Planas OST 2 dalis
Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-06-06 18:12:10, skaitė 1963, komentavo 1
Praėjus daugiau kaip 70 metų po Vokietijos pralaimėjimo 2-ajame Pasauliniame kare nacionalinė 3-iojo reicho politika ir rasinė doktrina buvo neatpažįstamai subjaurota ir suklastota pačio įvairiausio rango pokarinių pseudoistorikų. Nacionalsocialistų valdymas truko tik dvylika metų, bet dabartinio visuomenės nario akyse tai atrodo kaip teroro, totalitarizmo ir precedento neturintis žmonijos genocido atvejis. Po Vokietijos sutriuškinimo ideologinis karas anaiptol nesibaigė,o netgi atvirkščiai-įgavo naują pagreitį. Pradiniu šito karo atskaitos tašku reikėtų laikyti įžymujį Niurnbergo tribunolą, kuriame laimėtojai teisė pralaimėjusius. Žvelgiant iš juridinio taško, Niurnbergo proceso eiga neatitiko nei tuometinių teisės įstatymų, nei netgi Romos teisės. Šio tribunolo tikslas buvo apjuodinti hitlerinį režimą ir neleisti, kad ateityje plistų nacional-socialistinis judėjimas. Trečiojo reicho lyderiams buvo priskiriami tokie kaltinimai, kaip ištisų tautų naikinimas ir genocidas bei pasaulinio karo sukėlimas siekiant įsiviešpatauti visame pasaulyje. Būtent Niurnberge į viešumą buvo iškeltos visos klastotės, kaip nacional-socialistų kaltės "įrodymai". Tiek Vakarų sąjungininkai, tiek bolševikai kiekvienas siekė savo tikslų, bet jų metodai ir priemonės tikslui pasiekti buvo vienodos. Sąjungininkai daugiau dėmesio skyrė taip vadinamam „holokaustui“. Bolševikai siekė pateisinti savo didelius nuostolius karo veiksmuose bei nukreipti dėmesį nuo žvėriškų savo nusikaltimų prieš savo šalies piliečius ir dėl to jiems reikėjo kitokio mito. Mito apie tai, kad Vokietija, užpuldama TSRS siekė ne suduoti prevencinį smūgį, o norėjo užgrobti ir kolonizuoti jos žemes, o prieš vietinius gyventojus panaudoti totalini genocidą. Dauguma TSRS gyventojų buvo slavų kilmės ir žydų-bolševikų propagandistai skelbė, kad atseit Vokietija juos priskyrė žemesnei rasei, kurią reikėjo išnaikinti. Pats plačiausiai oficialios versijos šalininkų ir antifašistų žinomas argumentas yra žymusis „planas OST“.
Tvirtinama, kad šitame plane detaliai aprašomi tolimesni okupacinės valdžios veiksmai,Vokietijai laimėjus karą. Kaip tvirtinama, pagal tą planą nacistai didžiąją dalį slavų turėjo išžudyti, o likusią dalį palaužti ir paversti vergais.
Iš tikrųjų plano „OST“ niekas ir niekada nerado [ir dabar neranda]. Tuo labiau, kad Niurnbergo procese šitas „planas“ figūravo kaip kažkokio dr. E. Vencelio rastos „pastabos ir pasiūlymai planui „OST“. Tos „pastabos ir pasiūlymai“ buvo rastos dr. Vencelio užrašuose ir juodraščiuose. Faktas, kad pats „planas OST“ kaip oficialus dokumentas niekada nebuvo rastas, tad ir „pastabos ir pasiūlymai“, kurie buvo užrašyti ranka ant bet kokio popieriaus lapo yra nieko neįrodantys. Taigi ir pats kaltinimas virsta niekiniu. Netgi neaišku ar išvis kažkoks dr. E. Vencelis dirbo Alfredo Rozenbergo vadovaujamoje ministerijoje, kuri kuravo Rytinių teritorijų reikalus. Ir taip tarybiniai istorikai, neturėdami jokių įrodymų [išskyrus pieštuku užrašytas „pastabas ir pasiūlymus“, užrašytas neegzistuojančio valdininko {dr. E Vencelio?]] vienareikšmiškai drįsta įrodinėti apie žmogėdriškus nacionalsocialistų planus. Tai, kad „Vencelio užrašai“ yra klastotė, įrodo ir tai, kad užrašų turinys perpildytas pačių grubiausių klaidų. Tų „užrašų“ paskutiniajame skyriuje yra įrašas apie niekada neegzistavusį „imperijos komisariatą“ Rusijos reikalams spręsti. Sunku būtų nuspręsti kad šis valdininkas nežinojo savo ministerijos vidinės struktūros. Jis savo „užrašuose“ rašo apie Gorkio ir Tulos „generalinius komisariatus". Bet jis negalėjo nežinoti, kad oficialiuose misterijos dokumentuose jie vadinosi ministerijos padaliniais. Pvz. Autorius siūlo visą lenkų tautą perkelti „ į Pietų Ameriką, daugiausia į Braziliją“. Tuo labiau tai negali būti autentiškas dokumentas ir pateiktas kaip įrodymas. Visi faktai rodo kad šie „užrašai“ nuo pradžios iki galo yra sufalsifikuoti.
HITLERIO UŽSTALĖS KALBOS
Taip pat kaip vienas žinomiausių mitų šaltinių yra vadinamosios „Hitlerio užstalės kalbos“ kurias yra sukūrę bent jau keli autoriai. Tarp jų Hju Trevor-Roper, Herman Raushning, Henri Piker. Šitose knygose Hitleris atrodo ne tik kaip išprotėjęs maniakas bet ir rengiasi užkariautų tautų masiniam genocidui, kad galėtų paruošti vokiečių tautai „gyvenamają erdvę“, kuria, pasak autorių,turi tapti visa planeta. Istorijos apie tai, kaip nacistai iš užkariautų tautų atims galimybę tobulėti ir vystytis, versti juos vergais,kolonizuoti jų žemes ir t.t paimtos būtent iš šių puikių knygų. Jeigu Trevoro-Roperio rašliava faktiškai vos tik išėjus buvo pripažinta kaip falsifikatas, tai su kitais dviem autoriais buvo sudėtingiau. Ne taip kaip Trevoras-Roperis, jie betarpiškai ir ne vieną kartą bendravo su Hitleriu.
Germanas Raushningas 1930m. buvo vienas iš žinomų Dancigo nacionalsocialistų veikėjų ir pretendavo tapti NSDAP Dancigo miesto skyriaus lyderiu. Bet susipyko su DANCIGO miesto gauleiteriu Forsteriu. Jis buvo išmestas iš partijos ir 1938m. emigravo į Britaniją kur susidėjo su vokiečių [tikriau sakant žydų] literatais emigrantais. Čerčilio „Karinei partijai“ labai reikėjo tokio žmogaus kaip Germanas Raushingas ir jis sutiko su jais bendradarbiauti ir pasirašė sutartį, kad parašys propagandinę knygą per kiek tik įmanoma trumpesnį laiką. 1939m. išėjo jo parašyta knyga, pavadinta „Kalba Hitleris“ su paantrašte „įtikinantys fiurerio pasisakymai apie pasaulio užkariavimą“. Knyga nedelsiant buvo išversta į daugumą Europos kalbų ir išleista 20-tyje Europos ir Amerikos šalių. Pagrindinė Raushingo propagandos kryptis buvo ta,kad Hitleris valdomas idėjos sunaikinti krikščionybę, kad Trečio reicho gilumoje bręsta planas apie ištisų tautų išnaikinimą, kad nacistai svajoja apie pasaulinį viešpatavimą. Be to, knygos autorius apkaltino fiurerį turint ryšių su masonais ir komunistais. Raushingo knyga prifarširuota iškraipytų frazių iš Hitlerio knygos „Mein Kampf“, Hitleriui priskirtais svetimais pasisakymais ir nacionalsocialistų priešų sugalvotais pasisakymais. Galutinai Raushingo „darbus“ demaskavo 1983m. šveicarų istorikas Volfgangas Chenelemas. Raushingo tvirtinimai,kad "jis daugiau nei šimtą kartų buvo susitikęs asmeniškai su Hitleriu“ buvo lengvai paneigti gausybe atsiminimų ir dokumentų, rastų vokiečių archyvuose-kad Raushingas – Dancigo senato vadovas – su fiureriu buvo susitikęs vos keturis kartus ir tai tik prie trečiųjų asmenų ir tik darbo reikalais ir niekada asmeniskai su juo nesikalbėjo. Henrio Pikerio „Hitlerio užstalės kalbos“ pirmą kartą buvo išleistos 1951m. vakarų Vokietijoje. Bet tai nulinės vertės jo darbas, nes jo visi atsiminimai buvo „patobulinti“ po karo, kai jis buvo britų karo belaisvis. Negalima atmesti ir tos galimybės, kad Pikerio atsiminimai išvis buvo pataisyti po karo ir „patobulinti“ britu žvalgybos įsakymu. Dėl to rimti istorijos tyrinėtojai apsieina be šito „istorijos darbo“. Bet užtat visokio rango publicistai su malonumu cituoja Hitlerio „atviravimus“ apie tai, kad reikia Ukrainą apsėti dilgėlėmis.
Taip pat plačiai žinomi taip vadinami „Hitlerio dienoraščiai“ pirmą kartą išspaudinti žurnale „Stern“ ir atseit parašyti paties Hitlerio. Šitie dienoraščiai 1983m. buvo demaskuoti kaip falsifikatai. Darant popieriaus cheminę analizę jo sudėtyje buvo rastas baliklis, kuris buvo pradėtas naudoti popieriaus gamyboje tik 1955m. Nežiūrint to, kad nei vienas rimtas mokslininkas nenaudoja šitų „darbų“ kaip rimtų argumentų, labai dažnai tokie „darbeliai“ praslysta į antifašistinę literatūrą. Būtent atsiradus tokiai literatūrai atsirado mitai apie slavų tautų nepilnavertiškumą ir rasinę Trečio reicho politiką
Vlasovo Armijos Himnas (Rusų padėjusių Hitleriui,kautis už jų tautos laisvę daina)