Liberalizmas kaip pilietinė religija

Autorius: Alvydas Jokubaitis Šaltinis: http://www.propatria.lt/2017/1... 2017-10-04 21:31:47, skaitė 922, komentavo 1

Alvydas Jokubaitis „Liberalizmas kaip pilietinė religija“. Vilnius: Tyto Alba, 2017, 260 psl.

Klasikiniai filosofai žinojo, kad negali rasti išminties, ir todėl siūlė apsiriboti jos meile bei ieškojimu. Liberalūs filosofai mano, kad išmintis tapati liberalizmui. Tai dogmatiškas ir tik jų pačių tikėjimu pagrįstas įsitikinimas, jų filosofiją paverčiantis politiniu tikėjimu ir teologija. Liberalūs filosofai suvokia, kad jų kuriamos teorijos nenurodo į tai, ką klasikiniai filosofai vadino išmintimi, bet toliau vaizduoja jos ir tiesos ieškojimą. Liberalizmo politinė filosofija pagrįsta istorijos filosofijos prielaida apie pažangos ir liberalizmo tapatumą. Tai reiškia, kad liberalai nori ne tik išmokyti toleruoti vienas kitą pakenčiančių žmonių įsitikinimus, bet ir sukurti naują pažangos visuomenę. Hegelio žodžiais, „pasaulinė istorija yra laisvės suvokimo plėtotė“[1]. Tačiau ši liberalų istorijos filosofijos prielaida prieštarauja jų politinei filosofijai. Kaip politikos filosofai, liberalai vengia į absoliutumą pretenduojančių teiginių, tačiau, kaip istorijos filosofai, jie sako žiną net pasaulio istorijos kryptį[2]. Pirmuoju atveju jie yra skeptikai, antruoju – dogmatikai. Liberalų istorijos filosofija yra ne filosofija, bet pats tikriausias politinis tikėjimas. Liberalai tiki, kad liberalizmo pažanga reiškia žmonijos pažangą. Kaip politikos filosofai, jie viskuo abejoja, tačiau, kaip istorijos filosofai, tiki politinės ir moralinės pažangos dog­ma. Jeigu ne šis tikėjimas, neįmanoma būtų susieti į visumą atskirų liberalizmo teiginių. Tik tikėjimas leidžia paaiškinti nerišlios doktrinos virtimą praktinės veiklos programa[3]. Liberalai veikia pagal credo quia absurdum principą. Pritaikius Samuelio Becketto metaforą, galima sakyti, kad jie laukia Godo, to keisto vienos dramos veikėjo. Šios dramos pagrindiniai personažai ne tik nepažįsta Godo, bet ir nežino, ar yra susitarę su juo susitikti. Liberalai sako iešką tiesos, bet neturi kriterijų, kaip galėtų pasakyti, jog tai tiesa.

Liberalų politinė filosofija įkalinta abejotinos reputacijos istorijos filosofijos prielaidose. Liberalai nepagrįstai, remdamiesi vien tik pilietiniu tikėjimu, savo doktriną suvokia kaip politinės, socialinės ir kultūrinės pažangos apibūdinimą. Nors jie nemėgsta kalbėti apie istorijos reikšmę individo moraliniam tapatumui, jų politinė filosofija yra suaugusi su tikėjimu istorijos pažanga. Jie mano, kad istorija daro pažangą liberalizmo idėjų nustatyta kryptimi. Jeigu įmanoma kaip nors atkristi nuo nustatytos liberalios pažangos krypties, tai tik tam, kad tik dar labiau būtų įtvirtintas liberalizmas. Ši doktrina yra pats tikriausias religijos pakaitalas. Tai būdinga ne tik liberalizmui, bet ir kitoms politinėms ideologijoms, kurios remiasi ne filosofiniais argumentais, bet tikėjimu[4]. Nors viešai rodo pagarbą minties laisvei ir filosofijai, modernieji liberalai yra pilietinio tikėjimo kūrėjai. Liberalizmas grindžiamas tikėjimu įsigalėsiančia tam tikra žmogaus, visuomenės ir pasaulio samprata. Individas pakeičia Dievą, laisvė pakeičia moralę, kol galiausiai juos abu pakeičia nesibaigiantis naujumo siekis. Schmitto žodžiais, stat pro ratione Libertas et Novitas pro Libertate[5]. Liberalai mano, kad ateitis būtinai turi atnešti daugiau laisvės negu praeitis. Tai tik tikėjimas, o ne moksliniais argumentais pagrįstas žinojimas. Negalėdami filosofiškai įrodyti liberalizmo pranašumo, jo šalininkai šį trūkumą ištaiso tikėjimu. Nors naujumas niekada savaime nereiškia pažangos, liberalizmo filosofija pagrįsta įsitikinimu, kad laisvė naujiems ir neįprastiems dalykams yra svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas. Nuo Millio laikų liberalūs filosofai kalba apie moralinio ekscentriškumo reikšmę. Šiuo požiūriu jie tarytum remiasi Paulo Feyerabendo visai kita proga suformuluotu anything goes principu[6]. Tačiau šis anything goes sukuria liberalizmui tapatumo problemų. Pripažinus, kad tinka bet kas, galima sakyti, kad tinka ir liberalizmo neigimas. Net atsiribojimas nuo liberalizmo doktrinos gali būti pradėtas aiškinti kaip liberalizmas[7].

Liberalai gali sukritikuoti bet kurį įsitikinimą, tačiau ši kritika negali būti tokia stipri, kad sunaikintų jų pačių tapatumo pagrindus. Savo kritiką liberalai turi sustabdyti ties visiems pažįstamų politinių dogmų riba. Schmittui atrodė, kad liberalai neturi savo politikos sampratos ir gyvena tik jos kritika. Jis pamatė tik vieną problemišką liberalizmo pusę. Jis nepastebėjo, kad politinis liberalizmas sulygina liberalų ir neliberalų politines pažiūras. Tai pamatyti trukdo liberalų polinkis pabrėžti savo pažiūrų išskirtinumą. Tačiau liberalų filosofai niekada nerado ir neranda nepajudinamų savo doktrinos pagrindų. Šį uždavinį išspręsti įmanoma tik remiantis tikėjimu. Liberalizmui tinka garsiojo dadaistų manifesto autoriaus Tristano Tzaro žodžiai: „Aš esu prieš sistemas; priimtiniausia sistema – iš principo neturėti sistemos.“[8] Liberalus ir dadaistus vienija sisteminis nesistemiškumas. Politiniai liberalai turi tvirtus politinius principus, tačiau jų moralės samprata grindžiama principų neturėjimu. Liberalus moralės subjektas paradoksaliai vienu metu gali pripažinti du vienas kitą neigiančius moralės principus. Tai įmanoma tik a priori tikint savo doktrinos pranašumu ir istorijos pažanga. Liberalų moralės filosofija neįsivaizduojama be tikėjimo pažanga. Tik jis leidžia atmesti gėrio ir blogio perskyros objektyvumo ir nekintamumo idėją[9]. Liberalų pažangos samprata pagrįsta įsitikinimu, kad ateities žmogus būtinai bus pranašesnis už dabarties žmogų. Tai reiškia, kad ateities žmogus gali turėti visiškai kitokią gėrio sampratą negu dabartiniai liberalai. Šiuo požiūriu modernieji liberalai stovi vienoje gretoje su kitais moderniųjų laikų utopistais, trokštančiais sukurti naują žmogų ir visuomenę. Tai nebūdinga krikščionybei. Paulius sako, jog „gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų“ (1 Tes 4, 15). Tai reiškia, kad atskiram individui visuomenės politinė pažanga nėra svarbiausias dalykas. Stodamas prieš Dievą, krikščionis neturi už ją atsiskaityti.

Liberalizmo nebuvimą filosofija galima paaiškinti Alaino Badiou samprotavimu apie demokratiją. Užtenka prancūzų filosofo samprotavime vietoj žodžio „demokratija“ įrašyti žodį „liberalizmas“:

„Demokratija“ nėra ir negali būti filosofinė kategorija. Kodėl? Nes demokratija yra valstybės forma, o filosofija vertina galutinius politikos tikslus; ir kadangi šie tikslai kartu yra valstybės tikslai, tai reiškia ir žodžio „demokratija“ tinkamumo tikslą[10].

Perfrazuojant vieno Ronaldo Dworkino straipsnio pavadinimą, galima sakyti, kad liberalai negali filosofiškai įrodyti savo doktrinos pranašumo, todėl diskusiją visada užbaigia pasiūlymu „geriau tuo tikėkite“[11]. Visi liberalizmo politinės filosofijos paradoksai išsprendžiami remiantis tikėjimu. Vos tik susiduria su prieštaravimais ir nenuoseklumu, liberalai griebiasi tikėjimo. Tai vienintelis pagrindas, kuriuo remdamiesi jie gali kalbėti apie savo doktrinos pranašumą. Liberalizmo filosofija susiduria su didelėmis tapatumo problemomis ne todėl, kad liberalizmas šiandien yra pagrindinis demokratijos veikėjas, bet tik todėl, kad ši doktrina nuo pat pradžių sukurta kaip pagiriamasis žodis nenuoseklumui. Net preciziškai suformuluota Rawlso filosofija yra grindžiama paradoksais ir nenuoseklumu. Politinio liberalizmo atveju liberalai yra priversti sutarti su neliberalių įsitikinimų žmonėmis, o moralinio liberalizmo atveju jie negali pasakyti, kas sudaro jų pačių moralę. Liberalų postuluojamas moralės subjektas gali rinktis ir Mamoną, ir Dievą. Keisčiausia, kad ir pasirinkęs Mamoną jis toliau gali jaustis vertas pagarbos.

Liberalai sako ieškantys sutarimo, tačiau jų filosofiniai darbai rodo priešingai – jie iš tikrųjų ieško nesutarimų. „Naujas ėjimas“ liberalų kalbiniame žaidime suvokiamas kaip laisvos minties, o tai reiškia – liberalizmo požymis. Susidurdami su neišsprendžiamomis moralinio ir politinio tapatumo problemomis, liberalai savo tapatumą gali pagrįsti tik tikėjimu. Negalėdami įrodyti, kad politinei laisvei geriau atstovauja liberalai, o ne jų kritikai, jie savo tapatumą grindžia eiliniams piliečiams aiškiai suformuluotomis dogmomis. Po Rawlso Politinio liberalizmo liberalai turi vienintelį patikimą savo idėjinio tapatumo formavimo būdą – moralinį liberalizmą. Tačiau ši jų tapatumo formavimo strategija taip pat pasmerkta nesėkmei. Moralinis liberalizmas negali sukurti patikimų liberalizmo filosofijos tapatumo pagrindų, nes jis pagrįstas ta pačia matrica, kaip ir politinis liberalizmas. Vadinasi, nei politinis, nei moralinis liberalizmas negali sukurti liberalizmo tapatumo. Abiem atvejais liberalams reikia kažko daugiau. Didžiausios liberalizmo problemos susijusios su savarankiškos moralės sampratos neturėjimu. Liberalas yra ir „taip“, ir „ne“ sakantis moralės subjektas. Jis gali ginti ir pornografiją, ir atsiribojimą nuo jos, savo tapatumą kurdamas leidimu rinktis ir vieną, ir kitą. Kai prireikia aiškiai pasakyti, koks yra pačių liberalų požiūris, paaiškėja, kad jo nėra[12]. Liberalai pasisako prieš pornografijos draudimą ir mano, jog tai yra moralinis įsitikinimas, tačiau iš tikrųjų susiduriame tik su teisiniu įsitikinimu, besiskiriančiu nuo moralės.

Rawlsas klysta, kad moralinis individualizmas skiriasi nuo politinio liberalizmo. Abiem atvejais susiduriame su ta pačia argumentų kūrimo matrica. Politinis liberalizmas sulygina liberalus ir neliberalus, ir pasidaro neįmanoma paaiškinti, kodėl jį dar galima vadinti liberalizmu. Moralinio liberalizmo šalininkai negali paaiškinti, kuo skiriasi liberalų ir neliberalų moralės samprata. Kaip jau buvo sakyta, nei politiniu, nei moraliniu lygmeniu liberalai negali įrodyti savo tapatumo. Ne jie sugalvojo, kad visuomenė turi būti grindžiama politinio teisingumo koncepcija, kurią pripažintų visi skirtingų įsitikinimų žmonės. Kaip ir ne jie sugalvojo, kad žmonėms uždrausta žudyti, vogti, meluoti ir trokšti svetimo turto. Tai neliberalių epochų žmonių moraliniai įsitikinimai, kuriuos liberalai be didelių abejonių paverčia savo moralės filosofijos dalimi. Nors šiuo atveju liberalams trūksta didesnio nuoseklumo. Jie gali rodyti pagarbą visuotiniu sutarimu esančioms dorybėms – gailestingumui, gerumui ar ištikimybei, tačiau neprisideda prie jų viešo ugdymo, nes, jų nuomone, jokia dorybė individui iš principo negali būti peršama. Net moralinis ugdymas pradedamas suvokti kaip potencialus prievartos ir pavergimo šaltinis.

Jau buvo minėta, kad kritika negali būti suvokiama kaip liberalų išskirtinumo požymis. Kai liberalai kritikuoja neliberalių įsitikinimų žmones, šie taip pat gali reaguoti kritiškai. Neliberalai yra ne mažesni kritikai negu liberalai. Tačiau jų kritika niekada nesibaigia aiškiu atsakymu apie gėrį. Liberalas gali rinktis ir abortus, ir jų draudimą, ir pornografiją, ir jos draudimą, aiškiai nepasakydamas, ką individas turi suvokti kaip gėrį. Liberalai nemano, kad eutanazija yra gėris, jie tik kovoja dėl jos draudimo panaikinimo. Jų moralinė kritika yra be aiškių gėrio ir blogio orientyrų. Manoma, kad svarbiausia leisti, neklausiant apie to leidimo santykį su gėriu ir blogiu. Liberalai individą palieka nežinioje. Pernelyg sureikšminę pasirinkimą, jie atsisako substancialių moralinių įsitikinimų. Liberalų „moralė“ yra keista, nes iš tikrųjų jie gina laisvę, o ne moralę. Jeigu žmonės moralės problemas spręstų tik kalbėdami apie laisvą pasirinkimą, jie neturėtų moralės, nes ji yra ne tik laisvė, bet ir nuoroda į gėrį. Liberalų moralės samprata pagrįsta įsitikinimu, kad geriausias sprendimas – laikytis politinio teisingumo principų ir nesikišti į individų pasirinkimus. Šis įsitikinimas neišvengiamai reiškia bendrojo gėrio idėjos nuvertinimą. Manent’o žodžiais:

Kas mums kaip žmogiškiesiems individams būdinga kiekvienam atskirai ir kas mus sieja kaip bendruomenę? Mūsų politinį režimą grindžiančios doktrinos niekada nesusiduria su šiuo klausimu, nes jos pagrįstos prielaida, kad vienintelis legitimumo šaltinis yra individas, ir viskas, kas priduriama prie individo (pirmiausia reikia kalbėti apie politinį kūną ir valstybę), yra tik daugiau ar mažiau apgailėtinas būtinumas, o ne kokią nors žmogiškąją reikšmę turintis dalykas[13].

Jau buvo sakyta, kad diduma savo pažiūrų liberalai yra tradicinės etikos šalininkai, ir nuo krikščionių skiriasi tik vienu aspektu – politinio teisingumo reikalavimus iškelia aukščiau už moralę. Nesunkiai sutardami su krikščionimis dėl kai kurių bendrai pripažįstamų dorybių, liberalai nesako, kad individas privalo jų laikytis. Sutardami su neliberalais dėl dorybių, jie nesutaria dėl požiūrio į jų privalėjimo pobūdį. Tai metaetinio lygmens nesutarimas, nes pripažindami krikščionių požiūrį į dorybes, liberalai savo išskirtinumą rodo ne sutarimu su jais, bet pasilikdami teisę bet kuriuo metu nesutarti. Liberalu tampama pripažinus krikščionių draudžiamą elgseną – ikisantuokinius lytinius ryšius, ištvirkavimą, tyčiojimąsi iš religinių simbolių, homoseksualų santykius, savitvardos praradimą ar nesivaldymą. Tai, kad liberalai ir krikščionys gali sutarti dėl kitų dorybių, yra antraeilis reiškinys. Krikščionys neabejoja dėl savo substancialių įsitikinimų, o liberalai tikri tik dėl savo visuotinės abejonės. Jeigu šiame pasaulyje liktų tik liberalai, dingtų askezė, savęs atsižadėjimas, nedori geismai, ištvirkimas, nuolankumas, tyrumas, neturto dvasia, nuodėmė, priešo meilė, santuokos šventumas, tarnavimo dvasia ir net sąžinė. Nėštumo nutraukimas, pornografinių filmų žiūrėjimas ir eutanazija taptų grynai techniniais klausimais, panašiai kaip naftos tiekimas, gyvūnų apžiūrėjimas zoologijos sode ar laidojimo ceremonijos pasirinkimas.

Nesutardami su krikščionimis dėl požiūrio į dorybes, liberalai iš jų perėmė mesianizmą, t. y. tikėjimą išskirtiniu liberalizmo ideologijos vaidmeniu žmonijos istorijoje. Karlo Löwitho nuomone, bet kuri modernioji istorijos filosofija, įskaitant liberaliąją, „savo kilme yra krikščioniška“, nors „nėra krikščioniška savo padariniais“[14]. Į ateizmą ir agnosticizmą linkę liberalai turi teologinio mąstymo elementą – pasaulio išganymo doktriną. Jų politinė pasaulio išganymo doktrina yra tikėjimas pažanga. Tik liberalizmo atveju turi būti išganytos ne atskiros sielos, kaip krikščionybėje, bet visa visuomenė, įskaitant net apie savo sielos išganymą nesusimąstančius žmones[15]. Tiesa, sunku įsivaizduoti išganymo doktriną, už kurios neįmanoma rasti ją lydinčio etikos kodekso. Liberalizmo atveju išganymas turi įvykti pagal spontaniškos rinkos tvarkos modelį. Kiekvienas turi dirbti savo darbą ir negalvoti apie sielos išganymą, bet galiausiai jis turi ateiti savaime, kaip nenumatytas atskirų individų veiksmų padarinys. Tai galima apibūdinti kaip krikščioniškos išganymo idėjos sekuliarizaciją. Liberalai mano, kad pasaulis savo geriausią pavidalą gali pasiekti be didesnio piliečių susirūpinimo dorove. Tai mistinis įsitikinimas. Ekonominis liberalizmas turi pažangą apibūdinantį kriterijų – piliečių gerovės didėjimą. Šis kriterijus padeda apibūdinti pažangos vyksmą. Tačiau ekonominis kriterijus visiškai netinka moralei, kurios pažanga nesutampa su ūkinės gerovės pažanga. Susidūrę su šiuo ekonomikos ir moralės neatitikimu, liberalai turi tik vieną tikėjimo pažanga paaiškinimą – tikėjimą. Tai neatmeta pažinimo reikšmės, tačiau pažinimas dabar turi eiti tikėjimo pėdomis. Liberalų moralė kyla ne iš lygiavimosi į pirmiau jos esantį standartą, bet iš tikėjimo. Tai, kuo liberalai tiki ar bent jau savo veiksmais rodo tikį – vadinama morale.

Susidaro įspūdis, kad liberalų tikėjimas visuomenės pažanga praranda moralinę prasmę[16]. Nors šiandien dar kalbama apie moralę, iš tikrųjų galvojama tik apie mokslo, technikos ir ekonomikos pažangą. Jau net nesugebama pasakyti, kas yra moralinė pažanga. Net jeigu pripažintume, kad liberalai ekonomiką padarė pagrindiniu pažangos veiksniu, jų nesugebėjimas pažangą vertinti moralės kriterijais yra akivaizdus trūkumas. Visuomenės pažanga galima tik esant moraliniam vertinimui. Liberalai yra nenuoseklesni net už sovietinius komunistus. Šie žinojo, kad nori sukurti komunistinę visuomenę, o Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas buvo patvirtinęs moralinį komunizmo statytojo kodeksą. Liberalai nesako norintys sukurti liberalizmą ir neturi savo moralės kodekso. Žinant jų politinio teisingumo koncepciją, tai būtų neleistinas siekis. Kita vertus, jie taip pat tiki savo pranašumu ir bando sukurti liberalizmą, kaip komunistai bandė sukurti komunizmą. Liberalams būdingas stiprus tikėjimas liberalizmo triumfo žygiu. Tai mistinis moderniojo liberalizmo aspektas, nes niekas negali paaiškinti, kodėl pasaulio istorija turi baigtis šios filosofijos pergale. Liberalams būdingi jų kritikuojamų krikščionių elgesio bruožai. Tarp krikščionių nėra sutarimo dėl atskirų teologijos klausimų. Tą patį galima rasti tarp liberalų, kurie ginčijasi dėl teisės vadintis klasikiniais, tai reiškia ginčą dėl ortodoksijos.

Geriausias liberalų požiūrio į moralę testas yra anksčiau aptarta moralės ir politikos santykio samprata. Nors šiuo klausimu galima rasti daug skirtingų nuomonių, visų jų bendras vardiklis yra Rawlso stiliaus politinio teisingumo koncepcija. Tai vienas iš svarbiausių liberalaus politinio mąstymo principų. Kai liberalai kalba apie moralią politiką, jie būtinai nurodo moralės ir politikos perskyrą. Tačiau ši perskyra neatsako į vadinamąjį „švarių rankų“ politikos klausimą, nes politinis teisingumas nereiškia laisvės nuo korupcijos. Liberalai nesiūlo moralios politikos kriterijų. Tai, kad politinė korupcija yra blogai, jiems nekelia abejonių, bet neturima jai apibrėžti būtinų kriterijų. Į moralios politikos klausimą liberalai gali reaguoti tik Kanto stiliumi, sakydami, kad geras pilietis yra teisingas pilietis. Tačiau šis požiūris nepaaiškina, kodėl teisingas, bet blogas žmogus negali sugadinti geros liberalizmo santvarkos. Padorus žmogus turi būti ne tik teisingas, bet ir drausmingas, susitvardęs, gailestingas, ištikimas, ištvermingas, klusnus, kuklus, nuolankus ar taikingas. Be šias dorybes pripažįstančių žmonių pagalbos liberalams sunku paaiškinti, kaip sutardami dėl politinio teisingumo principų, bet nesutardami dėl gėrio liberalios visuomenės piliečiai gali atsilaikyti prieš politinę korupciją. Klasikiniai filosofai kalbėjo apie politinio režimo priklausomybę nuo moralinio charakterio ir nemanė, kad piliečiams užtenka teisingumo. Liberalų moralė pagrįsta minimaliu politinio teisingumo reikalavimu, dorybes paverčiančiu asmeniniu reikalu[17].

Liberalų moralinės laisvės samprata neatskiriama nuo dviveidiškumo. Jie ne tik reikalauja laisvės naujiems, ekstravagantiškiems ir neįprastiems dalykams, bet ir nori įtvirtinti savo pranašumą kurdami viešosios nuomonės spaudimą galvojantiems kitaip. Tarkime, homoseksualų partnerystės įteisinimui nepritariantį žmogų liberalai nesunkiai gali pavadinti homofobu, šį terminą taikydami ir kitais atvejais – imigracijos, požiūrio į šeimą ir moteris. Gindami toleranciją, jie ima nurodinėti, kas turi būti toleruojama[18]. Dalis jų pradeda reikalauti politinio korektiškumo, kitus kaltindami nepadorumu, nesubrendimu ir kitomis ydomis, bet patys nesugebėdami nurodyti savo požiūrio pagrįstumo kriterijų. Pripažindami tiesos reliatyvumą, liberalai neturi kitos galimybės įtvirtinti savo tiesos, kaip tik politiniu korektiškumu. Galima sakyti, kad šis korektiškumas yra antroji reliatyvizmo pusė. Pripažindami tiesos reliatyvumą, liberalai kalba ne apie tiesą, bet ieško ją primetančios galios. Taikant Judith Shklar „baimės liberalizmo“ sąvoką, galima sakyti, kad neliberalių įsitikinimų žmonės jaučia liberalų kuriamą baimę, kuri yra pati tikriausia baimė, o ne „kognityvinis disonansas“, kaip teigia Jürgenas Habermas[19]. Politinį liberalizmą suprasdami kaip savo kūrinį, liberalai trokšta išskirtinio veikėjo vaidmens. Neliberalių įsitikinimų žmonės gali gyventi pagal savo gėrio ir blogio sampratą, tačiau liberalai neatsisako minties juos perauklėti. Šią prisiskirtą misiją jie vadina pilietiniu ugdymu, kuris dažniausiai yra paslėpta viešosios nuomonės spaudimo forma. Nors ir kritikuoja politinį korektiškumą[20], liberalai be jo negali išsilaikyti. Dėl didelių prieštaravimų liberalizmas reikalauja politinio korektiškumo[21]. Tai, ko negali apginti filosofija, turi apginti oponentų minties apribojimai. Sunku įsivaizduoti, kaip galima teigti neutralią politinio teisingumo doktriną ir kartu ginti absoliučius moralinius įsitikinimus. Gindami politinį korektiškumą, liberalai kompensuoja argumentų trūkumus. Politinis korektiškumas rodo neliberalią pastangą apginti liberalizmą. Atmesdami oponentų absoliutizmą, liberalai gina savo absoliučius įsitikinimus.

Dar kartą norisi pabrėžti, kad kritika negali būti suvokiama kaip liberalų dorybė. Tai ypač mėgsta įrodinėti patys liberalai. Michelio Foucault žodžiais, „kritika yra gimininga dorybei“[22]. Tai nepagrįstas įsitikinimas, nes tarp dorybės ir kritikos yra ne daugiau ryšio negu tarp mūsų laikų chemijos ir Johno Dee laikų alchemijos. Mintis apie moralės ir kritikos giminystę į galvą gali ateiti tik visiškai moralės savitumo suvokimą praradusiems autoriams. Jeigu filosofinė ar bet kuri kita kritika ką nors padaro doresnį, tai tik todėl, kad nurodo kelią į dorybes, bet ne pačias dorybes. Kritiką vadinti dorybe yra tas pat, kaip uogienei virti skirtą samtį vadinti uogiene. Kritika nėra dorybė, nes tada filosofiją, mokslą ir meną taip pat reikėtų vadinti dorybėmis. Net jeigu kritika ir atveda žmogų į dorybę, šioji nėra tapati kritikai. Žiaurumo pavertimas gailestingumu yra ydos pakeitimas dorybe, o ne ydos pakeitimas filosofine ar kita kritika. Liberalai mano, kad sukritikavę kokią nors dorybę, tarkime, krikščionių skaistumą ar santuokos ištikimybę, jie sukuria dorybę. Šis įsitikinimas yra nesusipratimas, nes gėris neatsiranda iš blogio kritikos, priešingai – blogis gali būti atpažintas tik turint gėrio kriterijus. Norint įrodyti kritikos ryšį su dorybėmis pirmiau reikia išsiugdyti dorybes. Moralinė kritika priklauso nuo dorybių, o ne atvirkščiai.

Net pripažįstant didelę socialinės kritikos reikšmę dabartinėse Vakarų visuomenėse, neįmanoma įrodyti, kad tai savaime yra dorybė. Dar labiau neįmanoma įrodyti, kad ji būtinai įgyja moralinę reikšmę. Savivaldybės kritika dėl nesutvarkytų gatvių moralinę prasmę įgauna tik tuo atveju, kai ši prasmė jai suteikiama dėl kokių nors moralinių aplinkybių. Tačiau dorybių etikos požiūriu gatvių tvarkymo kritika nėra moralinė, nes ji pati nevirsta dorybe, panašiai kaip automobilių remontas yra geras darbas, bet ne dorybė. Liberalų tolerancija gali būti vadinama dorybe, tačiau ja negali būti vadinama kritika. Net toks galingas religinis sąjūdis kaip reformacija tik sukritikavo katalikybę, bet nesukūrė nė vienos naujos dorybės. Modernusis mokslinis mąstymas sukritikavo katalikybę ir protestantizmą, tačiau nesukūrė nė vienos naujos dorybės. Priešingai, mokslininkai akivaizdžiai griauna dorybių etikos autoritetą[23]. Nei mokslininkai, nei liberalai negali pasakyti, kur veda jų kritika, ir rūpinasi tik konkrečiais esamais gyvenimo reikalais[24]. Liberalai žino, ką gali ir privalo kritikuoti tam tikru metu, tačiau negali būti tikri, kad rytoj jų kritika netaps jų pačių kritikos objektu. Kritika atvira vis naujai kritikai, ir taip be galo. Net pripažinus, kad kritika yra svarbi moralės dalis, reikia pripažinti, kad ji savaime nesukuria dorybių. XIX a. antroje pusėje įsibėgėjusi moterų nelygybės kritika naikino prietarus, tačiau jos nereikėtų vadinti dorybe, nes jai apibūdinti tinka kiti terminai. Feminizmo sąjūdis išlaisvino, bet tikrai nesukūrė jokios naujos etikos, apsiribodamas kritika.

Reikia nurodyti ir dar vieną, rečiau pastebimą liberalų abejingumo dorybių etikai aspektą. Požiūrio naujumo ir pažangos besivaikantiems liberalams dorybės atrodo kaip neįdomus, originalumo stokojantis fenomenas. Dorovė yra vienas mažiausiai besikeičiančių visuomenės gyvenimo aspektų. Dauguma dorybių savo kilme siekia neatmenamus laikus. Vykdydami pasiskirtą visuomenės išlaisvinimo misiją, liberalai nori visuomenę išvaduoti iš pasenusių dorybių. Lengviausias būdas tapti liberalu – ginti kokį nors ginčytiną požiūrį – neištikimybę žmonai, savižudybę, eutanaziją, homoseksualų santuokas ar seksą su gyvūnais. Ekscentriški liberalų pareiškimai slepia jų moralinio mąstymo problemas. Sukuriama triukšminga diskusija, kad būtų galima paslėpti moralės silpnumą. Piliečiai verčiami manyti, kad ginčijamasi dėl kažko svarbaus. Kai Kantas sakė, kad „nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam“[25], jis neįtarė, kad šiandien dėl savo pasisakymų apie homoseksualus būtų vadinamas homofobu. Dabartiniai Kanto idėjomis besiremiantys liberalai ir gina jo idėjomis grindžiamą politinį liberalizmą, ir atmeta su šiuo liberalizmu suderinamą, bet dabartinių liberalų netenkinantį Kanto požiūrį į homoseksualumą. Tai mažai pastebėtas Kanto paradoksas. Jeigu požiūrio dvilypumas įmanomas šio mąstytojo atveju, tai galima drąsiai kalbėti ir apie liberalizmo dvilypumą. Remdamiesi Kanto filosofija, liberalai kitaip taiko šio autoriaus idėjas, negu jis pats tai darė.

Liberalai politiniu lygmeniu yra nuoseklūs tolerancijos gynėjai, tačiau to paties negalima pasakyti apie jų moralę, nes jos lygmeniu nepasiūlo nieko naujo, ko nesiūlė politiškai. Politinė, o ne moralinė tolerancija yra liberalizmo pagrindas. Tačiau etika neatsiranda iš tolerancijos. Liberalai dažnai reikalauja toleruoti tai, ko iš principo negali toleruoti jų oponentai, ir jie daro puikiai tai žinodami. Tarkime, iš katalikų jie reikalauja toleruoti homoseksualų partnerystę, nors gerai žino, kad to katalikams neleidžia daryti Katalikų Bažnyčios katekizmas. Iš katalikų reikalaujama toleruoti tai, ko jie negali daryti, nenustodami būti katalikais. Kai iš katalikų buvo reikalaujama toleruoti protestantus, tai buvo pagrįstas reikalavimas, nes ir katalikai, ir protestantai vieni iš kitų reikalavo to paties. Tačiau homoseksualų partnerystės atveju tokios lygybės nėra, nes tai, ką apie homoseksualumą mano liberalai, iš esmės skiriasi nuo katalikų požiūrio. Liberalai ne tik siūlo laikytis tolerancijos, bet ir nurodo, ką toleruoti. Tolerancija tampa panaši į moralinį įsakymą. Žvelgiant iš kitos pusės, pasidaro neįmanoma pasakyti, kada kalbama apie toleranciją, o kada susiduriama su paprasčiausiu indiferentiškumu. Tai gerai yra apibūdinęs Bernardas Williamsas: „Jeigu aš ir mano kaimynai sako, jog toleruojame priešais gyvenančios poros homoseksualius santykius, tai mūsų požiūris yra kažkas mažiau negu liberalumas.“[26] Williamsas nori pasakyti, kad geras kaimynas nebūtinai turi būti liberalas, kad galėtų būti vadinamas geru kaimynu. Geras kaimynas nesikiša į kitų žmonių gyvenimą ne todėl, kad jis liberalas, bet todėl, kad jis kaimynas.

Politinio liberalizmo principų besilaikantis žmogus gali daryti beveik viską, ką nori. Tai nereiškia, kad liberalai yra visa ko leistinumo šalininkai. To daryti neleidžia jų požiūrio dvilypumas. Pripažindamas eutanaziją, liberalas neturi rinktis eutanazijos. Tačiau liberalizmo šalininkai neturi argumentų, kodėl moralinis perfekcionizmas yra geriau už jo priešingybę. Į klausimą, kodėl liberalaus žmogaus gyvenimo supratimas yra geresnis už kitų gyvenimo supratimą, atsakoma, jog liberalus požiūris rodo didesnę pagarbą individo laisvei. Liberalai nesako, kad jų požiūris labiau atitinka gėrio idėją, bet kalba apie laisvės reikšmę. Sukuriamas ydingo rato argumentas. Laisvės pranašumas pradedamas aiškinti remiantis laisve. Liberalai negali išvengti šio ydingo rato, nes kitaip turėtų nurodyti kokią nors gero gyvenimo sampratą ir taip privilegijuoti liberalizmą. Gindami laisvę jie negali išvengti klausimo, kodėl daro tai, ką daro, ir koks gėris tam juos motyvuoja. Klausimas apie laisvės prasmę veda į moralinį ginčą dėl gėrio. Laisvė niekada nereikalinga dėl laisvės, bet būtinai atveria erdvę tam tikros gėrio sampratos įgyvendinimui. Niekas nenori būti laisvas tik tam, kad galėtų kritikuoti kitaip galvojančius žmones, bet nori būti mylimas, ištikimas, gerbiamas, daryti prasmingus darbus ir aukotis dėl kažko daugiau negu savojo ego.

Jeigu kiekvienas turėtų savo asmeninę moralę, kaip mano liberalai, tai ginčas dėl moralės niekada neprasidėtų. Diskusijos apie individualią moralės sampratą yra tik kitais žodžiais pakartota mintis, kad individui negalima primesti moralės. Tačiau moralė nėra panaši į menininkų tapomus paveikslus. Egzistuoja ribotas moralinių pasirinkimų skaičius, kurį varžo dar ribotesnis dorybių skaičius. Ilgiausias dorybių sąrašas, įskaitant jų naujausius variantus, sunkiai pasiekia šimtą. Krikščionių patirtis rodo, kad padorų gyvenimą galima nugyventi su dešimt dorybių. Sakydami, kad kiekvienas žmogus gyvena pagal savo gero gyvenimo sampratą, liberalai klaidingai supranta moralinių pasirinkimų prigimtį. Stebina, kad, neturėdami savo moralės sampratos ir tik apsiribodami metaetiniu požiūriu į ją, liberalai jaučiasi pranašesni už krikščionis ir kitų įsitikinimų žmones. Jie mano, kad jų požiūris į moralę yra geresnis už krikščionių ir kitų neliberalų požiūrį. Tam nėra jokio pagrindo. Savo moralės kanono neturintys liberalai negali būti moralės reformatoriais. Bandydami tokius vaizduoti, jie akivaizdžiai pervertina savo galimybes. Diduma liberalų moralinių įsitikinimų savo kilme yra neliberalūs. Tai, kuo jie tiki, yra tik labai siauras moralinių įsitikinimų fragmentas. Liberalai yra daug didesni konservatoriai, negu atrodo. Jų kritika ir moraliniai eksperimentai gali gyvuoti tik todėl, kad remiasi į neliberalius pamatus.

Krikščionys dažnai kalba apie jų filosofijos suderinamumą su politiniu liberalizmu, ir kai kas iš jų net bando įrodinėti, kad papildyta politiniu liberalizmu krikščionybė tampa krikščioniškesnė, geriau apgina asmenybės orumą, laiduoja piliečių laisvę ir lygybę, padeda sukurti ekonominę ir socialinę gerovę. Tai keista krikščionių savęs apgaudinėjimo forma. Nereikia net įrodinėti, kad didžiąją savo istorijos dalį krikščionybė buvo abejinga liberalizmui[27]. Toks įspūdis, kad liberalų kuriamas moralinės pažangos mitas šiandien jau įtikina net ir jo kritikus. Krikščionys niekada moralinės pažangos nepainiojo su moksline-technine ir ekonomine pažanga. Imituodami krikščionybę, liberalai savo politine doktrina šiandien jau įtikina net krikščionis, kuriems svetimas pasaulietinis mesianizmas. Tačiau tai tik dalies krikščionių protus užvaldęs įsitikinimas ir, galima sakyti, maža gnosticizmo erezija. Liberalų kuriamas moralinės pažangos mitas susiduria su krikščionių pasipriešinimu, nes šie nori įrodyti savo požiūrio į žmogų ir visuomenę pranašumą. Jie jaučiasi pranašesni žmonių moralinio ugdymo požiūriu. Jų neįtikina liberalų susikurtas žmonijos moralinės pažangos mitas. Roberto P. Kraynako žodžiais:

Tvirtai negalima pasakyti, kad dabartinės struktūros yra geresnės už viduramžių korporacines struktūras arba iki Konstantino amžiaus vykusią persekiojimų ir kankinysčių kovą. Daugeliu aspektų šie amžiai buvo žiaurūs. Tačiau kartu jie sukūrė daug šventųjų ir kankinių, atsiskyrėlių ir mistikų, teologų ir filosofų, dvasininkų ir vienuolių, maldų ir liturgijų, taip pat paprastų tikinčiųjų pamaldumą bei dorybes. Šie žmonės ir jų paminklai mūsų tolerantiškos demokratijos amžiaus religiją dažnai priverčia atrodyti lėkštą ir nesvarbią[28].

Liberalai turi tik vieną patikimą būdą reaguoti į panašius krikščionių samprotavimus. Jie gali sakyti, kad jų autoriai yra laisvės priešai. Nors šiame samprotavime iš tikrųjų nėra nieko priešiško laisvei. Jo autorius mano, kad tikinčiųjų dvasinio gyvenimo pakylėjimas nebūtinai susijęs su liberalizmu.

[1]  Georgas Hegelis, Istorijos filosofija, p. 472.

[2]  Alaino Badiou nuomone, liberalioji demokratija turi tokių pat absoliučių pretenzijų, kaip XIX a. pirmos pusės liberaliosios monarchijos. Alain Badiou, The Rebirth of History. Times of Riots and Uprisings, trans. G. Elliot, London, New York: Verso, 2019, p. 40.

[3]  „Joks žmogus, net ir atlikęs pažangų politikos studijų tyrimą, nepajėgus suteikti aiškų ir tikslų kokios nors partijos doktrinos, įskaitant savo paties (jeigu priklauso partijai), aprašymą.“ Simone Weil, On the Abolition of All Political Parties, trans. S. Leys, New York: New York Review of Books, 2013, p. 12–13.  Net visą gyvenimą apie savo idėjas rašantis žmogus negali suformuluoti nuoseklios doktrinos, nes tam reikia suprasti kažką daugiau negu politinio gyvenimo problemas.

[4]  Plačiausiai liberalizmo ryšio su pilietine religija klausimą aptaria Ronaldas Beine­ris. Jis nurodo du liberalizmo ir pilietinės religijos susiejimo būdus: (1) pripažinti, kad liberalizmas yra susijęs su religija, (2) sąmoningai sulydyti liberalizmą ir religiją. Beinerio nuomone, liberalizmas negali būti traktuojamas kaip pilietinė religija, nes liberalai atskiria religiją ir politiką. Tai neįtikinamas argumentas. Nors liberalai neskelbia religijos, jie mąsto kaip tikintieji. Ronald Beiner, Civil Religion. A Dialogue in the History of Political Philosophy, Cambridge University Press, 2011, p. 415–416. Beinerio istorinis tyrimas pagrįstas silpna pilietinio tikėjimo samprata.

[5]  Carl Schmitt, Politinė teologija. Politinė teologija II, p. 180.

[6]  Žr.: Paul Feyerabend, Against Method, London, New York: Verso, 1993.

[7]  Anot Roberto Spaemanno, „visas nacistų sąjūdis save apibrėždavo kaip pažangų.“ http://cicero.de/berliner-republik/%E2%80%9Ees-sollen-nicht-krankheiten-sondern-die-kranken-selbst-eliminiert-werden%E2%80%9C/41342

[8]  Dada Manifesto by Tristan Tzara,

    http://www.391.org/manifestos/1918-dada-manifesto-tristan-tzara.html#.WEwSQvmLTIU

[9]  Leo Strauss, „Progress or Return? The Contemporary Crisis in Western Civilization“, Modern Judaism, 1981, No. 1, p. 27.

[10]  Alain Badiou, Metapolitics, trans. J. Barker, London, New York: Verso, 2005, p. 80.

[11]  Ronald Dworkin, „Objectivity and Truth: You’d Better Believe it“, Philosophy and Public Affairs, 1996, No. 2, p. 87–139.

[12]  Peteris Pomerantsevas aprašo savo pokalbį su Vladimiro Putino patarėju Vladislavu Surkovu: „Kaip apibūdintumėte savo politines pažiūras?“ – paklausiau jo. Jis pažiūrėjo į mane kaip į kvailį ir nusišypsojo: „Aš liberalas… O tai gali reikšti bet ką!“ Peter Pomerantsev, Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje, Vilnius: Sofoklis, 2015, p. 108.

[13]  Pierre Manent, Modern Liberty and its Discontents, trans. D. Mahoney and P. Seaton, Rowman & Littlefield Publishers, 1999, p. 155.

[14]  Karl Löwith, Meaning and History, Chicago and London: The University of Chicago Press, 1949, p. 197.

[15]  „Nustok rūpintis savo siela, palik ją ramybėje, daryk, kas gera ir naudinga, kas sukuria gėrį.“ Charles Taylor, „Ancients. Moderns, and the Debate about Virtue“.

    http://www.aei.org/publication/ancients-moderns-and-the-debate-about-virtue/print/

[16]  Marcelio Gauchet nuomone, protestantizmas pakeitė politinio viešpatavimo formą. Anksčiau valdžia viešpatavo tiesiogiai, pajungdama žmonių valią. Dabar viešpataujama įtraukiant gamtos užkariavimą. Liberalizmas yra naujo santykio su gamtos užkariavimu atspindys. Vietoj politinės prievartos sukuriama iš priklausomybės nuo daiktų keitimo kylanti prievarta. Žr.: Marcel Gauchet, The Disenchantment of the World. A Political History of Religijon, trans. O. Bunge, Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1997, p. 92.

[17]  Minogue nuomone, liberalų laisvė nereiškia politinės kontrolės išnykimo: „Išskirtinis dvidešimt pirmo amžiaus paradoksas yra tai, kad mūsų moraliniai sentimentai paklūsta „anything goes“ principui, bet institucinis gyvenimas yra kontroliuojamas kietai kaip niekada anksčiau.“ Kenneth Minogue, The Serville Mind. How Democracy Erodes Moral Life, p. 145.

[18]  Badiou nuomone, „žodis „demokratija“ yra susijęs su tuo, ką aš vadinu autoritarine nuomone. Šiandien jau uždrausta nebūti demokratu“. Alain Badiou, Metapolitics, p. 78. Tą patį galima pasakyti apie liberalizmą. Pasak Rawlso, visuomenė tiesiog privalo sutarti dėl politinio liberalizmo.

[19]  Jürgen Habermas, „Religion in the Public Sphere“, European Journal of Philosophy, 2006, No. 1, p. 13.

[20]  „Aš nemanau, kad politinio korektiškumo mada yra trivialus reikalas. Ji reprezentuoja stiprią kairės antiliberalią srovę, senos tradicijos tęsinį, kurį tik iš dalies atsveria dar senesnis dešinės antiliberalizmas.“ Thomas Nagel, Concealment and Exposure: And Other Eassays, Oxford University Press, 2002, p. 20.

[21]  Priešingai negu mano liberalai, krikščionys supranta, kad jų tiesa yra politiškai nekorektiška, nes nėra pagrįsta vienodu prieinamumu prie jos. „Aš meldžiuosi už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius“ (Jn 17, 9).

[22]  Michel Foucault, „What is Critique?“, The Politics of Truth, trans. S. Lotringer, The MIT Press, 2007, p. 43.

[23]  „Modernioji mokslinė pasaulėžiūra yra truputį nedraugiška etikai, o senovės Graikijos ir Europos viduramžių religinės sistemos, nors ir skirtingais būdais, jai buvo daug draugiškesnės.“ Christine Korsgaard, The Sources of Normativity, The Tanner Lectures on Human Values, 1992, http://tannerlectures.utah.edu/_documents/a-to-z/k/korsgaard94.pdf

[24]  Ericas Voegelinas liberalizmą kaltina dėl politikos mokslo nuosmukio. Šio auto­riaus nuomone, liberalai valstybės teorijos sąvokas pavertė teisės sąvokomis, taip neleisdami suprasti svarbių valstybės gyvenimo aspektų. The Collected Works of Eric Voegelin, Vol. 9, trans. M. J. Hanah, Columbia and London: University of Missouri Press, 2001, p. 127.

[25]  Immanuel Kant, Politiniai traktatai, p. 48.

[26]  Bernard Williams, Philosophy as a Humanistic Discipline, edited by A. W. Moore, Princeton and Oxford: Princeton University Press, 2006, p. 128.

[27]  Rémi Brague nuomone, Vakarų demokratinės visuomenės išsirutuliojo iš teokratinių idėjų – įstatymo ir sąžinės laisvės. Moderniosios demokratinės visuomenės yra teokratijos forma. Rémi Brague, „Are Non – Theocratic Regimes Possible?“, The Intercollegiate Review, 2006 Spring, p. 3.

[28]  Robert Kraynak, Christian Faith and Modern Democracy. God and Politics in the Fallen World, Notre Dame, Indiana: University of Notre Dame Press, 2001, p. 271.