimenu, tada Vladimiras Iljičius perbraukė berniukams per galvas, ranka sušiaušdamas mums plaukus...
Dar sykį aš mačiau Leniną mitinge, kažkokioje didelėje aikštėje, raudonoje tribūnoje, prie kurios stovėjo augaloti vaikinai su šautuvais. Milinės jiems siekė kulnus.
Paskui vėl – prie Kremliaus sienos, per revoliucijos aukų laidotuves. Žaliuojanti kalva – brolių kapai, o ant Kremliaus sienos žvilga didžiulis paveikslas, sudėliotas iš spalvotų plytelių: Laisvė – moteris, nutraukusi grandines ir iškėlusi raudoną vėliavą!
Leninas kalba po šia spindinčia vėliava, stovėdamas šalia velėna apdėto kapo. Ant dantytos Kremliaus sienos stovi tokie pat aukšti vaikinai su šautuvais ir ilgomis milinėmis. Tai latvių šauliai. Jie saugo Kremlių...
Leninas sustabdė kruvinąjį karą! Leninas davė valstiečiams žemės! Leninas atidavė fabrikus ir gamyklas darbininkams! Bet pergalė nepaprastai sunkiai iškovota.
Štai vos nurimsta susišaudymai, tėvas patraukia į bažnyčią Miliutino skersgatvyje, o aš išdidžiai žingsniuoju šalia jo. Kiekvienoje sankryžoje mus sustabdo barzdoti kareiviai su šautuvais, ilgomis milinėmis ir raudonais raiščiais ant rankovių. Dar visai neseniai ir mano tėvas buvo toks, bet dabar jis civilis; jį apieško kažkoks barzdočius ir jo kišenėje užčiuopia kažkokį daiktą. Reikia parodyti. Tėvas ištraukia didžiuli; maldaknygę su variu apkaustytais viršeliais ir masyvia sagtimi. Kareiviai juokiasi: „Na ir bomba!“ Toliau mes einame nestabdomi, bet dabar jau maldaknygę nešu aš ir ją rodau kiekvienoje sankryžoje...
Visi mano susidūrimai su šia knyga tikra kančia: tėvas buvo mano pirmasis rašto mokytojas, o be to, nelabai kantrus, be galo griežtas, todėl nenuostabu, kad pirmieji maldaknygės puslapiai aplaistyti mano ašaromis...
Buvęs frontininkas, darbininkas, balsavęs už bolševikus, mano tėvas ir po revoliucijos tebeliko nepaprastai religingas. Man buvo visiškai nesuprantama, už ką jis meldėsi Spalio revoliucijos pergalės dieną. Tai paaiškėjo daug vėliau ir padėjo man suprasti daugelį tikinčiųjų: tėvas, tiesą sakant, meldėsi kažkokiam savo dievui, kuris stovėjo aukščiau už senąjį ponų, viešpačių, fabrikantų ir dvasininkų dievą. Jo dievas buvo visų engiamųjų gynėjas. Tas dievas buvo teisingumas, jis neturėjo jokio ryšio su ponais, išskyrus maldas ir atgrasius kulto tarnus...
Mano tėvas, aišku, nebuvo perskaitęs nė vienos Lenino brošiūros ar straipsnio, bet jis garbino Leniną.
Visame gyvenime, visoje aplinkoje, visur visur jautėsi Lenino žodis! Ir laikraščių straipsniuose, šūkiuose, plakatuose, ir gamybinėse patalpose, klubuose, ir dainose, ir „Internacionale“. Netgi raudonarmiečio žvaigždutė su darbininkų ir valstiečių sąjungos herbu – pjautuvu ir kūju – primindavo mums Leniną! Jis stovėdavo mums akyse su žiemine ausine kepure ir vasarine kepe, mus lydėdavo jo maloni šypsena ir skvarbios, Įdėmios, primerktos akys.
Mūsų pusrūsyje dažnai ginčydavosi darbininkai, ir visi sutardavo dėl to, kad vienintelis teisingas kelias, nurodytas darbo liaudžiai, yra Lenino...
Po revoliucijos Lenino vardas daugelyje užsienio šalių tapo pasiaukojamos kovos už laisvę, už geresnį gyvenimą simboliu, visų engiamųjų viltimi. Drąsus buvo tas mano mokytojas, kuris ,1924 metais, sausio dienomis, pranešęs mokiniams, kad mirė Leninas, Palangos progimnazijos (kur man teko mokytis) salėje suorganizavo gedulingas eitynes su laidotuvių maršu. Lietuvoje, kur viešpatavo žiaurus katalikų reakcinis režimas, tai buvo nepaprasta, netgi akiplėšiška demonstracija.
Troškimą išeiti Į rašytojus man sukėlė širdyje literatūros mokytojas, kuris ketvirtoje gimnazijos klasėje balsu visiems perskaitė mano rašinį, o po to pareiškė: „Lavinkis – galėsi rašyti!“ Tai atsitiko 1925 metais, o aprašęs aš buvau tada Gegužės pirmosios demonstraciją, matytą prieš penketą metų Maskvoje.
Kai mes, ketvirtaklasiai, per praėjusius mokslo metus jau pakankamai susipažinome, apsišvietėme kairiojo jaunimo bendrojo lavinimo ratelyje, pasidarė įmanomos tokios drastiškos atakos, su kokia aš susidūriau per vieną pertrauką. Prie manęs priėjo du draugai ir be jokių įžangų paklausė: ar ne laikas mums gimnazijoje suorganizuoti komjaunimo kuopelę?
Aš mačiau prieš save ryžtingus draugų veidus, drąsias nemirksinčias jų akis ir tylėjau. Tiesiog iš susijaudinimo negalėjau nieko pasakyti.
– Na, ko gi tyli? – paklausė vienas vyresnės klasės mokinys.
– Aš dar turiu pagalvoti,– atsakiau.
– Ko čia galvoti? Juk viskas aišku! – pasakė antras, mano draugas. Jį labai nustebino mano atsakymas.
– Na, ne pagalvoti, bet susitaikyti su mintimi, kad aš jau... Palaukite...
Kiekgi buvo galima laukti? Kol baigsis didžioji per–trauka. . . Per tą pusę valandos aš turėjau apgalvoti, kas svarbiausia: ką pasakyti motinai, ką pasakyti tėvui, kai atsitiks tai, kas neišvengiama kiekvienam, išsirinkusiam šitą kelią,– kai sučiups priešai, kai atsidursi kalėjime... Kitaip aš neįsivaizdavau komjaunimo pogrindžio.
Aš tylėjau ilgai: man atrodė, kad aš per daug ilgai svarsčiau, kol pasakiau „taip“. O juk po to – po pusės valandos, tai yra iki pertraukos pabaigos, mes dar spėjome pravesti pirmą kuopelės posėdį.
Ir nuo to laiko aš jau buvau komjaunuolis!
Mūsų karta, pati progresyviausia jos dalis, suprato tada, kad pasaulis suskilo ir kad visi laimėjimai, kuriuos pasiekia Tarybų Sąjunga, pirmoji šalis pasaulyje, statanti socializmą, yra šviesios Lietuvos ateities laidas. Tais metais kiekvienas sąmoningas darbininkas suprato, kad bandymas organizuoti karinį bloką intervencijai prieš TSRS bus smūgis Lietuvos darbininkų klasei, tad kova prieš tokių blokų sudarymą buvo labai aktyvi. Mes neturėjom galimybės susidaryti tikslaus TSRS gyvenimo vaizdo, bet supratome, kad pirmoji darbininkų ir valstiečių respublika įgyvendina Lenino siekius.
Tebegyvavo Lenino žodis! Jis vaidino milžinišką vaidmenį agitaciniame darbe. Netgi pasakojimai apie Leniną, kaip žmogų, apie jo sunkų gyvenimą, apie pasiaukojimą revoliucijai ir nepalaužiamą tikėjimą jos pergale, netgi paprasčiausi pokalbiai apie jį įkvėpdavo mus, kovojančius už darbininkų klasės reikalus Lietuvoje.
Lenino veikalai, platinami nelegaliai, tiesiogiai veikė kairiojo darbininkų sparno, inteligentijos ir jaunimo pažiūras. Tokios knygos, kaip „Ką daryti?“, „Kas tai yra „liaudies draugai“ ir kaip jie kovoja prieš socialdemokratus?“, buvo ypač populiarios. Jų poveikio jėga, TSRS pavyzdžio įtaka buvo tokia didelė, kad daugelis „kairiųjų organizacijų“, egzistavusių legaliai iki 1926 metų fašistinio perversmo, virto marksistinėmis.
Be agitacinio–propagandinio darbo, organizacinio darbo kuopelėje, savišvietos rateliuose, reikėjo dar rašinėti ir korespondencijas. Būtent ta aplinkybė, kad pogrindžiui reikėjo rašyti glaustai, ir turėjo įtakos mano pirmajam, jei galima taip pasakyti, grožiniam kūriniui, kurį „per rankų rankas“ nusiunčiau į Tilžėje leidžiamą Lietuvos Kompartijos organą „Balsą“.
Tai buvo nepaprastai glaustas vaizdelis apie kai kuriuos smurto ir savavaliavimo faktus, su kuriais man teko susidurti Ukmergėje. Net ir pats pavadinimas skambėjo sausokai – „Nuogi faktai“.
Jau devyniolikos metų aš buvau Kompartijos narys ir priklausiau pogrindinių komitetų aktyvui. Į Vokietiją pabėgau iš aštuntos klasės, kai mane antrą sykį norėjo pasodinti į kalėjimą. Pirmą kartą aš atsėdėjau dvi savaites su grupe Ukmergės pažangiųjų moksleivių, kuriems žvalgyba nepajėgė sudaryti bylos, bet „sugadino popierius“; visus mus pašalino iš gimnazijos, ir norintys toliau mokytis buvo išblaškyti po visą Lietuvą.
Tilžėje, „Balso“ redakcijoje, man buvo pavesta „tvarkyti korespondencijas iš vietų“. Ligi tol aš dar niekad nebuvau matęs tokios daugybės laiškų, surašytų įvairiausiose popieriaus skiautėse, ir tokios daugybės rankraščių: tie skundai, reikalavimai, aštrių nuoskaudų sukelti pranašavimai ir širdį veriantys šauksmai į kovą plaukė čia iš visos Lietuvos įvairiausiais keliais keleliais. Iš kiekvienos popieriaus skiautelės, iš kiekvienos eilutės žvelgė gyvi žmonės, slegiami vargo. Į kovos organizaciją jie žiūrėjo kaip į vienintelę išsigelbėjimo priemonę. Valstiečiai, darbininkai, samdiniai žinojo, kad tik Komunistų partija, tvirtai įsisavinusi Spalio socialistinės revoliucijos patyrimą, vadovaudamasi Lenino priesakais, jo giliu dirbančiųjų masių troškimų suvokimu, yra liaudies partija ir tik ji gali išvaduoti iš dvarininkų ir kapitalistų jungo.
Ne, negalima savais žodžiais atpasakoti tų liepsningų eilučių! Reikėjo kiekviename laiške išsaugoti jo stilių, jo veidą, jo širdį. Ir aš atidžiausiai sunkiau iš kiekvienos korespondencijos visa, ką tik įmaniau, kad valstiečio raštas skambėtų valstietiškai, o dvarioko – dvariokiškai. Negi tai buvo vien stilistinės pratybos! Manau, kad ne. Manau, kad šitas darbas buvo mano pirmoji rimta pamoka: leniniškai spręsti partijos iškeltus uždavinius. Šis darbas paliko gilius pėdsakus ir mano busimojoje literatūrinėje veikloje.
Po to, kai buvau policijos išsiųstas už Vokietijos ribų kaip nepageidaujamas emigrantas, „varantis kenkėjišką politinę veiklą“, aš atsidūriau Maskvoje.
Kominterno Lietuvių sekcijoje buvau paskirtas Lietuvos KP Užsienio biuro techniniu sekretorium ir Lietuvos komjaunimo atstovu KJI.
Kominterno – daugiamilijoninio pasaulinio proletariato judėjimo štabo – Vykdomasis Komitetas man, jaunam partiečiui, mano politiniam brendimui buvo ne tik neabejotinas autoritetas ir išminties viršūnė. Tai pirmiausia buvo mokykla – nuostabiausia iš visų matytų. Mokykla, sukurta Lenino. Niekada neužmiršiu aistringai diskutuojančių komunistų, suvažiavusių į Maskvą iš visų pasaulio kampų.
Komunistai – vokiečiai ir prancūzai, anglai ir kinai, ispanai ir japonai,– visi tada buvo nepramintų istorijos kelių atradėjai ir didžiosios liaudies mokiniai, liaudies, kuri pirmoji pasaulyje ėmėsi misijos sukurti naują visuomenę. Aš girdėjau Telmaną ir Gotvaldą, Manuilskį ir Katajamą, Kašeną ir Kūsineną. Visi jie buvo Lenino mokiniai ir bendražygiai, jo šventų idėjų tęsėjai, jie nešė Lenino žodį į visus žemės rutulio kampelius. Daugelis kompartijų veikėjų, kovodami už Lenino idėjas, nesigailėjo savo gyvybės ir nebojo kalėjimų.
Antrojo dešimtmečio pabaigoj Maskvoj buvo labai ankšta. Tverės gatvėje ir artimiausiose kryžkelėse buvo nuolatinė spūstis: pėstieji trukdė transportui, tramvajai būdavo apkibę žmonėmis. Kultūros ir poilsio parke, Sąjungos aikštėje, aš pamačiau Maksimą Gorkį. Minia aplink jį siūbuote siūbavo, ir daugeliui, kaip ir man, gana buvo bent pasižiūrėti į tai iš tolo. Dar gyvas buvo Majakovskis, o Lunačiarskis darydavo pranešimus apie meną ir literatūrą. Maskvoje kunkuliavo neregėta kova už naujoves įvairiausiose gyvenimo srityse.
Kaip tik tada Gorkis ėmė leisti žurnalą apie literatūrinį darbą. „Literaturnaja učioba“ man daug ką atvėrė, ir turbūt pats vertingiausias patarimas, kurį gerai įsisavinau, buvo įsakmus raginimas nuolat dirbti, nelaukti įkvėpimo ir netikėti, kad kas nors pasidarys savaime. Su pasididžiavimu galvoju apie tai, kad mano komunistinę pasaulėžiūrą išugdė nemirtingos Lenino idėjos, o kaip rašytojui, man labai daug padėjo artimiausias jo bendražygis, proletarinės literatūros pradininkas Maksimas Gorkis.
Partijos pavedimu, aš grįžau iš Maskvos į Kauną 1931 metų rudenį. Ten susitikau su kairiaisiais progresyviaisiais Lietuvos rašytojais, nedviprasmiškai pareiškusiais savo simpatijas Tarybų Sąjungai ir ieškojusiais kontakto su pogrindine Lietuvos Komunistų partija. Tai buvo ištisa plejada poetų ir prozaikų: Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova ir kiti (vėliau, po Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, jie sukūrė puikių kūrinių apie Leniną). Venclovos bute susirinko kokie penki šeši žmonės, iš kurių labiausiai įstrigo atmintin Salomėja Nėris.
Dar nesuskubęs kaip reikiant pasitarnauti Pasaulinei Revoliucijai, aš jau sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Politkalinių – komunistų ir komjaunuolių – kolektyvas buvo didelis ir stiprus. Visos fašistinės kalėjimo administracijos pastangos sudaryti mums nepakeliamas gyvenimo sąlygas sužlugdavo, atsimušusios į kolektyvo organizuotumą: savišvieta, paskaitų skaitymas, rankraštinio žurnalo leidimas ir visos kitos darbo formos buvo praktikuojamos kasdien, nepaisant nei sunkių sąlygų, nei prižiūrėtojų persekiojimų. Aš patekau į ypatingą grupę visai pusei metų. Kai dėl sveikatos man buvo sutrumpintas kalėjimo laikas ypatingoje grupėje, atsirado galimybė plačiai išvystyti politinį švietimą, kuriuo man pavedė rūpintis politkalinių komitetas. Mūsų įgudimas persirašinėti ir slėpti literatūrą pasiekė nepaprastai aukštą laipsnį: politekonomijos konspektas ir „Leninizmo klausimai“ tilpdavo degtukų dėžutėje! Į švietimo darbą buvo įtraukti visi politkaliniai. Be rankraštinio žurnalo, mes ėmėme leisti beletristinį priedą grožinės literatūros mėgėjų ratelių jėgomis. Teko „ruošti kadrus“, ir štai aplinkybės privertė parašyti konspektą „Literatūros teorija“ (arba „Stilistika“), kuri turėjo net tris dalis!
Slapta iš laisvės skverbėsi pavieniai Lenino tomeliai. Lenino žodis visa jėga skambėjo ir smetoniškuose kalėjimuose.
Lietuvoje, prislėgtoje fašistinės diktatūros, nebuvo ko ir galvoti apie marksizmo–leninizmo klasikų kūrinių išleidimą. Bet Lenino knygos plito, juk žmonėms jos buvo reikalingos kaip duona kasdieninė. Prisimenu tokį įsidėmėtiną faktą: ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje leidykla „Universitas“ išleido knygą su Lenino veikalais... be autoriaus, kad valdžia jos nekonfiskuotų. Valdžiai, matyt, ir į galvą neatėjo, kad Lenino žodis platinamas jos panosėje. O tie, kurie žinojo, šventai saugojo paslaptį.
Plonyčiai Lenino tomeliai, kurie patekdavo į kalėjimą, buvo spausdinami lietuvių kalba Smolenske specialiai Lietuvai. Ten šiuos reikalus (leidimą ir persiuntimą už kordono) tvarkė ne kas kitas, kaip A. Sniečkus, aktyvus revoliucinio judėjimo dalyvis, prityręs pogrindininkas.
Kadangi kalėjime buvo nemaža pilietinio karo Lietuvoje (1918–1919 m.) veteranų, man buvo įdomu juos klausinėti ir visa tai užrašyti. Ypač sudomino kaimo kalvis Antanas Kurklietis iš Obelių valsčiaus. Jis turėjo puikią atmintį ir įgimtą pasakotojo dovaną. Jo gyvenimo istorija ir paskatino mane dar Šiaulių kalėjime pradėti rašyti knygą, vėliau pavadintą „Kalvio Ignoto teisybe“.
1940–tieji metai visiems mums atnešė laisvę – Lietuvoje buvo paskelbta Tarybų valdžia. Šalis, išsilaisvinusi iš fašistinio košmaro, pradėjo didelius pertvarkymus, kuriuos nutraukė hitlerininkų įsiveržimas. Socializmo idėjų pergalė Lietuvoje, Lenino idėjų pergalė buvo tikras Lenino grįžimas į Lietuvą. Grįžo ne tik jo knygos, o tarytum žmonių širdys sutiko patį Leniną.
Jau pirmaisiais metais po vokiečių fašizmo sutriuškinimo daugelyje Lietuvos miestų buvo pastatyti monumentai Leninui, jo vardu liaudis ėmė vadinti aikštes ir prospektus. Žmonės stengėsi išreikšti Leninui karštą meilę, savo nuoširdų dėkingumą.
1945 metais ėmęsis rimtai rašyti romaną apie kalvį Ignotą, aš supratau visą šio darbo atsakingumą: juk knygą skaitys dar vakar buvę buržuazijos engiami darbininkai ir valstiečiai, šiandien kuriantys naują gyvenimą socialistiniais pagrindais, sukurtais Lenino. Pateikti skaitytojui menine forma tokio gyvenimo pertvarkymo prasmę buvo svarbiausias uždavinys.
Kaip buvęs pogrindžio komunistas – propagandistas ir agitatorius, aš žiūrėjau Į savo uždavinį iš propagandinių pozicijų: mane labai jaudino klausimas – kokį „politinį krūvį“, kokią „aktualios partinės politikos naštą“ galima užkrauti ant pečių mano herojui, kurį prikėliau gyventi iš Įvykių, praūžusių prieš visą ketvirtį šimtmečio. Pasirodė, kad vien teisingas pavaizdavimas, kokiomis sąlygomis buvo kuriama pirmoji tarybinė respublika Lietuvoje 1918–1919 metais, jau „šaudė į priešo stovyklą“ iš stambaus kalibro patrankų. Pokario dienomis, paaštrėjusios klasių kovos sąlygomis, kalvis Ignotas privalėjo įkūnyti savyje geriausius liaudies bruožus, besiformavusius šimtmečiais,– tuos, kurie buvo būdingi „tiesos ieškotojams“, sukilusiems prieš dvarininkus, 1905 metų revoliucionieriams ir pagaliau raudongvardiečiams ir raudonarmiečiams, Didžiosios Spalio revoliucijos kovotojams. Tai turėjo būti personažas, įsisąmoninęs vienintelę epochos tiesą – Lenino tiesą.
Marksizmo–leninizmo idėjos, suvaidinusios lemiamą vaidmenį lietuvių liaudies istorijos raidoje, darydamos poveikį menininkui, verčia jį su ypatingu susidomėjimu pažvelgti į paskutinių penkių dešimtmečių Lietuvos istoriją. Todėl, baigęs „Kalvio Ignoto teisybę“, aš nuolat grįždavau prie Įvairių tos istorijos periodų. Reikėjo ištyrinėti, kaip komunizmo idėjos, Lenino idėjos išsikovojo politines pozicijas šalies gyvenime, per kokią rūsčią kovą su imperializmu jos Įsitvirtino.
Šiems ryškiems, kartais tragiškiems istorijos puslapiams skirti ir kiti mano romanai–“Broliai“ ir „Sąmokslas“.
Romane „Sąmokslas“, turinčiame daug autobiografinio elemento, su revoliucijos veteranais Ignotu, Karoliu Požėla ir Juozu Greifenbergeriu susitinka jaunosios kartos atstovai, kuriuos pagauna revoliucinė romantika. Knyga pavadinta „Sąmokslu“ ne tik todėl, kad aprašo 1926 metų Smetonos sąmokslą. Pavadinimas turi ir potekstę: visa miesto ir kaimo buržuazija, visi eksploatatoriai visada stoja į sąmokslą prieš darbininkus ir valstiečius, ir kova prieš šį tamsių jėgų susitelkimą – nuolatinis liaudies ir jos avangardo – lenininės Komunistų partijos – uždavinys. Aš norėjau, kad romano potekstėje būtų jaučiama mintis, jog stoti į atkaklią kovą su tradicijomis ir senosios visuomenės jėgomis gali tik proletariatas, vadovaujamas partijos.
Dar kartą šiandien apžvelgdamas savo kelią, aš galvoju, kad rašytojo likimas, susiklostęs didžiųjų revoliucinių pertvarkymų įtakoje ir suformavęs jo sąmonę, mūsų laikais negali neturėti ryšio su Lenino mokymu, su liepsningu Lenino žodžiu, kuris visada mus įkvėpdavo.
Literatūra ir menas, 1969 balandžio 12.
Šaltinis: Didvyriškumo estafetė. V., 1981, p. 570.