Atsikvošėkite – Ugandos įstatymai Lietuvoje negalioja
Autorius: Aurimas Andriuškevičius Šaltinis: http://www.pozicija.org/2017/0... 2017-05-08 06:41:30, skaitė 1747, komentavo 2
„Šiandien ypatinga diena Lietuvos „vertybių“ sergėtojams homofobams!“ – trykšta žodžiais Simonas Bartulis Lietuvos žmogaus teisių centro portale manoteisės.lt.
Kūdikiško veido vaikinas, lyg pranašas, skelbia liūdną naujieną visuomenei, kad į Seimą atvyksta sociologas, Austino universiteto Teksase dėstytojas Markas Regnerusas. Naujiena liūdna, nes, anot S.Bartulio, profesorius „išgarsėjo 2012-tais metais savo tyrimais apie žalą, kurią patiria vaikai, augantys lesbiečių ar gėjų šeimose“ (S.Bartulio įsitikinimu, jie turi patirti didelę laimę).
Yale-NUS koledžo Singapūre filosofijos, politikos ir ekonomikos studijų bei antropologijos gretutinių studijų trečiakursis S.Bartulis (taip autorius save pristato) yra įsitikinęs, kad profesorius M. Regnerusas išgarsėjo ne todėl, jog sociologams bei plačiajai visuomenei atskleidė kai ką naujo, o todėl, kad „Regneruso metodologija ir teorija buvo nereprezentatyvi ir persmelkta „klaikių klaidų“, „neizoliavo“ tam tikrų faktorių, kurie daro įtaką vaikų psichologiniam vystymuisi“ (žodžiai „klaikios klaidos“ akivaizdžiai paimti ne iš mokslo terminų žodyno). Kas tie izoliuoti faktai, S.Bartulis plačiau nekomentuoja. Bet galima spėlioti, jog tai susiję su nuomonių įvairovės izoliavimu, autorius teigia, jog beveik du šimtai sociologų, psichologų ir kitų disciplinų akademikų kreipėsi į Regneruso straipsnį paskelbusį žurnalą „Social Science Research“ smerkdami neetiško ir moksline prasme silpno straipsnio publikavimą, reikalaudami užtikrinti, jog ateityje žurnalas kels aukščiausius mokslinės kokybės standartus atsirinkdamas ką publikuoti, o ko – ne.
Pyktis atgraso
S. Bartulio argumentai galbūt pribloškiantys Singapūro auditorijai, bet mūsų visuomenėje veikia silpnai, nes patyrę totalitarinės sistemos represijas, dar daugelis prisimena kolektyvinius sovietmečio inteligentijos laiškus Lietuvos komunistų partijos centro komitetui, kuriuose aistringai smerkiami „buržuaziniai nacionalistai“, „religiniai ekstremistai“ ir kitokie „prasižengėliai“ ideologijai. Tad šiuo atžvilgiu S.Bartulio atstovaujama nuomonė ir jos raiška nėra originali.
Akivaizdžiai pykčiu ir arogancija dvelkia jaunuolio pastangos diskredituoti profesoriaus M.Regneruso darbus: trečiakursis studentas akademinį profesoriaus straipsnį pretenzingai pavadina „diletantišku“. Svarbiausia, to jam pakanka netinkamu pasirinkimu apkaltinti Laisvos visuomenės institutą (LVI), kuris neva kovoja prieš LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) asmenis, už moterų teisę į savo kūną bei dirbtinį apvaisinimą.
Šiais teiginiais studentas tiesiog nusišneka, nes teisė į kūną nėra įtvirtinta jokiuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Gal jis turi galvoje žmogaus teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą, kurį reglamentuoja LR Civilinio kodekso 2.25 straipsnis? Kad ir kaip būtų, oponuoti profesoriaus darbams S.Bartuliui akivaizdžiai stinga žinių ir pasirengimo.
Siekdamas nuvainikuoti profesoriaus M.Regneruso darbus, S.Bartulis kaip svarbiausią argumentą pasitelkia profesoriaus bendradarbiavimą su kitų šalių mokslininkais. Anot jo, antropologijoje bei žmogaus teisių sferoje toks bendradarbiavimas yra vadinamas tarptautine homofobija ir esąs labai pavojingas pamatinėms žmogaus teisėms (suprask, moterų teisei į savo kūną). Tačiau kuo jis taip pavojingas Lietuvai, autorius neatskleidžia.
Reikia manyti, kad Singapūro koledžo auklėtinis tiesiog panoro arogantiškai pamokyti „tamsią“ Lietuvos visuomenę. Ta proga jis primena ne tik drakonišką Ugandos įstatymą, pavadintą „Žudykime gėjus“ („Kill the Gays“), bet ir JAV evangelikų pastorių patirtą „žiaurios bei homofobiškos retorikos pralaimėjimą“. Pastarieji dėl tokio pralaimėjimo, pasak autoriaus, atsigręžė į Ugandą, kuri, kaip konservatyvi bei krikščioniška valstybė, daugeliui tapo „laimės žiburėliu“. Dėl to autorius į miltus sumala Ugandos valdžią sakydamas, kad šioje šalyje LGBT žmonės ir šiandien bijo būti nužudyti gatvėse.
Vis dėlto iš publikacijos lieka nesuprantamas S.Bartulio pasipiktinimas profesoriaus M. Regneruso viešnage Lietuvoje, kol pagaliau išryškėja, kad S.Bartulis šiuo metu atlieka tyrimą (matyt, kursinį darbą) apie homofobiją Singapūre. O tyrimo metu autorius neva pastebėjęs, jog prieš LGBT asmenis naudojama retorika bei intelektualiniai resursai yra perimti iš asmenų, kurie JAV bei Vakarų Europoje laikomi marginalais ir neapykantos skleidėjais, kurie „užsuka ir į Rusiją, kurios politinis ir religinis elitas save pristatinėja tradicinių vertybių vėliavnešiais“.
S.Bartulis nepatikslina, kas tie marginalai, palikdamas spręsti skaitytojui, tad reikia manyti, jog tai žmonės, kurių pažiūros nesutampa su S.Bartulio ir jo bendraminčių pažiūromis. Vis dėlto S.Bartuliui derėjo pridurti, kad žmonių, kurie nepritaria LGBT idėjoms, gana daug ir JAV, ir Europos Sąjungoje – tokių tariamų „marginalų“ pasaulyje yra šimtai milijonų.
Autorius pasiklydo laike
Autorius reiškia nerimą, jog į Lietuvą po aštuonerių metų pertraukos vėl bandoma importuoti kitokias pažiūras. Kokios tai pažiūros, S.Bartulis nepaaiškina. Jei turėjo galvoje krikščioniškąsias pažiūras, tai jis gerokai apsiskaičiavo. Nes krikščioniškosios idėjos buvo sėkmingai puoselėjamos dar prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietmečiu jų skleidėjai buvo žiauriai persekiojami, tremiami į lagerius (kun. J.Tunaitis, J.Steponavičius, T.Tamulionis, A.Svarinskas) ir žudomi (kun. Br.Laurinavičius), o krikščioniškoji spauda tuo metu gyvavo tik pogrindžio sąlygomis (Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika). Krikščioniškosios idėjos viešojoje erdvėje ėmė sklisti iškart po Sovietų sąjungos žlugimo, t.y. prieš 27-erius metus! Todėl sąryšis tarp pažiūrų importo ir aštuonerių metų pertraukos Lietuvoje – neįminta mįslė.
Studentas karštai kviečia bendraminčius į kryžiaus žygį prieš LVI: „Ar leisime diskredituotiems mokslininkams ir neapykantos skleidėjams plauti mums smegenis?“ – patetiškai kreipiasi į skaitytoją ir nedviprasmiškai klausia: „Kokia nevyriausybinė organizacija Lietuvoje gali sau leisti atsivežti kalbėtoją iš JAV? Jei atsiversite šios organizacijos 2015 metų veiklos ataskaitą, apie jos pajamų šaltinius rasite tik lakonišką eilutę – „LVI veiklą finansuoja privatūs rėmėjai bei įmonės, taip pat ir fondai“.
Pastaroji iš pirmo žvilgsnio nekalta S.Bartulio pastaba nusipelno atidesnio visuomenės dėmesio.
Lietuvoje per daug laisvės?
Jau tapo įprasta, kad po A. Tapino, P.Gritėno, D. Šakalienės, A. Armonaitės, M. Majausko bei kitų liberalizmo pranašų viešų pasisakymų politikai karštligiškai skuba teikti prieštaringai vertinamas įstatymų pataisas dėl smurto sampratos išplėtimo, dėl lietuvių kalbos raidyno papildymo, dėl partnerystės įstatymo priėmimo ar Stambulo konvencijos ratifikavimo. Akivaizdu, jog ir pastaroji publikacija sietina su tam tikrų lobistinių jėgų ataka prieš Lietuvos piliečių įsitikinimų ir žodžio laisvę.
Visų pirma S.Bartuliui ir jo atstovaujamoms lobistinėms organizacijoms pravartu priminti, kad Lietuvoje dauguma nevyriausybinių organizacijų yra finansuojamos. Vienos jų gauna paramą iš užsienio fondų finansuojamų programų, kitos – iš valstybės arba privačių rėmėjų. Laimė, kol kas Lietuvoje to daryti nedraudžiama ir netgi skatinama (Labdaros ir paramos įstatymas).
Kita vertus, S.Bartulis galėtų pasidomėti, kas ir kokiu mastu finansuoja įvarius stebėjimo institutus, centrus, paramos fondus ir kitas Lietuvos NVO, kurių veikla primena Planuotos tėvystės organizacijos, o pastarosios finansavimą neseniai uždraudė JAV administracija.
Akivaizdu, jog S.Bartulio rūpestis dėl LVI finansavimo šaltinio rodo tam tikrų lobistų susirūpinimą dėl Lietuvoje vyraujančios pažiūrų ir žodžio laisvės, kuri trukdo kuo greičiau primesti Lietuvos visuomenei save diskreditavusią atviros visuomenės idėją ir ją pagimdžiusią iškreiptą liberalistinę, teisingiau liberalkomunistinę pasaulėžiūrą, keliančią pavojų tikėjimo, religijos ir žodžio laisvei bei tautų ir nacionalinių valstybių išlikimui. Tai patvirtina ir šiomis dienomis žiniasklaidoje sukelta isterija dėl tariamo Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos „nusikaltimo“. Tad nutylėti S.Bartulio pasažą reikštų pritarti grėsmingai plintančiai totalitarinei ideologijai.
Sovietmečio reminiscencijos
Dvasiniu aklumu pasižyminčios S.Bartulio mintys unisonu skamba su sovietmečio šūkiais, kurių apstu sovietinės Lietuvos periodikoje („Komjaunimo tiesa“, „Komunistas“ ir kt.), buvusiems disidentams jos kelią ne tik pasidygėjimą, bet ir baimę dėl Tėvynės ir artimųjų likimo.
Kita vertus, ir S.Bartulio pirmtakams galėtų kelti baimę Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnis, skelbiantis jog „Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas“, kad „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti“.
Publikacijos autorius, atrodo, nėra skaitęs Konstitucijos, antraip žinotų, kad ši nuostata atsirado Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1990 metais Konstituciją patvirtinus referendumu. To meto sovietinės Lietuvos komjaunuoliai taip pat neįsivaizdavo, kad 1990 m. Konstitucijoje (26 str.) bus įtvirtinta nuostata, jog „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“.
Apgailėtina, kad trečio kurso studentas dar nežino (gal Singapūre to nereikia), jog Lietuvoje veikia Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, kurio 2 str. nurodo, kad „žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“
Ar Lietuvoje bus draudžiama tikėjimo laisvė?
Tokią teisiškai neišprususio autoriaus publikaciją galėtume vertinti kaip eilinį viešą jaunuolio saviraiškos atvejį. Tačiau stabdyti atvirai fašistuojančias mintis verčia sparčiai agresyvėjanti aplinka kitaminčiams ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Jeigu LGBT žmonėms gresia būti nužudytiems Ugandos gatvėse, tai krikščionys dėl savo įsitikinimų jau masiškai žudomi Sirijoje, Libijoje, Šiaurės Korėjoje ir kitose pasaulio valstybėse. Pernai gruodį „Delfyje“ Seimo narys Mantas Adomėnas įtikinamai aprašė, kaip tikėjimo neišsižadėjęs dešimtmetis berniukas islamo fundamentalistų buvo nukryžiuotas, prikalant jo rankas prie kryžiaus. Pagyvenusiam vyrui, mirštančiam nuo kankinimų, kryžius sugrūdamas į gerklę. Dvidešimtmetė mergina, atsisakiusi patenkinti iškrypėliškas užpuolikų užgaidas, viešai sudeginama. Diena vėliau toks pats likimas – mirtis liepsnose – ištinka aštuoniasdešimtmetę senutę, atsisakiusią priimti užpuolikų religiją.
Šie šiurpūs nusikaltimai nuolat vyksta Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, kraštuose. Tokias egzekucijas „Islamo valstybės“ kovotojai atlieka šimtų žmonių akivaizdoje. Šios viešos žudynės tiražuojamos milijonams žmonių per YouTube’ą ir Twitterį. „Islamo Valstybės“ kovotojai masiškai žudo krikščionių vaikus. O Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto pastangos tai sustabdyti atrodo apgailėtinos. Vaikams nukirsdinamos galvos, jie nukryžiuojami arba laidojami gyvi. Tūkstančiai krikščionių vyrų nužudomi vietoje, nukirsdinami ar nušaunami prieš kameras, nukryžiuojami, sudeginami, neretai – po nežmoniškų kankinimų, primenančių nuožmiausius NKVD sadizmo proveržius, – taip apibūdina krikščionių padėtį Rytų šalyse M. Adomėnas. Bet ar kilo dėl to protesto banga ar bent diskusija mūsų žiniasklaidoje?
Krikščionys persekiojami netgi pabėgėlių stovyklose – Vokietijoje jie priversti glaustis atskirose stovyklose. Bet mūsų žiniasklaidoje tyla.
Žmonių dėl savo tikėjimo ir įsitikinimų genocidas vyksta ne kur nors Ugandoje, o visai mūsų pašonėje, pačioje Europoje. Tačiau kalbėti apie tai ir piktintis mums neleidžia politkorektiškumas. Dėl krikščionių tikėjimo žmonės žudomi ir Somalyje, Jemene, Afganistane, Nigerijoje. Pastarojoje krikščionių vaikai negali eiti į mokyklą, krikščionių kaimams netiekiamas švarus vanduo. Irake „Islamo valstybės“ kovotojai verčia krikščionis ir kitų religinių mažumų atstovus priimti islamą ir mokėti duoklę. Saudo Arabijoje, Sudane, Libijoje perėjimas iš islamo į kitą tikėjimą baudžiamas mirtimi. Irane prieš krikščionių bažnyčią policija rengia reidus, šio tikėjimo žmonės areštuojami. Pakistane jie laikomi antrarūšiais žmonėmis, moterys ir vaikai dažnai tampa seksualinės prievartos aukomis. Krikščionių tikėjimo žmonės persekiojami Eritrėjoje, Maldyvų Salose. Jų bendruomenės persekiojamos netgi Uzbekistane. O Vietname, kurį valdo komunistai, krikščionys laikomi liaudies priešais. Centrinėje Afrikos Respublikoje krikščionys puldinėjami. Čia susidorojama su dvasininkais, sunaikinamos ištisos krikščioniškų gyvenvietės. Katare, Kenijoje krikščionys tapo netgi teroro taikiniais. Prisiminkime faktą, kai 147 studentai, daugiausia krikščionys buvo sušaudyti Garisos miesto universitete. Galiausiai krikščionis pradėta žudyti pačioje Europos širdyje – Paryžiuje, kai peiliais ginkluoti vyrai nužudė kunigą, įkaitais paėmę dvi vienuoles ir kelis parapijiečius.
Ir tai ne Ugandos gatvių tikimybė, o realūs faktai, dėl kurių S.Bartulis ir jo bendraminčiai galėtų pademonstruoti bent menkutę užuojautą kitaminčiams, nekalbant apie solidarų susirūpinimą dėl jų persekiojimo. Tačiau iš publikacijos matyti tik siauras jo interesų laukas ir noras persekioti kitaminčius. Akivaizdu, kad jis nesidomi ne tik Lietuvos įstatymais, bet ir neskaito Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurios 9 straipsnis skelbia, jog „kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę…“, kiekvienam suteikta teisė „laisvai skelbti savo religiją … praktikuojant tikėjimą ir mokant jo“. Konvencijos 10 straipsnis skelbia, kad „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų...“
Kam Lietuvoje užkliuvo kitaminčiai?
Retoriškas klausimas: ar pajėgus jaunuolis suvokti, kur jis kviečia visuomenę?
Atsakymas paprastas: Iš esmės S.Bartulis savo opusu siūlo suvaržyti tokių organizacijų, kaip LVI, veiklą ir uždrausti Lietuvoje lankytis kitų šalių intelektualams, kurie turi savo krikščionišką požiūrį į santuoką, šeimą ir vaikų auklėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad LVI Seime surengtoje konferencijoje „Šeimos instituto reguliavimo perspektyvos Lietuvoje: sociologiniai ir teisiniai aspektai“ buvo kalbama apie šeimos institutui iškilusius pavojus, apie Lietuvai aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šeimos klausimais. Konferencijoje buvo aptarta Konstitucijos 38 str. pataisa, kuri nustato šeimos sukūrimo pagrindų (santuokos, tėvystės ir motinystės) reikšmę, taip pat Civilinio kodekso pataisos, kuriomis šiuo metu sugyventinių bylose taikomas jungtinės veiklos (partnerystės) institutas būtų labiau pritaikytas bendrai gyvenančių, bet šeimos nekuriančių asmenų teisių ir interesų apsaugai. Konferencijoje kalbėta apie krikščioniškąjį požiūrį į šeimą, santuoką ir vaikus. Tai visuomenei itin svarbūs klausimai, dėl kurių, regis, negalėtų kilti jokių tarpusavio nesutarimų.
S.Bartulis skambina visuomenei pavojaus varpais galimai pats nesuvokdamas, kad kviečia diskriminuoti žmones dėl religinių įsitikinimų, ragina Lietuvoje riboti tikėjimo ir žodžio laisvę, nepaisant to, kad Konstitucija garantuoja visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, – Konstitucijoje draudžiama žmogaus teises varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 str.). Taigi S.Bartulio kvietimas varžyti LVI veiklą iš esmės yra antikonstitucinis.
Tenka apgailestauti, kad tokiomis publikacijomis antikonstitucines nuostatas visuomenei skleidžia gerbtinas Lietuvos žmogaus teisių centras, kurio ekspertinėmis išvadomis neretai remiasi įstatymų leidėjas ir Vyriausybė.
Pakanka apsimetinėti ir pataikauti įtampos eskalavimui visuomenėje. Nevaldomas emigracijos mastas ragina skubiau slopinti žmonių priešpriešą ir nesantaiką. Ši misija pirmiausiai tenka Seimo žmogaus teisių komitetui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir kitoms žmonių teisių pusiausvyrą užtikrinančioms institucijoms.
Metas ryžtingai stabdyti viešojoje erdvėje dažnėjančius politikų raginimus riboti kitaminčių teises ir įsitikinimų laisvę. Dera priminti parlamentarams A.Sysui ir A.Armonaitei, publicistams A.Tapinui, V. Savukynui ir kitiems politikams bei žurnalistams, kad religinių bendruomenių nariai yra lygiaverčiai Lietuvos piliečiai. Jiems Konstitucija laiduoja ne tik žodžio ir įsitikinimų laisvę, bet ir teisę rūpintis vaikų auklėjimu pagal savo įsitikinimus, kartu formuoti švietimo sistemą. Konstitucija, įstatymai ir tarptautinė teisė religinių bendruomenių nariams garantuoja vienodą teisę su kitais dalyvauti įstatymų leidyboje, teisę laisvai laikytis ir reikšti savo nuomonę, „gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“ (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str.)
Pastebėtina, kad panašios į S.Bartulio publikacijos siekia mus įtikinti, jog didžiausia visuomenės dalis minėtų teisių jau nebeturi – jos liko tik nedidelei „išrinktųjų“ grupei.
Tai gal iš tikrųjų, metas pasveikinti sugrįžus į sovietmetį?..