Tiesa apie Didįjį Tėvynės karą ir Lietuvą jame

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-08-18 19:11:11, skaitė 1423, komentavo 2

Tiesa apie Didįjį Tėvynės karą ir Lietuvą jame

Mūsų laikmetyje yra išpilta be galo daug purvo ant Tarybų Sąjungos. Įvairiomis manipuliacijomis stengiamasi netgi apjuodinti jos pergalę Didžiajame Tėvynės Kare, nutylimos įvairios šio karo pusės, skleidžiami mitai apie TSRS „draugystę“ su fašistine Vokietija, išdavikišką TSRS politiką kovojančių prieš fašizmą armijų atžvilgiu ir t.t. Birželio 22 d. – Didžiojo Tėvynės Karo pradžios diena – yra puiki proga paneigti šiuos mitus ir parodyti tikrąjį to laiko vaizdą. Žinoma, mitų apie Didįjį Tėvynės Karą yra sukurta tiek daug, kad tam, kad visus juos paneigtume, turėtume parašyti knygą. Tad čia mes trumpai išanalizuosime tik dalį tų mitų ir pateiksime bendrą to laiko tikrovės vaizdą.

MOLOTOVO-RIBENTROPO PAKTAS

Pradėkime nuo Molotovo-Ribentropo pakto. Šiuo faktu ganėtinai plačiai manipuliuojama. Atseit, Tarybų Sąjunga karo išvakarėse, vietoj to, kad sudarytų sutartis su Vakarų Europa prieš fašistinę Vokietiją, partneriu pasirinko pastarąją. Matot, kokia bloga buvo Tarybų Sąjunga… Šiuos pliurpalus skleidžiantys mūsų ultrapatriotai nutyli tai, kad Molotovo-Ribentropo paktą išprovokavo pačios Vakarų Europos politika. Jie stengiasi neminėti, kad prieš tai Maskva dideles pastangas dėjo į tai, kad būtų sudaryta sąjunga su Paryžiumi ir Londonu, tačiau šie vilkino derybas. Tai gana tiksliai aprašė Tarybų Sąjungos diplomatas V. M. Berežkovas (TSRS ambasadoriumi Vokietijoje tapęs dar 1940 m.) savo knygoje „Diplomatijos istorijos puslapiai“.

 

1939 m. Maskvoje vykusiose derybose pateikti Londono ir Paryžiaus delegacijų pasiūlymai iš pirmo žvilgsnio buvo nesuprantami. Pagal anglų projektą, TSRS turėjo pradėti karą prieš Vokietiją, jeigu bus užpultas kuris nors TSRS europinis kaimynas – Suomija, Estija, Lietuva, Latvija, Lenkija, Rumunija. Paskutinės dvi šalys turėjo kartu ir Anglijos bei Prancūzijos garantijas. Tad TSRS, pradedama karą prieš Vokietiją, galėjo tikėtis, kad į karą stos ir Anglija bei Prancūzija. Tačiau Suomijos arba Pabaltijo užpuolimo atveju anglų projektas nedavė Tarybų Sąjungai pagrindo taip manyti. Šiuo atveju Tarybų Sąjunga būtų likusi kariauti viena prieš fašistinę Vokietiją. Žinoma, Tarybų Sąjunga negalėjo sutikti su tokiais vienpusiškais pasiūlymais. Čia verta pažymėti ir tai, kad Lenkija atsisakė praleisti Raudonąją Armiją per savo teritoriją karo atveju. Tai irgi buvo viena iš priežasčių, dėl kurių derybos žlugo.

 

Tuo tarpu TSRS pateikė aiškius, konkrečius pasiūlymus dėl bendro saugumo. Balandžio 17 d. tarybinė vyriausybė įteikė Anglijos ir po dviejų dienų Prancūzijos vyriausybei pasiūlymus:

 

„1. Anglija, Prancūzija ir TSRS tarpusavy sudaro 5-10 metų sutartį dėl abipusių įsipareigojimų teikti viena kitai staigią visapusę pagalbą, įskaitant karinę, agresijos Europoje prieš bet kurią sudariusią sutartį šalį atveju.

 

2. Anglija, Prancūzija ir TSRS įsipareigoja teikti bet kokią pagalbą, tame tarpe ir karinę, Rytų Europos valstybėms, esančioms tarp Baltijos ir Juodosios jūrų ir besiribojančioms su TSRS, agresijos prieš šias valstybes atveju“. (В.М. Бережков «Страницы дипломатической истории», 1982 г., стр. 14)

 

Su šiuo pasiūlymu Anglijos vyriausybė sutiko tik liepos 1 d., t.y. praėjus maždaug dviem su puse mėnesio, tuo tarpu kai padėtis Europoje vis labiau kaito ir buvo aišku, kad karas ne už kalnų. Kas tai, jei ne vilkinimas? Šiaip ar taip, tuo momentu šios sutarties faktiškai jau negalima buvo realizuoti, kadangi liepos 7 d. Estija ir Latvija pasirašė sutartis su fašistine Vokietija.

 

Be to, derybų vilkinimas pasireiškė ir tuo, kad Anglija ir Prancūzija atsiuntė į Maskvą delegacijas, sudarytas iš antraeilių pareigūnų, kurie net neturėjo įgaliojimų pasirašyti sutarčių. Pvz., vesti derybas Anglijos pusė pavedė trečiaeiliui Užsienio Reikalų Ministerijos pareigūnui Viljamui Strengui, kuris buvo žinomas savo patologišku antikomunizmu. Anglijos delegacijos galva buvo įgaliojimų neturintis admirolas Draksas. Tuo tarpu tarybinės delegacijos galva buvo TSRS užsienio reikalų ministras Molotovas, o deryboms kariniais klausimais vadovavo gynybos ministras Vorošilovas. Tai aiškiai parodo, kas norėjo pasirašyti sutartis, o kas ne.

 

Negana to, kai įtampa Europoje kaito ir kiekviena diena buvo brangi, Anglijos delegacija atplaukė iš Londono lėtu garlaiviu, nors 1938 m. Čemberlenas kažkodėl nepatingėjo sėsti į lėktuvą ir nuskristi į Miuncheną, kad parduotų Hitleriui Čekoslovakiją. Kas tai, jei ne diplomatiškas spjūvis į veidą?

 

Paryžiaus ir Londono elgesio nesuprato net gi kai kas iš pačių vakariečių gretų. Pvz., tuometinis JAV pasiuntinys Maskvoje Džozefas Deivisas, žinomas savo antinacistinėmis nuotaikomis, raportavo į Vašingtoną:

 

„Dėl nesuprantamų priežasčių Europos demokratijos nenori įtvirtinti savo pozicijų, atsiremiant į Maskvos jėgą. Vietoj to Anglija ir Prancūzija daro viską atvirkščiai ir taip netiesiogiai padeda nacistams ir fašistams“. (В.М. Бережков «Страницы дипломатической истории», 1982 г., стр. 14)

 

Ir viso to fone fašistinė Vokietija pasiūlė Tarybų Sąjungai sudaryti nepuolimo sutartį. Visų pirma, reiktų pažymėti, kad fašistinė Vokietija, jausdama, kad šiuo momentu jai nepalanku pradėti karą su TSRS, dar nuo 1939 m. pradžios bandė gerinti santykius su ja. Tada Vokietija pasiūlė sudaryti prekybos sutartį. 1939 m. birželio 25 d. Vokietijos Užsienio Reikalų Ministerijos pareigūnas pulkininkas Šnure, remdamasis savo pokalbiais su Ribentropu, pareiškė, kad „būtina gerinti TSRS ir Vokietijos santykius“ (В.М. Бережков «Страницы дипломатической истории», 1982 г., стр. 15). Tačiau į jokias derybas TSRS nesileido ir daugelį pasiūlymų tiesiog praignoravo. Tų metų rugpjūčio 4 d. Vokietijos pasiuntinys Maskvoje raportavo į Berlyną:

 

„Man toks įspūdis, kad šiuo metu tarybinė vyriausybė nusprendė sudaryti sutartį su Anglija ir Prancūzija, jeigu jos sutiks su kai kuriais pasiūlymais“. (В.М. Бережков «Страницы дипломатической истории», 1982 г., стр. 15)

 

Tačiau minėtos Prancūzijos ir Anglijos politikos dėka vasaros pabaigoje derybos atsidūrė aklavietėje, TSRS neteko vilčių sudaryti lygiateisišką sąjungą. Ir štai tuo laiku Berlynas pasiūlė sudaryti nepuolimo sutartį. Ką reikėjo daryti? Visų pirma, kas galėjo būti, jei TSRS būtų atsisakiusi sudaryti paktą? Hitleris galėjo pareikšti, kad visi jo pasiūlymai susitaikyti buvo grubiai atmesti ir nebelieka nieko kito, kaip tik pradėti karą prieš TSRS. Tad karas galėjo prasidėti dar 1939 m. Viena vertus, ar šiame kare Tarybų Sąjungai būtų padėjusios Anglija ir Prancūzija? Derybų su jomis eiga verčia tuo abejoti. Tad TSRS galėjo likti viena prieš fašistinės Vokietijos karo mašiną. Kita vertus, TSRS 1939 m. dar nebuvo pasiruošusi karui, Raudonoji Armija dar nebuvo perginkluota. Pvz., tankai T-34, prieštankiniai ginklai, kai kurios bombonešių rūšys į gamybą buvo paleistos tik 1940-1941 m. Tad karo pradžia 1939 m. Tarybų Sąjungai galėjo būti pražūtinga. Dėl to buvo būtina laimėti laiko. Šis Berlyno pasiūlymas leido nukelti karą ateičiai ir spėti pasiruošti. Todėl Tarybų Sąjungos vadovybė, viską šaltai apmąsčiusi, sutiko su juo. Nuo to laiko Vakarai ėmė rėkti, kad Tarybų Sąjunga išdavė juos ir partneriu pasirinko fašistinę Vokietiją. O tuos jų rėkavimus iki šiol kartoja mūsų ultrapatriotai.

 

Kodėl Anglija su Prancūzija taip vilkino derybas? Šių kapitalistinių valstybių buržuazija dėl savo baimės prieš socializmą tikėjosi pasinaudoti Hitleriu – nukreipti jį prieš Tarybų Sąjungą ir leisti jam ją sunaikinti. Tai, beje, rodo ir anglų pasiūlytas projektas, kurį mes jau minėjome. Juo tartum siekiama atidaryti koridorių, kuriuo Hitleris galėtų pasiekti TSRS. To negalėjo nesuprasti TSRS lyderiai, ir apskritai, tuo metu apie tokius Čerčilio siekius buvo plačiai kalbama. Matomai, tai taipogi buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Maskva nusprendė sudaryti nepuolimo sutartį su Berlynu.
                                FAŠISTŲ SIAUTĖJIMAS LIETUVOJE                                         
TSRS apskaičiavimai pasitvirtino tik iš dalies, Hitleris puolė anksčiau, nei tikėtasi. 1941 m. birželio 22 dieną 3 val. 30 min. fašistai įsiveržė į Tarybų Sąjungos žemę. Žaibiški smūgiai išmušė Raudonąją Armiją iš vėžių. Pirmaisiais karo mėnesiais hitlerininkai veržėsi į Tarybų Sąjungos gilumą ligi tol karų istorijoje neregėta sparta.
 
Žaibiškai jie įsitvirtino ir Lietuvoje. Čia mes taipogi susiduriame su įvykiais, kurių negalima nepaminėti. Hitlerininkai rado sau talkininkų iš lietuvių tarpo, jų spec. tarnybos iš anksto paruošė dirvą Vermachto įsiveržimui į Lietuvą. 1940 m. į hitlerinę Vokietiją pabėgę lietuvių buržuazinių nacionalistų vadukai kartu su hitlerine karine žvalgyba „Abwehr“ įsteigė Berlyne „Lietuvos aktyvistų frontą“ (taip, taip, tas pat dabar liaupsinamas LAF!). Hitlerininkams tokia organizacija karo išvakarėse buvo naudinga – jie naudojo ją šnipinėjimui Tarybų Lietuvoje bei antitarybinių organizacijų joje steigimui. Šios organizacijos hitlerininkų įsiveržimo atveju turės talkinti okupantams – persekioti žydus, naikinti komunistus ir visus prijaučiančius tarybų valdžiai, padėti hitlerininkams karo veiksmuose, organizuoti svetingus hitlerinės armijos pasitikimus.
 
Ištrauka iš LAF propagandinio organo instrukcijų antitarybinėms organizacijoms Tarybų Lietuvoje:
 
„Lietuvių informacijų biuras Berlyne
 
1941 m. kovo 19 d.
 
<...>
 
2. Kaip jau minėjau, Lietuvos išlaisvinimo valanda čia pat. Prasidėjus žygiui iš vakarų, jūs apie tai tą pačią minutę būsite painformuoti per radiją ar kitu būdu. Tuo momentu pavergtos Lietuvos miestuose, bažnytkaimiuose ir kaimuose turi įvykti vietiniai sukilimai, arba, tikriau sakant, valdžios perėmimas į savo rankas. Tuojau reikalinga suimti vietinius komunistus ir kitokius Lietuvos išdavikus, kad nė vienas neišvengtų atpildo už savo veiksmus. (Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą.)
 
3. Mes esame tikri, kad jūs esate organizaciniai pasirengę. Ten, kur dar nėra pasirengta, organizuokitės mažomis slaptomis grupėmis. Jūs jau patyrėt, kad ir lietuvių tarpe yra daug išdavikų, todėl šiuo lemiamu momentu būkite labai atsargūs.
 
<...>
 
5. Prasidėjus veiksmams, užimkite tiltus, svarbius geležinkelių mazgus, aerodromus, fabrikus ir kt. Jų nenaikinkite ir neleiskite rusams naikinti, ypač tiltų. Tai turi didelės reikšmės kariniais ir ekonominiais sumetimais.
 
6. Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų.
 
7. Prasidėjus veiksmams, užnugaryje bus išmetami kariški parašiutininkai. Tuojau sueikite su jais į ryšius ir, reikalui esant, jiems padėkite.
 
8. Per kaimus, miestelius ir miestus žygiuos vokiečių kariuomenė. Jų eilėse bus daug ir jums pažįstamų tautiečių. Visus vienodai, nuoširdžiai ir maloniai sutikite ir teikite reikiamą pagalbą. Tuo metu jau visur turi būti susidariusi naujos Lietuvos laikina vyriausybė.
 
Lietuvių informacijų biuras
 
P.S. Šis pranešimas žodžiu ar raštu turi pasiekti tolimiausius Lietuvos užkampius“. (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis., 1965 m., p. 49-50)
 
Iš Berlyne išleisto LAF atsišaukimo:
 
„[Ne vėliau kaip 1941 m. birželio 22 d.]
 
Broliai ir seserys lietuviai!
 
Atėjo lemiama galutinio su žydais atsiskaitymo valanda. Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydijos jungo.
 
Lietuvių aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo iškilmingiausiai pareiškia:
 
1. Senoji Vytauto didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama.
 
2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas šiuo yra įsakmiai įspėjamas nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę.
 
3. Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar skriaudimo veiksmais, atskirai bus traukiami atsakomybėn ir užpelno tinkama bausmę. Jei paaiškėtų, kad lemiamą atsiskaitymo ir Lietuvos atgimimo valandą ypatingai nusikaltusieji žydai randa galimumų slaptomis kur pasprukti, visų dorųjų lietuvių bus pareiga imtis nuosavų priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant, bausmei įvykdyti.
 
Naujoji Lietuvos valstybė bus atstatyta pačios lietuvių tautos narių jėgomis, darbu, širdimi ir išmintimi. Žydai iš jos pašalinami visiškai ir visiems laikams. Jei kuris nors iš jų išdrįstų tikėti naujojoje Lietuvoje vis dėlto susirasti šiokią tokią užuovėją, tegu jis jau šiandien sužino neatšaukiamą sprendimą žydams: naujai atsistačiusioje Lietuvoje nė vienas žydas neturės nei pilietinių teisių, nei pragyvenimo galimumų. Tuo būdu bus atitaisytos praeities klaidos ir žydų niekšybės. Tuo būdu bus padėti stiprūs pagrindai mūsų arijų tautos laimingai ateičiai ir kūrybai.
 
Tad visi ruoškimės į kovą ir pergalę – už lietuvių tautos laisvę, už lietuvių tautos apsivalymą, už nepriklausomą Lietuvos valstybę, už skaidrią ir laimingą ateitį.
 
Lietuvių aktyvistų frontas“ (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis., 1965 m., p. 50-51)
 
Jei dar prisiminsime, kad LAF organizacinė struktūra buvo panaši į vokiečių ir italų fašistinių organizacijų struktūrą (visose grandyse vadai skiriami iš viršaus), tai galima teigti, jog LAF iš tikrųjų buvo lietuviška fašistinė organizacija, talkininkaujanti Hitleriui. Todėl nestebina ir vadinamosios „laikinosios vyriausybės“, kurią suorganizavo LAF, kai hitlerininkai okupavo Tarybų Lietuvą, nutarimai:
 
„Ištrauka iš Laikinojo Lietuvos Ministerių Kabineto
 
1941 m. birželio mėn. 30 d. rytinio posėdžio protokolo
 
4. Lietuviškojo bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos steigimas.
 
4. Išklausęs Kauno komendanto pulk. Bobelio pranešimo formuojamojo bataliono ir žydų koncentracijos stovyklos įsteigimo reikalu, Ministerių Kabinetas nutarė:
 
1) suteikti 10 dienų avansą bataliono išlaikymo reikalams, skaitant po 7492 rb. į dieną; ateity lėšas šiam reikalui asignuoti pagal sąmatą, kuri bus pateikta.
 
2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui kontakte su p. pulk. Bobeliu.
 
Ambrazevičius, L.e. Ministerio Pirmininko p. J. Švelnikas, Ministerių Kabineto Reikalų Vedėjas“. (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis., 1965 m., p. 104)
 
Nestebina ir LAF veikla okupuotoje Lietuvoje:
 
„Iš A. Galdikausko* parodymų
 
1945 m. sausio 10 d.
 
Praėjus trims-keturioms dienoms po to, kai vokiečiai atėjo į Rietavą, gimnazijos mokytojas, Lietuvos buržuazinės kariuomenės leitenantas Jonas Abukevičius kartu su gydytoju Leonu Kontvainiu gimnazijos patalpose surinko visus buvusius šaulius ir mums ten pasakė, kad turime organizuot būrį kovai prieš tarybinius aktyvistus, žydus ir raudonuosius partizanus. Po poros dienų aš ir kiti buvę šauliai atvykome į saugumo policiją, kur buvo Abukevičius, Kontvainis ir man nepažįstami vokiečiai. Gestape smulkiai užpildė mūsų anketas, ir mes pasirašėme, kad sutinkame įstoti į Lietuvių aktyvistų fronto organizaciją, kitaip tariant, į baltųjų partizanų būrį kovoti prieš bolševizmą. Tuojau pat mums išdavė raiščius su įrašu „LAF“. Po dviejų dienų policijoje mus apginklavo. Turėjome vykdyti areštus, saugoti suimtuosius ir šaudyti tarybinius aktyvistus bei žydų tautybės žmones. Aš paėmiaus žydus Motę Zaksą, Aredilį, lietuvį tarybinį aktyvistą Juozą Tubutį ir dar penkis žydus. Juos nuvežė sušaudyti į Rainių mišką, septynis kilometrus nuo Telšių.
 
Maždaug 1941 m. liepos mėnesio viduryje, būrio vado Abukevičiaus įsakymu, mes, „partizanai“, visus suimtus žydus ir tarybinius aktyvistus nuvežėme į Rainių mišką. Miške jau buvo iškasta maždaug 20 m ilgio didelis griovys. Visus atvestus žmones, nepaisydami jų riksmo ir verksmo, sustatėme prie duobės. Pasitraukę nuo jų 20 m, paleidome salvę šūvių. Tą sušaudytų žmonių grupę užkasė iš kitų valsčių suvaryti žydai, kuriuos irgi sušaudėme.
 
Šaudydamas iššoviau 5-6 kartus. Tą dieną sušaudžiau 4-5 žmones. Mes sušaudėme iš viso 50-60 žmonių. Sušaudytųjų tarpe buvo senių, moterų ir vaikų. Kai kurios moterys šaudant vaikus laikė ant rankų. <...>
 
Sušaudę žmones užsirūkėme ir nuvažiavome namo į Rietavą“. (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis., 1965 m., p. 62)
 
 

RAUDONOSIOS ARMIJOS ATSITRAUKIMAS IR MŪŠIAI PRIE MASKVOS

 
Šiems veikėjams, beje, po kurio laiko Gestapas pavedė išvaikyti ir pačią „laikinąją vyriausybę“, kai hitlerininkai nusprendė, kad toji jiems nebereikalinga.
 
Raudonosios Armijos atsitraukimas ir mūšiai prie Maskvos
 
Kol fašistai siautėjo Lietuvoje, Raudonoji Armija buvo priversta toliau trauktis į TSRS gilumą. Liepos 16 d. hitlerininkai užėmė Smolenską, rugsėjo pradžioje buvo apsuptas Leningradas. Rugsėjo pabaigoje krito Kijevas, pusė milijono jo gynėjų žuvo ar pateko į nelaisvę. Kartu su Vokietija kare dalyvavo ir jos sąjungininkės Rumunija, Vengrija ir Suomija. Raudonoji Armija patyrė milžiniškų nuostolių, buvo sunaikinta žymi dalis aviacijos ir tankų, į nelaisvę pateko beveik trys milijonai kareivių bei karininkų.
 
Čia mums taipogi verta stabtelėti ir atkreipti dėmesį į vieną iš mitų apie šį laikotarpį. Mėgstama pasakoti, kad besitraukiant Raudonajai Armijai tarybinė vadovybė taip aktyviai praktikavo „išdegintos žemės“ taktiką, kad vietiniams gyventojams nelikdavo nei maisto, nei gyvenamųjų būstų, ir kad taip daryti įsakė Stalinas. Kaip įrodymas pateikiama Stalino kalba liepos 3 d.: „Esant priverstinam Raudonosios Armijos atsitraukimui reikia išsivežti iš geležinkelių viską, ką galima, nepalikti priešui nei vieno garvežio, nei vieno vagono, nepalikti priešininkui nei vieno duonos kilogramo, nei litro degalų. Kolūkiečiai turi išvežti visus gyvulius, duoną atiduoti valstybiniams organams, kad jie ją išvežtų į užnugario rajonus. Visą vertingą turtą, tame tarpe ir spalvotuosius metalus, duoną, degalus, kurių negalima išvežti, būtina sunaikinti“. Tačiau štai kokį įsakymą po keleto dienų Stalinas davė Chruščiovui, kuris Stalino nurodymus ėmė vykdyti žvėriškai uoliai:
 
„Kijevas. Chruščiovui
 
1) Jūsų pasiūlymai dėl viso turto sunaikinimo prieštarauja nurodymams, duotiems drg. Stalino kalboje, kurioje apie viso vertingo turto sunaikinimą buvo kalbama ryšium su Raudonosios Armijos dalinių atsitraukimu. Jūs siūlote nedelsiamai sunaikinti visą vertingą turtą, duoną ir gyvulius 100-150 kilometrų nuo priešininko zonoje, nepriklausomai nuo padėties fronte. Tokie veiksmai gali demoralizuoti gyventojus, iššaukti nepasitenkinimą Tarybų valdžia, supykdyti Raudonosios Armijos užnugarį ir pasėti tiek armijoje, tiek ir tarp gyventojų būtino atsitraukimo nuotaikas vietoj ryžto duoti priešui atkirtį.
 
2) Valstybinis Gynybos Komitetas įpareigoja jus esant pajėgų atsitraukimui ir tik atsitraukimo atveju 70-ies varstų kelio ruože nuo fronto išvežti visus suaugusius vyrus, darbo gyvulius, grūdus, traktorius, kombainus ir trauktis į Rytus, o ko negalima išvežti – sunaikinti, neliečiant paukščių, naminių gyvulių ir kitokių maisto produktų, būtinų liekantiems gyventojams. Kalbant apie viso šio turto perdavimą karinėms pajėgoms, tai mes griežtai prieštaraujame tam, kadangi pajėgos gali virsti marodierių gaujomis.
 
3) Elektrinių nesprogdinti, bet išimti visas tas būtinas dalis, be kurių elektrinės negali veikti, tam, kad elektrinės neužilgo vėl galėtų veikti.
 
4) Vandentiekių nesprogdinti.
 
5) Gamyklų nesprogdinti, bet išimti iš įrangos visas būtinas dalis, stakles ir t.t., kad gamyklos neužilgo vėl galėtų būti atstatytos.
 
6) Po mūsų dalinių atsitraukimo į kairįjį Dniepro krantą visus tiltus sprogdinti iki pagrindų.
 
7) Sandėlius, o ypač artilerinius, išvežti, o ko negalima išvežti, sprogdinti.
 
8 ) Kalbant apie visų gamyklų už 70-ies varstų kelio ruožo, kur tiesioginės grėsmės iš priešininko pusės kol kas nėra, evakuaciją, tai šią evakuaciją vykdyti iš anksto, išvežant stakles ir kitą vertingiausią įrangą.
 
Valstybinio Gynybos Komiteto Pirmininkas J. Stalinas“. (Александр Дюков «О «выжженной земле»)
 
Šiaip ar taip, nepaisant katastrofiškų pralaimėjimų, tarybinis frontas nesubyrėjo. Kitaip nei buvo Vakaruose, kuo toliau, tuo atkakliau kovojo Raudonoji Armija. Iki spalio mėnesio vokiečiai Rytų fronte neteko keliskart daugiau karių negu Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse kartu paėmus. Galiausiai jie prasiskverbė beveik iki Maskvos. Tačiau Hitlerio įsakymas paimti Maskvą spalio pradžioje liko neįvykdytas, jo armija nesugebėjo palaužti pasipriešinimo.
 
Kalbant apie kovų prie Maskvos laikotarpį, negalima nepaminėti garsiojo 1941 m. lapkričio 7 d. karinio parado Maskvoje. Šis paradas įvyko mieste, prie kurio stovėjo priešo kariuomenė! Tai buvo labai rizikingas žingsnis. Tačiau kartu tai buvo spjūvis hitlerininkams į veidą pačiais kritiškiausias karo momentais, tai buvo hitlerininkų pažeminimas. Štai kaip tai aprašo istorikas V. Karpovas:
 
„Spalio 28 d. Stalinas išsikvietė Maskvos karinės apygardos viršininką generolą Artemjevą ir oro pajėgų viršininką generolą Žigariovą ir tiesiog abstulbino juos savo klausimu:
 
- Po dešimties dienų Spalio revoliucijos šventė. Darysim paradą Raudonojoje aikštėje?
 
Generolai sustingo. Maskva kentėjo evakuacines konvulsijas… Apie paradą niekam minties nekilo.
 
- Aš dar kartą klausiu: darysim paradą?
 
Artemjevas netvirtai tarė:
 
- Tačiau padėtis… Bet ir pajėgų mieste nėra. Artilerija ir tankai priešakinėje… Ar verta?
 
- Tačiau gynybos komitetas mano, - Stalinas linktelėjo galva į Politbiuro narius, kurie sėdėjo už stalo, - kad paradas būtinas. Jis turės didelį moralinį poveikį ne tik maskviečiams, bet ir visai armijai, visai šaliai.
 
Viršininkai gavo atitinkamus įsakymus ir pasiruošimas paradui slaptai prasidėjo.
 
<...>
 
Lapkričio 6 d. įvyko iškilmingas susirinkimas… Tai buvo net gi iškilmingiau, negu taikos metu. Visi suprato milžinišką politinę ir mobilizuojančią Stalino kalbos, kuri buvo transliuojama per radiją visoje šalyje, reikšmę.
 
Kalbos pradžioje Stalinas išdėstė karo eigą už 4 mėnesius ir jos rezultatus. Jis paaiškino, kodėl „žaibiškas karas“ buvo sėkmingas Vakaruose, ir kodėl žlugo Rytuose. Po to Stalinas išanalizavo mūsų laikinų nesėkmių priežastis ir paaiškino, kodėl bus sutriuškinti „vokiečių imperialistai“. Po baigiamųjų sveikinimų nuskambėjo žodžiai, kurie visą karą buvo šūkiu ir pranašyste: „Mūsų pusėje tiesa – mes nugalėsim!“
 
<...>
 
Sekančią dieną įvykęs paradas Raudonojoje aikštėje ne tik dar labiau suvienijo ir įkvėpė liaudį bei armiją kovai su agresoriais, bet ir jei ne nokautavo, tai pasiuntė į nokdauną vokiečių vadovybę!
 
Šios dvi akcijos tiesiogiai patvirtino Stalino, kaip politiko ir lyderio, vienijusio Tarybų šalies tautas, savybes. Aš dar pridėčiau drąsą: jeigu vokiečiai būtų sužinoję apie pasiruošimą iškilmėms ir būtų ėmęsi atitinkamų priemonių, viskas galėjo baigtis labai liūdnai.
 
Visai šaliai paradas buvo labai netikėtas ir ypatingai džiuginantis įvykis…
 
<...>
 
Nors tai buvo ir tradicinis paradas, tačiau kartu jis buvo ir neįprastas. Paradas ne tik karinis, bet ir politinis, paradas-iššūkis, priešo niekinimo paradas, paradas-antausis: še jums! Jūs rėkiate apie Maskvos paėmimą, o mes pravedam savo įprastą šventinį paradą!
 
…Vokiečių žvalgyba nesužinojo apie ruošiamą siurprizą. Kai paradas prasidėjo – tik tą minutę buvo įjungta radijo stotis ir prasidėjo transliacija į visą pasaulį. Ją, žinoma, išgirdo ir Berlyne, ir „Vilko irštvoje“, tačiau visa tai buvo taip netikėta, taip neįtikima, kad vokiečiai nežinojo, ką daryti. Visi bijojo pranešti Hitleriui apie įvykius. Jis pats, visiškai atsitiktinai įjungęs radijo imtuvą, nugirdo maršą ir tvirtus kareiviškus žingsnius. Fiureris pradžioje pamanė, kad tai transliacija iš kažkokios vokiškos šventės, tačiau išgirdęs rusų kalbą, komandas rusų kalba, suprato, kad vyksta. Fiureris puolė prie telefono. Jis suprato: keikti žvalgus ir genštabistus ne laikas, jie nieko nespės padaryti, todėl paskambino į armijos „Centras“ (ši armija stovėjo prie Maskvos – aut. pats.) grupės štabą.
 
Išgirdęs telefonisto balsą, stengdamasis būti ramus, kad neišgąsdinti atsiliepusio, išlaikytai tarė:
 
- Prie telefono Hitleris, sujunkite mane su artimiausios bombonešių eskadros viršininku.
 
<...>
 
Susijaudinęs balsas suriko ragelyje:
 
- Kur, kur fiureris, aš jo negirdžiu!
 
- Aš čia, - pasakė Hitleris. – Kas čia?
 
- Dvyliktos bombonešių viršininkas generolas…
 
- Jūs asilas, o ne generolas. Jums po nosimi rusai surengė paradą, o jūs miegate, kaip kiaulė!
 
- Tačiau orai, mano fiureri… Tai ne vasara… sniegas… – generolo balsas trūkinėjo.
 
- Geri lakūnai skraido bet kokiu oru, ir aš, generole, duodu jums valandą išpirkti kaltę. Nedelsiamai skriskite visu savo junginiu. Veskite jį pats. Asmeniškai! Laukiu jūsų raporto po sugrįžimo. Viskas.
 
Po keleto minučių generolas buvo ore. Jis matė, kaip paskui jį pakilo kiti bombonešiai. Generolas nepasiekė Maskvos, jo lėktuvą ir dar dvidešimt penkis bombonešius numušė tolimuose Maskvos prieigose, likę pasuko atgal“. (Владимир Карпов «Генералиссимус», I том, 2002, стр. 498-500)

              1941 M. LAPKRIČIO 7 D. PARADAS MASKVOJE

Naujas Maskvos puolimas buvo pradėtas lapkričio viduryje. Priešakiniai vokiečių daliniai pasiekė priemiesčius, tačiau įveikti pasipriešinimo neįstengė. Kodėl Maskvai pavyko išstovėti? Čia negalima nepaminėti Stalino, kaip karinio stratego, sumanumo. Kai Hitlerio armija artėjo prie Maskvos, Stalinas metė visas turimas pajėgas, kad bent kiek sulaikytų hitlerininkus. Tačiau Tolimuosiuose Rytuose stovėjo neišvargę, kovot pasiruošę Raudonosios Armijos daliniai, turėję atremti fašistinės Japonijos įsiveržimą. Tuo laiku tarybiniai žvalgai Japonijoje jau buvo gavę žinių, kad japonai nepuls. Šios neįkainojamos žinios leido Stalinui dalinius iš Tolimųjų Rytų permesti į Maskvą. Kartu buvo suformuotos naujos armijos iš Sibiro bei Uralo gyventojų. Šiuos dalinius prie Maskvos, Raudonosios Armijos užnugaryje, Stalinas laikė iki pačių paskutinių, pačių kritiškiausių akimirkų. Ir jis sulaukė savo momento. Šiuo pavojingiausiu momentu, kai priešas prasiveržė pro kanalą Volga-Maskva, Stalinas davė įsakymą šviežioms pajėgoms suduoti kontrsmūgius. Įsakymas buvo įvykdytas, lapkričio 29 d. hitlerininkams suduoti smūgiai atmušė juos atgal už kanalo. Gruodžio 2-ąją Raudonoji Armija sudavė kitus kontrsmūgius. Hitlerininkai įstrigo ir nebegalėjo judėti į priekį. Čia vaidmenį suvaidino tai, kad puldami Maskvą jie metė į kovą visus čia turėtus rezervus, manydami, kad besitraukianti Raudonoji Armija nebeišlaikys sostinės ir pergalė čia pat. Šiose kovose jie išseko ir dabar, netikėtai susidūrę su šviežiomis pajėgomis ir nebeturintys rezervų, įstrigo kruvinuose mūšiuose. O netrukus buvo priversti trauktis atgal į Vakarus. Gruodžio kovose hitlerininkai prarado 120 tūkst. kareivių, beveik 1,5 tūkst. tankų ir daug kitos karinės technikos. Pralaimėjimas prie Maskvos reiškė galutinį žaibiško karo planų žlugimą. Pirmą kartą nacistams atsivėrė, tiesa, dar tolima, pralaimėjimo perspektyva.
 
 
 

LIETUVIŲ KOVA PRIEŠ HITLERININKUS

 
 
 
Okupuotose TSRS teritorijose tuo tarpu virė partizaninis karas, o dirbantieji kovojo prieš hitlerininkus savais metodais.
 
Lietuvoje veikė apie 10 tūkst. tarybinių partizanų ir pogrindininkų, kurie užsiiminėjo diversijomis ir naikino hitlerininkus. Pvz., komunisto P. Simėno vadovaujamas partizanų būrys 1941 m., kai Vermachtas dar veržėsi į TSRS gilumą, sunaikino prie Kauno didžiulius vokiečių maisto sandėlius, nuskandino Nemune keletą baržų su vežamais į Vokietiją iš Lietuvos valstiečių atimtais javais. Netoli Šiaulių buvo susprogdina elektros stotis, kurios energiją hitlerininkai naudojo karo reikalams, prie Kėdainių susprogdintas tiltas. 1941 m. rugpjūčio 30 d. fašistų sudaryta Valkininkų valsčiaus savivaldybė nurodė, kad „kai kurios tarpmiestinės telefono-telegrafo linijos, ypač kurios šiuo metu ryšiui naudojamos, gyventojų yra naikinamos: nupjaunami stulpai, vielos ir pavagiami“ (Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės Kare, 1975 m., p. 83). 1941 m. birželį hitlerininkai sudarė batalioną geležinkelio apsaugai. Vienas bataliono karininkų rašė: „Birželio 28 d. batalionas išžygiavo Varėnos geležinkelio stotin ir išvyko vykdyti gautųjų uždavinių ilgame geležinkelio ruože Varėna-Vilnius. Čia pirmomis savaitėmis beveik kasdien teko kautis su besislapstančiais bolševikais ir kitais vietos gyventojais, kurie puldinėjo kariuomenės sargybas ir patrulius“ (Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės Kare, 1975 m., p. 83). Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto komitetui pavyko sudaryti plačią antifašistinę organizaciją sostinėje, kurioje buvo virš 500 narių, tarp jų 120 komunistų („Už socializmo sukūrimą Lietuvoje“, 1969 m., p. 266).
 
Darbininkai tuo tarpu užsiiminėjo sabotažu. 1941 m. liepos 21 d. 22 Vilniaus plytų gamyklos Nr.4 darbininkai sustreikavo, atsisakydami dirbti dėl nepakenčiamų sąlygų. Vilniaus „Aulo“ artelės gamykla pagamino 800 porų avalynės su broku. „Kailio“ fabriko darbininkai padegė šią įmonę, padarydami hitlerininkams nuostolių už 160 000 rm. Už tai buvo suimti 56 darbininkai. Kaune darbininkai antifašistai padegė „Tilkos“, „Bostono“ fabrikus, sudegino tris medžio apdirbimo fabrikus. Kauno „Kaspino“ įmonės direktorius apskundė policijai darbininką, kuris kūjo smūgiais sąmoningai sudaužė mašiną, kuri turėjo būti sumontuota įmonėje. Plačiai į tokią kovą prieš hitlerininkus įsijungė geležinkelių darbininkai ir tarnautojai, ėmę vykdyti sabotažo aktus Vilniaus, Kauno, Šiaulių depuose. Pvz., 1943 m. vasario 18 d. savo aplinkraštyje geležinkelio Eksploatacijos direkcija pateikė visą eilę įvykusių traukinių avarijų dėl „nusmukusio pareigūnų darbo lygio“ pavyzdžių. Vien 1942 m. lapkričio 20 d.-1943 m. sausio 10 d. intervale įvyko keturios traukinių katastrofos. Vokiečių saugumo policija 1942 m. spalio 10 d. savo pranešime pažymėjo, kad Vilniaus prekinėje stotyje, stovint vagonams, nupjaunami stabdžiai. Dėl Kauno depo darbininkų sabotažo traukinių sąstatai, išvykę iš Kauno, dažnai įstrigdavo vos pasiekę Palemoną. Po vieno traukinio avarijos sudaryta tyrimo komisija, nuvykusi į įvykio vietą, rado į garvežio cilindrą įdėtą geležies gabalą. Dėl pripilto smėlio pradėjo rūkti vagonų ašys ir didžiulis karinis sąstatas įstrigo Kaišiarodyse („Už socializmo sukūrimą Lietuvoje“, 1969 m., p. 266-268).
 
 

PERSILAUŽIMAS

 
Tuo tarpu persilaužimas kare buvo jau netoli. 1942 m. rugpjūčio mėn. puolanti vokiečių kariuomenė pasiekė Volgą ir pradėjo Stalingrado šturmą. Miestas virto griuvėsiais, bet jo užimti vokiečiams nepavyko. Raudonoji Armija atsilaikė.
 
1942 m. 11-19 d. Stalingrade prasidėjo Raudonosios Armijos kontrpuolimas. Pirmasis smūgis buvo smogtas Pietvakarių fronto 3-iajai rumunų armijai, kurios gynyba buvo pralaužta, tarybinės armijos giliai įsiveržė į vokiečių kariuomenės pozicijas. Tą pačią dieną puolimą pradėjo Dono frontas, o lapkričio 20 dieną pajudėjo Stalingrado frontas. Lapkričio 23 dieną aplink vokiečių kariuomenės grupuotę užsidarė apsupties žiedas, kuriame atsidūrė 22 divizijos ir apie 160 atskirų dalių, viso 330 tūkst. žmonių. Visos pastangos pralaužti apsupties žiedą baigėsi nesėkme. 1943 m. vasario 2 d. po įnirtingų mūšių Stalingrado ,,katilas” buvo likviduotas, į nelaisvę pateko 90 tūkst. vokiečių kareivių ir karininkų. Prie Dono sunkius nuostolius patyrė (daug žuvusiųjų ir paimtųjų į nelaisvę) Hitlerio sąjungininkų rumunų, italų ir vengrų armijos. Raudonoji Armija išvadavo teritorijas, užimtas priešo 1942 m. vasarą prie Dono ir Šiaurės Kaukaze. Rytų fronte Vokietijos ginkluotosios pajėgos jau nebeturėjo galimybių ne tik vesti žaibišką karą, bet ir sėkmingai pulti.
 
1943 m. liepos 5 dieną Kursko rajone prasidėjo ,,Citadelės” operacija. Vokiečių vadovybė į kautynes metė daugybę tankų, kurie turėjo pralaužti tarybinės kariuomenės gynybą ir atverti kelią pėstininkams. Tačiau jau pirmosiomis dienomis tapo aišku, kad Vermachtas prarado savo pranašumą. Puolimas greitai įstrigo. Didžiulių nuostolių kaina priešui pavyko pasislinkti tik 35 km.
 
Prochorovkos raj. tarybinė kariuomenė sudavė stiprų kontrsmūgį. Liepos 12 d. čia įvyko didžiausios karų istorijoje tankų kautynės, kuriose iš abiejų pusių dalyvavo apie 1500 tankų ir savaeigių pabūklų, taip pat stambios aviacijos pajėgos. Per vieną kautynių dieną nacistinė kariuomenė neteko daugiau kaip 350 tankų ir daugiau kaip 10 tūkst. kareivių. Tą dieną mūšyje įvyko persilaužimas, priešas perėjo į gynybą, o po keturių dienų pradėjo atitraukti savo pajėgas. Nacistinė vokiečių kariuomenė buvo nublokšta į išeities ribą, o paskui, Raudonosios Armijos spaudžiama, buvo priversta trauktis toliau.
 
Raudonoji Armija išvadavo didelę teritoriją, taip pat Oriolo ir Belgorodo miestus (rugpjūčio 5 dieną), Charkovą (8-25 d.). Kursko mūšis buvo lemiamas pasiekiant esminį persilaužimą kare. Tarybinės ginkluotosios pajėgos galutinai įgijo strateginę iniciatyvą.
Nuo 1943 m. gruodžio iki 1944 m. balandžio buvo išvaduota Dešiniakrantė Ukraina. Nuo 1944 metų sausio-vasario mėnesiais nacistinė vokiečių kariuomenė buvo sutriuškinta prie Leningrado ir Novgorodo, o balandžio ir gegužės mėn. visiška tarybinės kariuomenės pergale baigėsi Krymo operacija. 1944 metų vasarą pralaimėjimą patyrė Suomijos armija, ir rugsėjo 19 d. Suomija pasitraukė iš karo.
 
Kas nulėmė tokį karo posūkį? Kas skatino geležinį žmonių ryžtą nepasiduoti? Kas skatino masinį heroizmą? Tai nulėmė ne tik Stalino įsakymas „nė žingsnio atgal“. Left.ru neseniai labai tiksliai pastebėjo:
 
„…Didžiausius karo sunkumus ištvėrė tarybinis karys, įkvėptas komunistinės idėjos. Šiame kare nugalėjo socializmas, kaip progresyvesnė santvarka nei kapitalizmas, labiau organizuota ir prisitaikanti prie besikeičiančių sąlygų santvarka.
 
Didžiojo Tėvynės Karo metu į frontą išėjo 1,5 milijono komunistų, tame tarpe ir dešimtys tūkstančių vadovaujančių partinių, valstybinių, profsąjungų ir komjaunimo darbuotojų. Karo metais į Komunistų partiją įstojo virš 5 milijonų žmonių. Ir nors kovose prieš Tarybinės Tėvynės priešus žuvo virš 3 milijonų komunistų, karo pabaigoje partijoje buvo beveik 6 milijonai žmonių, 53 proc. jų buvo iš Ginkluotųjų Pajėgų. Partija labai daug dirbo su masėmis. Ji augino žmones marksizmo-leninizmo idėjomis, revoliucinėmis tradicijomis, vystė juose pasiruošimą žygdarbiams vardan pergalės. Spauda, radijas, literatūra ir menas, visas partijos organizacijų agitacinis-propagandinis darbas tarnavo komunistiniam masių ugdymui. Konkrečiais hitlerininkų siautėjimo pavyzdžiais partija ugdė žmonėse karštą neapykantą priešui. Komunistų partija mobilizavo visas valstybinės, ūkines ir visuomenines organizacijas, kad būtų sukurtas karinis ūkis, gebantis aprūpinti frontą viskuo, ko reikalauja pergalė. Partijos lozungas „Viskas frontui, viskas pergalei!“ tapo lemiančiu užnugario gyvenime. Karo laiku liaudis išgyveno didžiulį materialinį nepriteklių, tačiau tvirtai tikėjo komunistų partija ir didvyriškai kovojo bei dirbo Tėvynės labui. Šis liaudies ir partijos susivienijimas buvo ta jėga, kuri padėjo įveikti visus sunkumus ir nugalėti vokišką fašizmą.
 
…Geriausi kariai stojo į partijos gretas; jie laikė didžia garbe būti partijoje, kovoti ir, jei prireiks, žūti kaip komunistai. Visiškai dėsninga, kad maždaug pusė visų apdovanotų ordinais ir medaliais karo metu buvo komunistai ir komjaunuoliai. Tarp Tarybų Sąjungos Didvyrių 65 proc. komunistų ir 13 proc. komjaunuolių“. (Владимир Зуев «Это сладкое слово – Победа!»)
 
Karo laiku buvo masiškai paplitęs reiškinys, kada kariai, išeidami į frontą, sakydavo: „Jei žūsiu, laikykit mane komunistu“.
 
Kai kada tenka susidurti su išsigalvojimais, kad partiniai organizatoriai armijoje nedarė nieko kito, kaip tik agitavo. Iš tikrųjų partiniai organizatoriai kovojo su kariais petys į petį ir kartu su jais žūdavo. Štai Raudonosios Armijos garsiosios Lietuviškosios divizijos vyresniojo seržanto J. Morkūno pasakojimas apie kovas Latvijoje:
 
„…Čia, miško pakraštyje, buvo mūsų išeities riba. Greit apsikasėme. Draugai išsitraukė nuo lietaus atidrėkusių sausainių ir kramtė juos, valydami ginklus. Didelis nuovargis kiekvieną spaudė prie žemės, miegas slėgė blakstienas.
 
Tačiau mūsų tarpe buvo žmogus, kuris, atrodė, nejautė nuovargio. Tai buvo partinis organizatorius Milaševičius. Draugiškas, užkrečiamai gyvas, jis spėjo pabuvoti prie kiekvieno kario. Jis tikrino, ar karys žino kovos uždavinį. Kol dar laiko yra, jis patarė kariam persiauti kojas, išpilti vandenį iš batų, išgręžti autus, patikrino, ar visi ginklai tvarkoje. Savo partinio organizatoriaus žodžių klausydamiesi, mes pasijutome budresni.
 
Pagaliau pasigirto ilgas švilpesys. Tai buvo puolimo pradžios ženklas.
 
Mes pakilome nuo žemės ir metėmės į ataką.
 
Partinis organizatorius Milaševičius bėgo pirma mūsų. Iškėlęs automatą, be žodžių, jis ragino mus veržtis pirmyn, nesustojant nė sekundės. Ir mes veržėmės.
 
Į mūsiškį kairįjį sparną iš priešo pusės pasipylė šūvių serija. Tie šūviai tik paspartino mūsų žingsnius.
 
Tačiau priešas, matyt, suprato mūsų sumanymą. Jis sustiprino kulkosvaidžių ugnį. Kai pradėjo veikti vokiečių minosvaidžiai ir artilerija, miško pakraštyje atsivėrė tikras pragaras. Į padangę lėkė žemių gabalai, lūžo ir griuvo pušys, kilo vandens ir purvo stulpai… Žemė maišėsi su parako dūmais.
 
Pirmą kartą mūšyje dalyvaują kareiviai sumišo. Jie sugulė ant žemės. Tada Milaševičius pasisuko į juos:
 
- Pirmyn! Už Tarybų Lietuvą! – pasigirdo jo balsas.
 
Tartum galingos jėgos paliesti, sugulusieji pašoko nuo žemės ir vėl veržėsi pirmyn.
 
Užtveriamos ugnies linija buvo praeita. Minos ir sviediniai sproginėjo mūsų užnugaryje. Iki priešo buvo tik keletas žingsnių. Mes vokiečius apmėtėme granatomis. Sušokome į priešo apkasus ir naikinome jį kuo tik įmanydami: granata, durtuvu, kastuvėliu…
 
Po kelių minučių aukštuma buvo mūsų. Atvyko ir pastiprinimas. Mes džiaugėmės savo laimėjimu.
 
O kur gi mūsų partinis organizatorius?
 
Prie aukštumos šlaito jis gulėjo kraujais paplūdęs, kietai suspaudęs savo automatą…
 
Aptemo karių veidai. Jis stiprino mus pavojų metu, jis padėjo mums laimėti, o kai laimėjome, jo nebėra… Mūsų kovos draugas Milaševičius žuvo, vaduodamas broliškąją Tarybų Latvijos žemę. Jis žuvo tam, kad ateinančios kartos gyventų laisvą ir šviesų gyvenimą.
 
Kita naktis buvo giedri. Blankioje mėnulio šviesoje mes laidomojoje savo žuvusįjį draugą. Jo kapui vietą parinkome aukštumėlėje tarp šimtamečių pušų. Atsirado dar vienas kapas prie daugelio kapų, sukastų Kuršo kalneliuose, pakelėse, prie buvusių sodybų… Mes čia palaidomoje savo draugo Milaševičiaus kūną, bet jo dvasia buvo gyva mūsų atmintyje. Jis šaukė mus į naujas kovas, į naujus laimėjimus. Prisiminus šviesų draugo Milaševičiaus paveikslą, mums būdavo lengviau nugalėti fronto sunkumus. Jo dvasia mus vedė į pergalę“. („Lietuviškosios divizijos kovų kelias“, 1948 m., p. 393-395)
 
 
 

LIETUVOS IŠVADAVIMAS

Šiuo laikotarpiu prasidėjo ir Lietuvos išvadavimas. Lietuvos dirbantieji toli gražu nežiūrėjo į Raudonąją Armiją kaip į okupantus. Jie pasitiko jos dalinius, tame tarpe ir Lietuviškąją diviziją (kuri, beje, buvo vienintelė divizija visoje Raudonojoje Armijoje, gavusi net tris Stalino padėkas už mokėjimą kariauti; tarp Lietuviškosios divizijos karių buvo nemažai Tarybų Sąjungos Didvyrių), kaip išvaduotojus. Lietuviškoji divizija įžengė į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos 1944 m. liepos 17 d. Tuo metu kiti Raudonosios Armijos daliniai jau buvo išvadavę Švenčionis (liepos 9d.), Uteną (liepos 10 d.) ir Vilnių (liepos 13 d.). Lietuviškosios divizijos vyresnysis leitenantas J. Kličius rašė apie šį laikotarpį:
 
„Pirma gyvenamoji vietovė, į kurią įžygiavo divizija, buvo Disnos kaimas. Karius pasitiko mergaitės su gėlėmis, o moterys vaišino kuo galėdamos, kaip ilgai lauktus tikruosius savo vaikus.
 
Šventadieniškai pasipuošę kaimų žmonės ėjo prie vieškelio, kurio žygiavo Tarybinės Armijos lietuviškieji pulkai. Nuo vienos tolimos sodybos greitai bėga žmogus. Pribėgęs prie pirmųjų gretų, jis sustojo uždusęs. Iš veido matėsi, kad buvo pasiruošęs daug pasakyti, bet tepasakė:
 
- Sugrįžote, broliai!..
 
Vakarui artėjant, divizijos pulkai sustojo poilsio Tverečiaus apylinkėse gražaus Eržvieto ežero pakrantėje. Kiekvieno valstiečio troboje mes buvome džiaugsmingai sutinkami svečiai.
 
Retai kas miegojo tą trumpą pirmąją vasaros naktį gimtojoje žemėje. Vieni kariai linksminosi, šoko, kiti susirinkusiems vyrams ir moterims pasakojo apie tarybinių karių didvyriškas kovas, apie žuvusius ir išlikusius gyvus narsiuosius žmones. Treti vyko aplankyti savo motinas, seseris, žmonas… Vien iš pulkininko Motiekos pulko buvo paleista 20 karių pasimatyti su netoli gyvenančiais namiškiais“. („Lietuviškosios divizijos kovų kelias“, 1948 m., p. 343)

Tarybų Lietuvos išvadavimas baigėsi 1945 m. sausio Lietuviškosios divizijos pergale Klaipėdoje prieš hitlerininkus. Tais metais į Lietuvą įžygiavo likę Lietuviškosios divizijos daliniai. Apie tuos momentus rašė efreitorius V. Baltrušaitis:
 
„Staiga pirmosiose žygiuojančiųjų gretose pasigirsta garsus „valio!“. Ką tai reikštų? Vadai praneša, kad mes prieiname Tarybų Lietuvos sieną. Tai buvo neužmirštama 1945 metų liepos 13 diena. Lyg pirmą kartą matydami, žiūrėjome į pavieškelės akmenis, medelius, trobesius ir žaliuojančius javus. Buvo mielas kiekvienas gimtosios žemės daiktelis. Rūsčiomis karo dienomis išvykdami į frontą atsisveikinome su tėvais ir artimaisiais, dažnai pagalvodami: „Juk galime ir nebegrįžti“… Bet, štai, mes vėl žygiuojame tėviškės laukais, grįždami iš laimėto karo. Kokie mes laimingi! Koks džiaugsmas namiškiams ir artimiesiems!
 
Prieiname Židikus, žygiuojame Mažeikių link. Kiekviename miestelyje – vartai mūsų garbei. Kiekviename kaime ir miestelyje mus pasitinka minios žmonių, šventadieniškai pasipuošusių, su gėlėmis, įvairiausiomis dovanomis. Visų pirma jie ieško saviškių – sūnų, brolių, tėvų, vyrų, sužadėtinių, mylimųjų.
 
- Visi jie mūsų kareivėliai brangūs, - pasako tie, kurie savo artimųjų nepamato ir paduoda dovanas pirmam pasitaikiusiam.
 
Po mūsų kojomis mergytės beria gėles, merginos įteikia gėlių puokštes, o visų geriausia, kai jos mus atgaivina šaltu vandeniu, pasemtu iš šulinio su girgždančiomis svirtimis…
 
Didžiulės šventės džiaugsmą kartais užtemdo apsiašarojusios moterys ir rimti, susikaupę vyrai. Jie tik dabar sužinojo, kad jų sūnūs arba broliai žuvo kovoje dėl Tarybų Lietuvos laisvės ir šviesios ateities.
 
<...>
 
Iš susirinkusiųjų žmonių minios išsiskiria maža mergytė, gal septynerių metų, ir, didele gėlių puokšte nešina, bėga išilgai karių koloną šaukdama:
 
- Tėveli, tėveli, sugrįžai! Aš taip pasiilgau tavęs!..
 
Vienas iš karių nušoka nuo arklio ir susijaudinęs paima ant rankų dukrelę. Praeidamas pro juos, aš stabtelėjau, norėdamas išgirsti, ką jie vienas kitam pasakys. Tėvas ir dukrelė nerado žodžių savo jausmams išreikšti. Užgrūdintas karys tik meiliai glamonėjo savo kūdikį, glausdamas prie ordinuotos krūtinės.
 
Tą pačią dieną pasiekėme Mažeikius. Lietuviškosios divizijos laukdamas miestas pasipuošė vainikais ir šūkiais. Čia mus pasitiko dar didesnės minios žmonių, vietinių ir atvykusių iš įvairių Lietuvos kampų.
 
Mes, pionieriai, sustojome viename sodelyje. Tuojau mus apstojo piliečiai. Jie klausinėjo apie pažįstamus, apie pergyventas dienas fronte. Kalboms nebuvo galo. Šeimininkės kvietė vakarienės, vedėsi į namus, vaišino kaip geriausius, ilgai lauktus svečius.
 
Anksti rytą vėl į žygį. Vėl valiavimai ir gėlės. Margi žmonių būriai mus nulydėjo toli už miesto.
 
Mažeikiai liko toli. Mes žygiavome pro vienkiemius, pavieškelėse sviro pageltę rugiai, daugelyje vietų stovėjo gubos. Buvo pati rugiapjūtė. Mus pamatę rugių kirtėjai padėdavo dalgius ir bėgdavo prie miesto. Girdėjome sveikinimus, malonius ir draugiškus žodžius.
 
Artėjant prie Šiaulių, matėme sugriautus ir sudegintus kaimus, neužlygintų apkasų vingius laukuose. Kolonoje buvo žmonių, dalyvavusių kautynėse dėl Šiaulių miesto.
 
<...>
 
Prie vartų, pastatytų mūsų garbei, iš tribūnos mus sveikino Šiaulių visuomenės atstovai. <...> Liepos 22 d. Šiauliuose įvyko Lietuviškosios divizijos dalinių paradas ir mitingas. Rytojaus dieną išžygiavome Kauno link.
 
Ties Kaunu teko stabtelėti. Čia turėjo susieiti visa divizija, kuri iki tol žygiavo dviem kolonomis: viena per Šiaulius, kita – per Telšius ir Raseinius. Neries pakrantėje visa divizija susitelkė paradui.
 
Žmonių minios užtvindė centrines Kauno gatves. Pražygiuojantiems kariams be perstojo plojo tūkstančiai Kauno gyventojų. Netilstantieji valiavimai, sveikinimai… Kariai buvo tiesiog verste užverčiami gėlėmis.
 
Paskui divizijos paradą išsilieji per miestą gausi Kauno darbo žmonių demonstracija. Su raudonomis vėliavomis, su transparentais žygiavo įmonių darbininkai, įstaigų tarnautojai, mokiniai, studentai, mokytojai, mokslo ir meno darbuotojai…
 
<...>
 
Rytojaus dieną paliekame Kauną ir žygiuojame savo amžinosios sostinės Vilniaus link. Atsigrįžtame – jau baigia iš akių išnykti Kaunas, o marga žmonių minia mus vis dar lydi, tarytum išsiskirti nenorėdama“. („Lietuviškosios divizijos kovų kelias“, 1948 m., p. 405-408)

KARO PABAIGA

 
1944 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais sėkmingai buvo baigta Jasų – Kišiniovo operacija, o buvusi Vokietijos sąjungininkė Rumunija Vokietijai paskelbė karą. Vėliau, po kautynių Balkanuose, buvo išvaduota Bulgarija, kuri taip pat stojo į karą prieš Vokietiją. 1944 m. pabaigoje surengtų operacijų metu buvo išvaduota dalis Vengrijos, taip pat Šiaurės Norvegija ir Rytų Jugoslavija.
Nuo 1945 metų sausio iki balandžio vyko operacijos Lenkijai ir didžiajai daliai Čekoslovakijos išvaduoti, buvo užimta Rytų Prūsija, Pomeranija ir Silezija, išvaduotas Budapeštas, paimta Viena.
 
Kalbant apie šį laikotarpį, negalima nestabtelėti ties įvykiais Lenkijoje 1944 m. antroje pusėje – Varšuvos sukilimu prieš hitlerininkus. Dabar mėgstama pasakoti, kad tarybinė vadovybė išdavė lenkus, nepalaikiusi jų sukilimo ir leidusi Hitleriui juos sudoroti. Tai taipogi vienas iš daugelio mitų. Įsakymą pradėti sukilimą davė lenkų emigrantai Londone. Sukilimo vadai nesukontaktavo su tarybine vadovybe prieš sukilimą ir nesuderino veiksmų. Apie sukilimą TSRS vadovybė sužinojo tik jam prasidėjus ir Stalinas pavedė Žukovui išsiaiškinti, kas ten vyksta. Pas sukilimo vadą Bur-Komarovskį buvo pasiųsti du parašiutininkai užmegzti ryšį ir suderinti veiksmus. Vienas iš tų pareigūnų Ivanas Kolosas savo atsiminimuose rašė:
 
„Ne taip paprasta buvo susitikti su Londono atstovų vadovybe. Bet visgi, dėka mano atkaklumo, man pavyko susitarti dėl susitikimo ir paskirtą dieną savo kabinete mane priėmė Bur-Komarovskio pavaduotojas generolas Monteras. Ir kai mes su juo kalbėjomės, durys atsidarė ir į kabinetą užėjo du žmonės lydimo adjutanto. Generolas Monteras atsistojo. Atsistojome ir mes. Jie apsikeitė su manimi linktelėjimu.
 
- Mes klausome jūsų, - prašneko Monteras, žvilgterėjęs į mane.
 
Aš trumpai išdėsčiau mūsų pamąstymus apie Varšuvos išvadavimą.
 
- Teks palaukti atsakymo, - pasakė Monteras, - tačiau mano pareiga priminti jums, kad Tarybinė Armija palaiko kažkokius abejotinus santykius su saujele apsišaukėlių, sėdinčių Liubline. Tai daug kam nepatinka.
 
- Nežinau, apie kokius žmones kalba ponas generolas, volontieriai, o taipogi daugelis iš Armijos Krajovos, kaip ir kiti sąjungininkai, pasitiki Tarybine Armija. Dabar kalba eina apie bendras sukilėlių, Tarybinės Armijos ir Lenkijos Armijos pastangas išvaduoti Varšuvą.
 
Žmogus su akiniais pasipiktinęs pertraukė mane (tai buvo Bur-Komarovskis):
 
- Jokios Lenkijos Armijos, išskyrus tą, kuris kovoja čia, nėra!
 
Visi užtilo. Pagaliau generolas Monteras pasakė:
 
- Manau, kad kalba baigta. Paprašysiu palaukti.
 
Visi, išskyrus adjutantą, išėjo iš kambario. Po kurio laiko Monteras grįžo ir pasakė:
 
- Galutinį atsakymą gausite artimiausiomis dienomis.
 
Bet šio „galutinio atsakymo“ mes taip ir negavome, ir Londono statytiniai toliau tęsė separatistinę liniją. Neužilgo jie sutiko su kapituliacijos sąlygomis, kurias jiems pasiūlė hitlerininkai. Visus sukilelius-volontierius, sudėjusius ginklus, hitlerininkai suvarė į koncentracijos stovyklą Pruškove (netoli Varšuvos), o Bur-Komarovskiui buvo suteiktas lėktuvas, ir jis išskrido pradžioje į Šveicariją, o po to į Londoną“. (Владимир Карпов «Генералиссимус», II том, 2002 г., стр. 250-251)
 
Bur-Komarovskis taip supyko ant Koloso todėl, kad Lenkijos Armija (tai buvo armija, 1944 m. vasarą sudaryta iš Armijos Liudovos ir kitų lenkų armijų) kovėsi kartu su Raudonąja Armija. Tuo tarpu pats Bur-Komarovskis, kaip ir jo draugai Londone, buvo nusiteikęs prieš tarybinę santvarką, norėjo atkurti prieškarinį buržuazinį Lenkijos rėžimą (kuris, beje, 1939 m. ir atsisakė praleisti per savo teritoriją Raudonąją Armiją). Jie nepripažino tų lenkų, kurie kovojo petys į petį su Raudonąja Armija. Tad Varšuvos sukilimas žlugo ne todėl, kad Raudonoji Armija paliko sukilėlius likimo valiai, o dėl pačių sukilimo vadų ambicijų.
 
Šiaip ar taip, artėjo karo pabaiga. Po eilės šalių išvadavimo beliko paskutinis mūšis – už Berlyną. Berlyno operacija vyko balandžio 16 – gegužės 2 dienomis. Po nepaprastai smarkių gatvių mūšių Berlyne vokiečių kariuomenė pasidavė. Naktį iš gegužės 8 į 9 d. vokiečių vyriausiosios kariuomenės vadovybė Berlyne pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. O Hitleris, reikalavęs kovoti iki paskutinio kraujo lašo, bijodamas neišvengiamos atsakomybės už savo nusikaltimus, nusižudė jau balandžio 30 d.
TSRS už pergalę prieš fašizmą sumokėjo milžinišką kainą. Kare žuvo, mirė koncentracijos stovyklose, buvo okupantų nužudyti beveik 28 mln. jos gyventojų, t.y. jos nuostoliai šiek tiek daugiau negu keturis kartus buvo didesni už atitinkamus Vokietijos nuostolius. Tiesa, TSRS vaidmuo kare taip pat buvo reikšmingiausias. Rytų fronte buvo sutriuškinta ¾ vokiečių divizijų ir sunaikinta 62 tūkst. lėktuvų (iš 110 tūkst. prarastų Vokietijos karo metais). Šis karas buvo vienas iš baisiausių žmonijos istorijos epizodų, bet kartu ir kupinas masinio heroizmo. Tačiau dabartinė propaganda ir politikai stengiasi jį visaip suniekinti, apšmeižti. Apgailėtinai šiuo atžvilgiu atrodo dabartinių Pabaltijo vyriausybių politika – stūgavimai apie „okupaciją“. Juk jei ne tie kariai, dabar nebūtų nei pačių mūsų tautų…
 
 
 
2007 m.
 
 
 
Parašė: Alvydas Barauskas
 
Šaltinis: Leftas