Lavonai pakeliui į Džomolungmos viršūnę

Autorius: Išgyvenimas.com Šaltinis: http://www.isgyvenimas.com/lav... 2015-02-12 10:15:21, skaitė 7956, komentavo 1

Kopiantys į Everestą (orig. Džomolungmą) alpinistai neretai praeina pro nepalaidotus palaikus, kurie guli tai šen, tai ten – tai tokie patys alpinistai, tik jiems smarkiai nepasisekė.

Kažkurie iš jų nukrito ir susilaužė kaulus, kažkurie – sušalo ar iš pradžių neteko jėgų ir po to vėlgi mirė nuo šalčio. Kokia gali būti moralė 8000 metrų aukštyje virš jūros lygio? Ten kiekvienas rūpinasi pats savimi, svarbiausia – išgyventi.

Jeigu taip norisi įrodyti pačiam sau, kad esi mirtingas, tokiu atveju verta pabuvoti tokioje vietoje kaip Everestas.

Pasilikę ten gulėti žmonės greičiausiai buvo įsitikinę, kad tai ne apie juos, o dabar jie tapo gyvu pavyzdžiu liūdnos tiesos, kad ne viskas priklauso nuo žmogaus.

Nesugrįžėlių statistikos niekas neveda, juk kopiama dažniausiai be jokios registracijos, mažomis grupėmis iš 3-5 žmonių. Toks kopimas kainuoja nuo 25 000 iki 60 000 dolerių. Kartais tenka primokėti nuosava gyvybe.

Šitokiu būdu kopimo trasose liko gulėti apie 150 žmonių. Šiauriniame maršrute – aštuoni lavonai. Pietiniame – 10. dar daugiau – nuošaliau nuo įprastų kopimo takų. Kalnai žiauriai baudžia už klaidas.

1996 metais grupė alpinistų iš Japonijos Fukuokos universiteto kopė į Everestą. Šalia jų maršruto nelaimę patyrė trys alpinistai iš Indijos – išsekę, apledėję žmonės prašė pagalbos, jie ką tik pergyveno štormą. Japonai praėjo pro šalį. Kai leidosi atgal, gelbėti jau nebebuvo ko – indai sušalo.

Laikoma, kad Meloris pirmas įveikė viršūnę ir žuvo jau leisdamasis. 1924 metais Meloris su savo porininku Irvingu pradėjo savo žygį. Paskutinį kartą juos matė per žiūronus vos už 150 metrų nuo viršūnės. Paskui dangų aptraukė debesys ir alpinistai išnyko.

Atgal jie nebegrįžo. Tik 1999 metais 8290 metrų aukštyje eiliniai viršūnės šturmuotojai aptiko daugybę kūnų. Tarp jų buvo ir Meloris. Jis gulėjo ant pilvo, tarsi mėgindamas apkabinti kalną. Galva ir rankos buvo įšalę į ledą.

Irvingo taip ir nesurado, nors virvė ant Melorio kūno bylojo, kad pora ėjo drauge iki galo. Virvė buvo nupjauta peiliu. Galbūt Irvingas nebegalėjo judėti ir palikęs draugą mirė kur nors žemiau.

Vėjas ir sniegas dirba savo darbą – tos kūno vietos, kurių neuždengė drabužiai, nušlifuotos iki kaulų, ir kuo senesnis lavonas, tuo mažiau iš jo kažko beliko.

Evakuoti žuvusių alpinistų niekas nesiruošia, sraigtasparniai negali pakilti į tokį aukštį, o temptis su savimi 50-100 kilogramų naštą altruistų neatsirado. Taip ir guli nepalaidoti palaikai šlaituose.

Ne tokie jau baisūs, žinoma, alpinistai yra egoistai – ir gelbėja, ir nepalieka nelaimėje saviškių. Tiktai daugelis iš tų, kurie pražuvo – patys kalti.

Kad pasiektų asmeninį kopimo be deguonies kaukės rekordą, amerikietė Frensė Arsentjeva jau besileisdama išgulėjo dvi paras, visiškai netekusi jėgų pietiniame Everesto šlaite. Pro sušalusią, bet vis dar gyvą moterį ėjo alpinistai iš įvairių šalių. Vieni siūlė jai deguonį (kurio ji iš pradžių atsisakinėjo, nenorėdama susigadinti sau rekordo), kiti įpildavo karštos arbatos, pasitaikė netgi sutuoktinių pora, kuri mėgino suorganizuoti žmones, kad atsitemptų ją į stovyklą, tačiau ir jie netrukus liovėsi rizikuoti nuosavomis gyvybėmis.

Amerikietės vyras, rusų alpinistas Sergejus Arsentjevas, su kuriuo ji pasimetė besileidžiant, laukė jos stovykloje, o paskui leidosi ieškoti. Paieškos metu žuvo ir jis.